Kodėl katalikai švenčia Švč. Mergelės Ėmimą į dangų, o ortodoksai - užmigimą?

Rupgjūčio 15 d. Romos katalikai švenčia „Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmę“ (lot. Assumptio Beatae Mariae Virginis), liaudyje šventė vadinama „Žoline“. Ortodoksai rugpjūčio 15 d. taip pat turi panašią šventę. Graikijoje, Rumunijoje ir kitur, kur ortodoksai naudojasi naujuoju kalendoriumi, šventė švenčiama rugpjūčio 15 d., o Ukrainoje, Rusijoje, Serbijoje ir kitur, kur sekama senuoju kalendoriumi, šią datą atitinka rugpjūčio 28 d. Bet Ortodoksų Bažnyčios šventė vadinasi kitaip - „Švč. Dievo Gimdytojos užmigimas“ (bažn. slavų - uspenije, graikų - koimesis, lot. dormitio).

Kodėl „užmigimas“?

Užmigimas - tai Šventajame Rašte naudojama metafora, skirta kalbėjimui apie mirtį. Pavyzdžiui, apaštalas Paulius rašo: „Nors mes ne visi užmigsime, bet visi būsime pakeisti“ (1 Kor 15,51) - kitaip tariant, „ne visi mirs, bet visi bus pakeisti“. Gausu ir kitų vietų, kur mirtis vadinama užmigimu (pvz. 1 Kor 11,30; 1 Tes 4,15; Apd 7,60 ir t.t..).

Kodėl krikščionys mirtį vadina užmigimu? Todėl, kad tiki visuotiniu prisikėlimu. Tikėjimo išpažinime mes sakome: „Laukiu mirusiųjų prisikėlimo“. Taigi, krikščioniui mirtis - tai tik laikinas etapas tarp šio, žemiško gyvenimo ir amžinybės, kuri seks po mirusiųjų prisikėlimo. Sielos atsiskyrimas nuo kūno tėra tarsi laikinas „užmigimas“, o po to „miego“ visi „pabus“ amžinybei, t.y. prisikels. 

Užmigimo metafora taip pat pabrėžia, kaip krikščionis ramiai pasitinka mirtį. Apie Švč. Mergelę Mariją pasakojama, kad ji amžinybei užmigo turėdama stiprią vidinę ramybę. Šventojo mirtis - tai ne nelaimė, o romus perėjimas į iš vieno gyvenimo etapo į kitą. Apie tai giedama Dievo Motinos užmigimo šventės giesmėje - tropare:

Gimdydama Mergele likai/ užmigdama pasaulio nepalikai, Dievo Gimdytoja./ Iškeliavai pas Gyvasties Šaltinį,/ nes Gyvybės Motina esi,/ ir užtarimu savuoju/ nuo mirties vaduoji mūsų sielas.

„Užmigdama pasaulio nepalikai“ - nes net ir „mirusi“ Ji liko gyva, tik kita prasme. Ji netgi priartėjo prie Gyvasties Šaltinio, tapo dar gyvesnė, nei būdama kūne. 

Kitoje giesmėje - kondake, pabrėžiama, kad ir užmigusi Dievo Motina „nemiega“, Ji - meldžiasi už visa pasaulį:

Nei kapas, nei mirtis Jos nesulaikė/ Niekada nemiega Dievo Gimdytoja mus maldoje užtardama./ Ji – nepailstanti vilties Globėja,/ nes Jai, Gyvybės Motinai, gyvybę sugrąžino/ Tas, kurs Jos įsčiose apsigyvenęs buvo.

Šventės ikonoje pavaizduota kaip ramiai, apaštalų apsuptyje Dievo Motina išeina į anapusybę. Ten ją pasitinka Kristus. Kartais Dievo Motinos siela vaizduojama kaip vaikelis - taip paradoksaliai Tas, Kuris buvo vaikeliu Švč. Mergelės Marijos rankose, dabar priima Ją tarsi vaikelį. Jos kukli siela susitinka su savo Viešpačiu, Kuris yra Jos Sūnus.

Dievo Motinos Užmigimas - ortodoksų ikona

Šis įvykis yra ortodoksų šventės centras. Jis kupinas rimties, todėl prieš šventę ruošiami dviejų savaičių pasninku. Jeigu šventė išpuola trečiadienį ar penktadienį, pasninkaujama ir jos dieną.

Romos katalikai švenčia kitą įvykį, todėl ir šventės atmosfera visai kitokia. Švenčių skirtumą galime pamatyti vien palyginę katalikų ir ortodoksų šventuosius paveikslus.

Ėmimo į dangų šventės kilmė

Švč. Mergelės Ėmimas į dangų, katalikiškas paveikslas

Katalikų šventuosiuose paveiksluose, vaizduojančiuose iškilmę, Švč. Mergelė paprastai vaizduojama kylanti į dangų. Žemėje gali būti vaizduojami apaštalai ir kiti Jėzaus mokiniai, danguje ją pasitinka angelai arba pats Dievas. Taip nurodoma į pagrindinį šventės akcentą - Dievo Motina paimta į dangų.

Bet jeigu Švč. Mergelės užmigime nėra nieko ypatingo - juk visi mirštame - ėmimo į dangų akcentas kelia klausimų. Kur apie tai parašyta Šventajame Rašte? Ar Ji pirma mirė, o tada buvo paimta į dangų, ar Ji nebuvo mirusi? Iš kur kilo ši šventė?

Senovės Bažnyčia išsaugojo bent keletą tradicijų apie Švč. Mergelės gyvenimo pabaigą. Egzistuoja  taip vadinamos Betliejaus, Jeruzalės, Efezo ir kitos pasakojimų tradicijos, kurios, tiesą pasakius, visos yra labai panašios. Daugelis pasakoja apie tai, kad Dievo Motina iškeliavo anapusybėn apaštalų apsuptyje, o trečiąją dieną apaštalai kapą rado tuščią. Taip buvo padaryta išvada, kad Jos kūnas buvo paimtas į dangų.

Tradicijas skiria kai kurios svarbios detalės. Kai kurios tradicijos pasakoja apie tai, kaip kažkas matė Švč. Mergelę prisikėlusią ar žengiančią į dangų, be to, skirtingos tradicijos nurodo skirtingą įvykių vietą. Bet pagrindinė mintis visur išlieka panaši.

Kadangi tikslių žinių apie Dievo Motinos gyvenimo pabaigą nėra, išskyrus šiuos pasakojimus, tai griežto Ortodoksų Bažnyčios mokymo apie tai nėra. Nuo VI a. paplitus šventei Rytuose pagrindinis akcentas visada buvo Dievo Motinos užmigimas. Daugelis ortodoksų tiki Švč. Mergelės ėmimu į dangų, tačiau tai niekur neapibrėžta, nedogmatizuota ir šventėje neakcentuojama. Romos Katalikų Bažnyčia turi kitokią tradiciją.

1054 metais įvyko didžioji schizma, skilimas į Romos katalikus ir ortodoksus. Po šio skilimo Romos katalikų teologija vystėsi savo keliu, kuris skyrėsi nuo ortodoksų. XII-XIII a. katalikybėje gimė Marijos gerbimo sąjūdžiai, plėtoję teologinį mokymą apie Švč. Mergelę ir pamaldumą Jai. Pranciškonai pabrėžė Jos nekaltumą, nenuodėmingumą, tyrumą. Dominikonai skatino visus melstis Rožinio malda. Ordinų pažiūros bei įtaka Romos Katalikų Bažnyčioje augo, kol XIX ir XX a. tapo oficialiu Romos mokymu. 

Pagal Romos Katalikų Bažnyčios mokymą, išdėstytą 1854 metų popiežiaus Pijaus IX-ojo bulėje Ineffabilis Deus, Dievo Motina išimties tvarka gimė be gimtosios nuodėmės. Tai vadinama Nekaltojo prasidėjimo dogma, ir tokios dogmos Ortodoksų Bažnyčioje nėra. Šia dogma sekdamas, 1950 metais popiežius Pijaus XII konstitucijoje Munificentissimus Deus įtvirtino iš jos sekantį mokymą, jog Dievo Motina buvo paimta į dangų su kūnu, taip, kaip Jėzus Kristus. Romos katalikai tiki, jog šis popiežiaus žodis yra neklystantis ir būtina dogma kiekvienam katalikui. 

Taigi, nors mokymas apie Švč. Mergelės Marijos ėmimą į dangų yra daugelio išpažįstamas Ortodoksų Bažnyčioje, tačiau katalikų dogma nepripažįstama, nes ji yra išvesta iš katalikų dogmos apie Švč. Mergelės Nekaltąjį Prasidėjimą. Be to, popiežius Pijaus XII neapibrėžė katalikams, ar Švč. Mergelę buvo mirusi prieš tai, kaip buvo paimta į dangų. Kai kurie katalikai tiki, kad Ji niekada nebuvo mirusi, kiti - kad mirė, buvo prikelta ir tada buvo paimta į dangų. Mirties-užmigimo faktas katalikams nėra centrinis, jiems šventės centre yra ėmimas į dangų.

Apibendrinimas

Tikėjimas, kad Švč. Mergelė Marija buvo paimta į dangų egzistuoja ir Romos Katalikų, ir Ortodoksų Bažnyčiose, tačiau Romos katalikybėje tai yra dogma, o ortodoksų tikėjime - daugelio sekama pamaldi tradicija. Ortodoksų Bažnyčioje ji kildinama iš senovinių pasakojimų apie Dievo Motinos gyvenimo baigtį, o katalikybėje ji kildinama iš kitos, Nekalto prasidėjimo dogmos. Todėl Ortodoksų Bažnyčios šventės centre - užmigimas, iškeliavimas pas Viešpatį, o ėmimas į dangų tik numanomas (apie jį šventės metu tekstuose beveik nekalbama). Šitaip nors ortodoksai ir katalikai švenčia iš esmės vieną ir tą pačią šventę, smarkiai skiriasi jos akcentai bei nuotaika. Ortodoksams ji greičiau primena didįjį šeštadienį, katalikams - Viešpaties žengimą į dangų.