Širdies sargyba, blaivumas - nepsis (трезвение)

Esu rašęs apie širdį (čia) ir apie sumanymus (čia), tačiau svarbiausia - iš šių dviejų antropologijos elementų sekanti etinė išvada, asketinis paliepimas. Kiekvieno krikščionio tikslas - tobula širdies (nous) sargyba nuo netinkamų minčių ar sumanymų (logismoi), t.y. mus puolantys pikti sumanymai neturi patekti į mūsų širdį. Ši „širdies sargyba“ graikiškai yra vadinama nepsis (arba nipsis; gr. νῆψις), o šis žodis graikiškai reiškia „blaivumą“, „susilaikymą nuo vyno“.

Demonai puola šv. Anataną. Mikelandželo paveikslas.

Nepsis - vienas svarbiausių šventumo bruožų. Pilnas vieno svarbiausio Šventųjų Tėvų tekstų rinkinio, „Filokalijos“ pavadinimas yra „Neptiškųjų Šventųjų Filokalija, surinktų mūsų Šventojo Teoforiškojo Tėvo, per kurią, asketinės filosofijos praktikos ir kontempliatyviosios filosofijos dėka, nous yra apvalomas, apšviečiamas ir padaromas tobulu“.

«Φιλοκαλία των Ιερών νηπτικών συνερανισθείσα παρά των αγίων και θεοοφόρων πατέρων ημών εν η διά της κατά την πράξιν και θεωρίαν ηθικής Φιλοσοφίας ο νους καθαίρετα, φωτίζεται, και τελειούται»

Išvalius nuo svetimžodžių, pavadinimas lietuviškai skambėtų taip: „Širdis serginčiųjų Šventųjų Meilė Grožiui, surinkta mūsų Šventojo Dievą Širdyje Nešiojančiojo Tėvo, per kurią, išminties meilei skirtų pratybų atlikimo ir mylinčios išmintį žiūros dėka, širdis yra apvaloma, apšviečiama ir padaroma tobula“. Čia išvardijami visi svarbiausieji ortodoksinės gyvensenos terminai:

(1) Nepsis;
(2) Šventumas;
(3) Šventieji Tėvai;
(4) Askesis ir praktika;
(5) Theoria;
(6) Philosophia;
(7) Nous;
(8) Katharsis;
(9) Šviesa, apšvietimas;
(10) Tobulumas.

Nepsis - tai „dvasinis blaivinimasis“, žmogaus širdies (nous) saugojimas nuo ją puolančių blogų sumanymų (logismoi). Nepsis yra „giliausias“ žmogaus įsiskverbimo į save prasme - tai savistabos viršūnė. Paliepimą budėti ir būti blaiviems mums davė šv. Apaštalas Petras:

„Būkite blaivūs (gr. nepsate - G.S.), budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti.“ (1 Pt 5,8)

Žmogus valo savo širdį atgaila, krikšto ir išpažinties sakramentais, įtvirtina šventumą per Švenčiausiąja Komunija. Šv. Simeonas Naujasis Teologas rašo, jog „atgaila - tai Dievo karalystės vartai“. Tačiau apvalius širdį, ją iškart vėl puola nauji pikti sumanymai, demonai žmogui bando pakišti koją. Nepsis - tai budrumas saugantis nuo naujos nuodėmės. 

Nebūdamas budrus žmogus praleidžia demonus, širdis užteršiama ir jis vėl nusideda:

„Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, klaidžioja bevandenėse vietose, ieškodama poilsio. Neradusi ji sako sau: 'Grįšiu į savo namus, iš kur išėjau'. Sugrįžusi randa juos iššluotus ir išpuoštus. Tada eina, pasiima kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir įėjusios jos ten apsigyvena. Ir paskui tam žmogui darosi blogiau negu pirma“. (Lk 11,24-26)

Tik blaivus, neptiškas žmogus, t.y. dieną naktį einantis savo širdies sargybą, gali žemėje išsaugoti katharsis (apvalymo) vaisius. Juk galima kasdien eiti į dušą, bet jei po to voliojamės purve - kokia to dušo nauda? Taip kartą po savaitę nuėję išpažinties ir tą pačią dieną kaip purve išsimaudę nuodėminguose sumanymuose švaistome dovana gautą malonę. Nepsis - malonė, sekanti apsivalymą, tausojanti jo vaisius.

Dvasinis blaivumas negali gyvuoti be pastangos be perstojo atgailauti ir nuolatinio valymosi - nusidėję, pasak Tėvų, neturime laukti, kada sekantį kartą eisime pas kunigą išpažinties, o atgailauti čia ir dabar. Išpažintis pas kunigą yra baigiamasis atgailos elementas, kai jau esame nuodėmę apmąstę, pasmerkę ir pasiryžę su ja kovoti (tai reiškia, ir pradėję su ja kovoti, kiek tai įmanoma). Dvasinis blaivinimasis - tai kelio užkirtimas naujai nuodėmei, t.y. bandymas naujai nesusipurvinti.

Šv. Hesichijus Jeruzalietis (V a.) siūlo tokius kelius į širdies sargybą:

„Pirmasis sargybos kelias yra - stebėti be atvangos savo svajones arba primetimus (t.y. susidūrimus su logismoi pirmojoje, užpuolimo/primetimo, prosbole, stadijoje - G.S.), nes be svajonės šėtonas negali suregzti [mums] sumanymų ir pateikti juos protui (nous), kad apgaule suviliotų.

Kitas - visada turėti širdį giliai tylinčią ir buvojančią nebylume („nebylaujančią“, nuo žodžio hesychazein - G.S.). 

Dar kitas - be paliovos nuolankiai kviestis pagalbon Viešpatį Jėzų Kristų.

Dar kitas - kęsti sieloje nepaliaujantį mirties prisiminimą.“

Nepsis - tai pagrindinis asketo dvasinis žygdarbis, kuriuo jis užsiima. Neptiškumas taip pat yra apibūdinimas kaip itin stiprus susikaupimas arba susitelkimas, „savęs surinkimas į vienį“. Chaotiškame, betvarkiame gyvenime mes dažnai esame tarsi „išsibarstę“, išsibarsčiusios mūsų mintys, išsibarstęs žvilgsnis, dėmesys blaškosi po daugybę reklamų, plakatų, garsų. Mus supa dirgiklių gausa, todėl mes nebematome nei savęs, nei Dievo. Nepsis - tai atvirkštinis procesas, kai save kaupiame atgal, renkame „savo dalis“ iš pakampių ir nešame į krūvą.

Lietuviškas žodis „susitelkimas“ čia labai tinka, nes reiškia „į vieną vietą rinkti, kaupti“, yra kilęs nuo žodžio „talka“. V. Toporovas rašo apie šio žodžio kilmę: „Talka“ baltų-slavų tradicijoje buvo archajiška ritualinio pobūdžio apeiga. Bendrą darbą baigdavo puota“. V. Ivanovas nurodo mažiau tikėtiną kilmę, pagal kuria „telkiantis“, tai „atnašaujantis, giedantis šventas giesmes, himnus“ . Taigi, jau šioje lietuviško žodžio kilmėje glūdi religinė jo prasmė - susitelkimas yra atotrūkis nuo kasdienybės, savo asmens dalių suvienijimas.

Šventieji Tėvai mokė, jog sielos skylimas į protą, širdį ir kt. atskirus jos narius yra nuodėmės pasekmė. Daugelis Tėvų skyrė 2-3 sielos dalis, o šv. Bazilijus Didysis yra teigęs, jog mūsų siela yra skilus į tūkstančius. Iš šių skutų ir renka asketas atgal savo savastį. 

Nuodėmingas žmogus - dvasiškai aklas, tarsi girtuoklis besibastąs neaišku kur, besišlaistantis iš kairės į dešinę, griūnantis ant žemės. Mūsų piktos mintys tarsi išlepinti parazitai persekioja mus, tačiau Dievo malonė juos išnaikina. Dievo malonė suteikia blaivų protą ir aiškią dvasinę savivoką.