Kuri religija yra teisinga? Ar įmanomas religijų dialogas?

Skaitytojas klausia: 
Kaip aiškinti religijos pasirinkimą? Ar galima teigti, jog kuri nors religija „teisingesnė“ ar „pranašesnė“ už kitą? Koks galėtų/turėtų būti racionalus, „sveikas“ santykis tarp ekskliuzyvizmo ir inkliuzyvizmo? Kaip įmanomas religijų dialogas ir kokia jo prasmė konfesiškai angažuotam žmogui?
Žinoma, šie klausimai yra globalūs ir filosofiniai, todėl vienareikšmio atsakymo į juos būti negali. Bet aš pristatysiu savo poziciją.

BENDRASIS KRITERIJUS



Šv. Paulius, Apaštalas pagonims
Šventoji Tradicija moko, jog tikrai yra viena ir vienintelė teisingoji religija - ortodoksinė krikščionybė. Šiandien daugelis žmonių šloviną kultūrinį pliuralizmą ir bando kai kuriuos jo bruožus nekritiškai taikyti religijai, teigdami, jog visos religijos yra „savaip teisingos“, kiekviena yra „skirtingas kelias į tą pačią tiesą“. Iš tiesų, toks visas religijas sulyginantis pliuralizmas yra prieštaringas sau ir klaidingas.

Pirmiausiai galima būtų atkreipti dėmesį į Tomo Akviniečio pastebėjimą, jog dviejų tiesų egzistavimas prieštarauja tiesos apibrėžimui. Jei vienas teiginys prieštarauja kitam, tai negali būti, kad jie abu būtų teisingi, nes tai, kas prieštarauja tiesai, pagal apibrėžimą yra klaida arba netiesa. Todėl negali būti kelių tiesų - kažkurie iš religinių įsitikinimų, prieštaraujantys kitiems, tikrai yra klaidingi.


Šiai pozicijai bandė prieštarauti filosofas Peteris Winchas (1926 – 1997), teigęs, jog ji remiasi logikos dėsniais (visų pirma, neprieštaravimo dėsniu, teigiančiu, kad tas pats dalykas, tuo pačiu atžvilgiu, negali būti ir klaidingas, ir teisingas tuo pačiu metu), o logikos dėsniai esą yra tik kultūros konstruktas, žmonių išmislas ir neatspindi tiesos. Jis rašė:

„...logikos kriterijai yra ne tiesioginė Dievo dovana, bet kyla iš gyvenimo būdų ar socialinio gyvenimo režimų kaip tokių ir yra tik jų kontekste suprantami. Pavyzdžiui, mokslas yra vienas tokių režimų, religija - kitas; ir kiekvienas turi suprantamumo kriterijus, būdingus tik jam pačiam... Bet mes negalime jautriai pasakyti, jog ar pati mokslo praktika, ar religija yra nelogiška ar logiška; jos abi yra a-logiškos (nepavaldžios logikai - G.S.)“ - Peter Winch. „The Idea of a Social Science“
Ši pozicija yra neteisinga ne tik iš loginės pusės, bet ir neatitinka istorinės tikrovės. Kaip pastebi Alasdair MacIntyre, ji nepaaiškina tokių kultūrinių perversmų, kaip, pavyzdžiui, kai XVI a. Škotija nuo tikinčios raganomis visuomenės tapo netikinčia raganomis. Dalyvavę perversme žmonės turėjo savo mokslinius argumentus, kuriais griovė senąjį pasaulėvaizdį ir kuriais remiantis plito nauja nuomone.

MacIntyre'as pastebi ir antrą, „vertimo“ problemą. Sakykim, senojo pasaulio atstovai sako, jog raganos egzistuoja. Modernus skeptikas sako - raganų nėra. Jei šie du teiginiai priklauso visiškai skirtingiems kontekstams, tai jie negali būti suprasti kitos kultūros atstovo; jie neturėtų neigti vienas kito, jie vienas kitam apskritai turėtų būti nesuprantami. Vis dėlto, egzistuoja tam tikras teiginių suprantamumas ir tarpusavio prieštaravimas, kuriuo remiantis vyksta kultūrų komunikacija ir pokyčiai.



Keith Ward tuo remiantis teigia, jog akivaizdu, kad egzistuoja bazinės tiesios, bazinis bendrasis racionalumas. Šventieji Tėvai - puikus pavyzdys krikščioniškosios kultūros atstovų, kurie polemizavo su įvairiomis pagonių, islamo, žydų ir kt. kultūromis racionalumo pagrindu ir netgi atversdavo šiuo pagrindu į savo tikėjimą žmones. Todėl negalima sakyti: „visos religijos vienodai teisingos“. Religijos turi skirtingus mokymus, kai kurie iš jų yra vienas kitam prieštaraujantys, todėl jos negali būti teisingos tuo pačiu metu. Tačiau išsirinkti teisingąją religiją galima racionalumo, t.y. protingumo kriterijumi.

TEISINGOJI RELIGIJA


Sekdamas Peteriu Kreeftu, siūlyčiau teisingosios religijos paiešką suskirstyti į tam tikrus etapus. Savo nuomonę, kodėl verta tikėti Dievu, su argumentais, išdėsčiau čia, o dabar noriu aptarti tam tikrus sietus, per kuriuos galima sijoti religijas.


1. Ar Dievas yra? 

Atsako: filosofiniai Dievo buvimo įrodymai. Dievas yra.

2. Ar Dievas yra vienas, ar jų yra daug?

Atsako: filosofinė politeizmo kritika (išvystyta dar Antikoje). Dievas yra vienas.

3. Kurioje religijoje Dievas apsireiškė?

Atsako: religinės tradicijos. Senojo Testamento judaizmas - vienintelė pasaulyje religija, kur Dievas apsireiškė ne pavieniams asmenims, o iškart visai tautai (ant Sinajaus kalno) - 3 milijonams žmonių. Tai net statistiškai, pagal stebėtojų kiekį ir Apreiškimo turinį, negalėjo būti masinė haliucinacija ar panašus dalykas. Be to, Senajame Testamente gausu pranašysčių, kurios išsipildė dar pačiame Senajame Testamente (kitose knygose). Pranašus, kurių pranašystės neišsipildydavo jiems esant gyviems, nužudydavo.

4. Kuri religija tęsia Sinaujas kalno Apreiškimo tikėjimą?

Atsako: Senojo Testamento studijos ir Naujojo Testamento istoriniai liudijimai. Tai - krikščionybė, kuri išpildė Senojo Testamento religijos pranašystes. 

5. Kuri krikščionių Bažnyčia yra tikroji Bažnyčia?

Atsako: Bažnyčios Tėvų studijos, Bažnyčios istorijos studijos. Tai - Ortodoksų Bažnyčia, nes ji vienintelė išsaugojo Apaštalų laikų Bažnyčios mokymą nepakitusį. 

Tačiau tai nereiškia, kad visose kitose religijose tiesos visiškai nėra. Nors tiesą pilniausiai išreiškia ortodoksinė krikščionybė, egzistuoja tiesos laipsniai ir kiti tikėjimai gali būti sąlyginai teisingi arba turėti dalinę tiesą. Apaštalas Paulius rašo: „įstatymo reikalavimai įrašyti jų [pagonių] širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą“ (Rom 2,15). Net ateistu save laikantis žmogus, klausantis savo sąžinės, gali daug kame būti teisus.

AR IŠSIGELBĖS ESANTIEJI UŽ BAŽNYČIOS RIBŲ?


Mistinė Bažnyčios ikona
Terminai „inkliuzivizmas/ekskliuzivizmas“ reiškia pažiūras, atitinkamai teigiančias, kad išgelbėti bus ne tik esantieji Bažnyčioje, arba, kad išgelbėtieji bus tik tie, kas priklauso Bažnyčiai. Šį klausimą jau esu anksčiau komentavęs.

Ortodoksų Bažnyčia turi šventųjų kanoną, tačiau neturi „pasmerktųjų“ kanono. Šventieji Tėvai gali pasakyti, ką daryti, kad būtum išgelbėtas. Tačiau jie negali pasakyti, ką daryti, kad išgelbėtas nebūtum.

Bažnyčia žino, kas jau dabar yra su Dievu, t.y. kas yra šventieji, Dievo malonės dalininkai. Informacija apie tai, visi kriterijai yra perduoti Šventąja Tradicija. Tai - svarbi informacija tikintiesiems, nes pagal šventuosius jie gali žinoti, kaip reikia gyventi. Jokių žinių apie pasmerktuosius Bažnyčia neturi.


Yra netgi Šventųjų Tėvų, tikėjusių, jog išgelbėti bus visi. Tokios pozicijos laikėsi Klemensas Aleksandrietis, šv. Grigalius Nisietis, šv. Izaokas Siras. Jie tikėjo, jog pragaro kančios apvalys nusidėjėlių sielas ir visi bus sujungti su Dievu. Kadangi yra eilė Šventųjų Tėvų, kurie moka priešingai, tai klausimas apie tai, ar bus amžinai pasmerktųjų, Šventąja Tradicija Bažnyčiai yra neperduotas. Tai - asmeninės nuomonės (theologoumena) klausimas. Šventieji Tėvai tik perspėja - gali tikėti, kad bus išgelbėti visi, tačiau netaikyk to sau (idant nepultum į puikybę, dvasinius paklydimus ir nenustotum kovoti su nuodėmėmis, nes už viską teks atsakyti).

Šv. Teofanas Atsiskyrėlis (XIX a.), paklaustas, ar Romos katalikai bus išgelbėti, atsakė: „nežinau, ar bus išgelbėti katalikai, bet žinau, kad jei aš nebūsiu ortodoksas - nebūsiu išgelbėtas“. Gali būti, jog jis perfrazavo šv. Teodosijų Pečerskį (XI a.), kuris paklaustas, ar katalikai išsigelbės, atsakė: „nežinau, ar bus išgelbėti katalikai, bet jei aš būčiau katalikas, aš nebūčiau išgelbėtas“. Tokio pobūdžio frazėmis atsakinėjo daugybė šventųjų.

Tvano istorija Senajame Testamente yra Naujojo Testamento Apokalipsės provaizdis. Šventoji Bažnyčia - tai Nojaus laivas, kuriuo plaukiantys turi daugiau šansų išsigelbėti, nei juo neplaukiantys. Galima laikytis skeveldros ir išgyventi, o galima plaukti laive. Tačiau Kristus įspėja, jog ne visi, kurie taria Jo vardą yra krikščionys, todėl ne visi, kurie dedasi ortodoksaliais krikščionimis yra Nojaus laive. 

Inkliuzivizmo-ekskliuzivizmo dilema gimė ne Ortodoksų Bažnyčioje, o už jos ribų - per protestantų reformaciją ir jų ginčus su Romos Katalikų Bažnyčia. Kai kurios uždaros protestantų grupės, tame tarpe, fundamentalistai (JAV) mokė, jog visi, kurie yra už jų bendruomenės ribų, neišsigelbės. Kiti, pavyzdžiui, anglikonai, turėjo labai plačią Bažnyčios sampratą („atšakų teorija“, angl. branch theory, teigia, jog ortodoksai, katalikai, koptai, anglikonai, liuteronai ir kt. - tos pačios Bažnyčios „atšakos“; o anglikonais laikomi tie, kurie tiki, jog yra anglikonai) ir teigė, jog išsigelbės ne tik už jų bendruomenės ribų esantieji, bet ir kitų religijų atstovai. Kadangi Ortodoksų Bažnyčia nedalyvavo šiose diskusijose, tai, kaip ir daugeliu kitų protestantų reformacijos diskusijų atžvilgiu, ortodoksai, norintys kalbėti Tradicijos vardu, negali pasisakyti nei „už“, nei „prieš“ nei už vieną iš pozicijų, nes, ortodoksų atžvilgiu, tai yra netikra dilema.

RELIGIJŲ DIALOGAS


Šv. Justinas Filosofas
Šv. Justinas Kankinys-Filosofas teigė, jog kiekvienas žmogus gimsta su Dievo (Logos) dalele viduje (logoi spermatikoi), kuri, visų pirma, reiškiasi kaip pavienio proto tvarka, primenanti didžiojo Proto tvarką. Todėl visus Antikos filosofus, kurie gyveno pagal savo protą, t.y. pagal vidinę Dievo sėklą savo viduje, jis vadino krikščionimis. Panašios pozicijos laikėsi ir Tėvai Kapadokiečiai, ir Aleksandriečiai.

Visų religijų dia-logas, t.y. žodžio bendrystė („dia“ graikiškai reiškia „per“, „tarp“, o „logos“ - „žodį“) gali remtis šia prigimtine vidinio žodžio bendryste visuose žmonėse. Krikščionys gali liudyti Dievą ir Gerąją Naujieną kitų religijų atstovams protingai išdėstydami ją. Taip pat mes galime tyrinėti kitas religijas, tam, kad atskleistume krikščionybės ir jų bendrumus, atskleistume tai, kas tose religijos yra teisinga ir padėtume kitatikiams suprasti mūsų tikėjimą per tai, kas yra teisinga jų tikėjime.

Galima rinktis skirtingus teorinius pjūvius, per kuriuos galima lyginamoji religijotyra. Tai gali būti ir lyginamoji teologija (dogmatikos lyginimas), ir religijos fenomenologija (bendrų patyrimo struktūrų paieška), ir kt. Davidas Tracy savo knygoje Blessed Rage for Order siūlo kelių lygių „koreliacijos metodą“, t.y. bandymą susieti bendražmogiškąsias patirtis su religiniais tekstais. Juk yra daugybę bendražmogiškųjų patirčių, galų gale, ir ikireliginių, tokių, kaip mirties baimė, kurių pagrindu galima analizuoti tam tikrų religijų sąsajas. 

Šv. Tėvai Kapadokiečiai mokė, jog mes turime „apiplėšti Egiptą“, t.y. išsinešti iš nuodėmių šalies tai, kas joje yra vertingiausia. O vertingiausia, ką galėjo paimti Mozė, buvo Egipto mokslas. Taip ir Kapadokiečiai vogė Antikos mokslą, Antikos filosofiją ir nešė jį į Jeruzalę.

Taip ortodoksai gali gilintis į Romos katalikų, induistų ir kitas dvasines tradicijas, kad jose atrastų tiesos grūdą ir panaudotų Evangelijos skelbimui (bet ne kiekvienas yra pašauktas tai daryti). Ortodoksai turėjo gausybę šventųjų, skaičiusių ir palankiai vertinusių Romos katalikų knygas - šv. Genadijų II Scholarijų, šv. Dmitrijų Rostovskį, šv. Nikodemą Atonietį, šv. Tichoną Zadonskį. Turėjo ir katalikybės kritikų, kurių garsiausi - šv. Fotijus (IX a.) ir šv. Ignatijus Brjančianinovas (XIX a.). Turėjo ir teologinių Rytų-Vakarų skirtumų glaistytojų, tokių, kaip šv. Maksimas Išpažinėjas (VI-VII a.), kuris bandė paaiškinti filioque. Tokia pozicijų gausa paaiškinama tuo, kad, žinoma, visumoje ortodoksai nepripažįsta Romos Katalikų Bažnyčios mokymo kaip teisingo (tada jie taptų Romos katalikais), bet tai netrukdo įvertinti teigiamus Romos katalikų kultūros laimėjimus. Tokius požiūrių pasiskirstymus rastume ir bet kurios kitos religijos atžvilgiu.

Tikram ortodoksui vienintelė dialogo išeitinė pozicija - atviras Kristaus Evangelijos išpažinimas, atviras ortodoksinės tiesos deklaravimas. Dialoge ortodoksas gali dalyvauti tik kaip liudytojas, jei reikia - kaip martyros, kaip kankinys (šis graikiškas žodis reiškia ir kankinystę, ir liudijimą). Negali būti nė kalbos apie tikrojo tikėjimo atsisakymą vardan vienybes, nes pasakyta: „jei tavo ranka ar koja gundo tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Geriau tau sužalotam ar raišam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom ar abiem kojom būti įmestam į amžiną ugnį“  (Mt 18,8). Būtent tokiu statusu visos Ortodoksų Bažnyčios dalyvauja ekumeniniame dialoge, t.y. kaip liudininkės.

Tačiau ortodoksas neturi būti ir aklas fanatikas, nematantis kito pozicijos teisingumo. Ortodoksas turėtų mokėti peržengti savo vietinės kultūros ribotumus ir matyti Dievo atvaizdą ir panašumą net ir labiausiai suterštame jo nešiotojyje. Į šį atvaizdą jis turi prabilti, nes Kristaus avys „klauso jo balso“ (Jn 10,27).

Komentarai

Populiarūs įrašai