2014 m. balandžio 22 d., antradienis

Kodėl verta tikėti Dievu? Kas yra nuodėmė?

„Tikrai verta ir teisinga garbinti Tėvą ir Sūnų, ir Šventąją Dvasią“ - ortodoksų liturginės giesmės žodžiai
Kodėl aš tikiu į Dievą - šio klausimo labai dažnai susilaukiu iš netikinčiųjų žmonių. Po teisybei, dabar, kai jau tikiu, šis klausimas man asmeniškai mažokai rūpi, todėl kartais sunku į jį atsakyti. Aš dažniau keliu klausimą iš kur žinau, kad Dievas yra, kuris yra grynai filosofinis - epistemologinio (pažinimo teorijos) ar ontologinio (būties teorijos) pobūdžio. Klausimas „kodėl tiki“ ateistui yra rimtesnis ir pirmapradiškesnis, nes turi egzistencinį atspalvį.

Mano trumpas atsakymas būtų toks - pasaulis be tikėjimo atsiveria kaip neteisingas, blogas, negražus, beprasmiškas. Dievas, pagal vidinę pasaulio logiką (t.y. protu randama tvarką), yra protingiausias esamos pasaulio sanklodos paaiškinimas (egzistuoja racionalus pagrindas tikėti esant Dievą). Tikėjimas Dievu mūsų gyvenimą pripildo teisingumu, gėriu, grožiu ir prasme. Tai reiškia, kad tikėti Dievu ne tik verta (nes tikėjimas padaro mūsų gyvenimą geresniu) bet ir teisinga (nes tai yra racionalu).

Kaip sako Eckhartas, jei Dievas nebūtų Tiesa, tikėti į jį nebūtų prasmės. Nebūtų prasmės tikėti Dievą vien todėl, kad tai - asmeniškai naudinga. Dievą tikime ne tik todėl, kad tai būtų vertinga, bet ir todėl, kad tai yra tiesa.


Išsireiškus religine, ortodoksinės krikščionybės kalba, tikėti Dievu verta ir teisinga, nes jis prisiima pasaulio nuodėmes ir gelbėja žmogų. Kaip bebūtų paradoksalu, samprata „nuodėmė“ - tai raktas į visą krikščionišką teologiją. Gali kilti klausimas, kodėl šis raktas toks negatyvus - nuodėmė yra tai, kas yra naikinama, kas yra bloga, be to, ko, iš esmės, net nėra (ji neturi to, ką filosofai vadina substancine būtimi). Tačiau krikščionybėje yra normalu suvokti Dievą per tai, kas jis nėra: „išpažinti nežinojimą dalykuose, liečiančiuose Dievą, yra geriausias žinojimas“ - rašo šv. Kirilas Jeruzalietis.


Šiame įraše norėčiau pakalbėti apie prieigą, per kurią aš pats suprantu nuodėmę ir kuri man padeda suvokti, kodėl verta tikėti Dievu, visomis šio klausimo prasmėmis. Kadangi ši prieiga - bandymas pristatyti ortodoksinę teologiją savais žodžiais, savo supratimu, tai jame gali pasitaikyti nukrypimų nuo ortodoksijos, kuriuos suvokęs norėčiau bemat ištaisyti. Man, perfrazuojant Wittgensteiną, ši prieiga buvo kopėčios, kurias užlipęs numečiau ir palikau užnugary. 

1. Gyvenimas pats save verčia klausimu

Gyvenimas verčia save apmąstyti. Gimdami mes esame įmetami į gyvenimą, tačiau įmesties metu nuo jo neatsiskiriame. Mes esame susitapatinę su gyvenimu ir jo tėkmės nepastebime. Pradžioje jis nėra mums klausimas. 

Įsivaizduokime, kad esame pratę miegoti ant šono. Jei niekada apie tai nesusimąstome, mes to nepastebime: mums tai atrodo įprasta, mes to neįsidėmime. Lygiai taip pat, pavyzdžiui, galime nepastebėti kokio nors kito savo įpročio (pavyzdžiui, kalbėtis su savimi planuojant darbus). Mums užgimus gyvenimas bemat tampa įpročiu, tačiau ilgainiui jis nesileidžia būti įpročiu ir šią būklę sulaužo.

Kaip pastebi Georgas Hegelis, vaikas net negalvoja apie tai, kad jis yra mirtingas: todėl vaikai dažnai būna itin neatsargūs. Mirtingumo suvokimas ateina daug vėliau ir, pirmiausia, vaikas suvokia tėvų mirtingumą, o tik po to – savo. Nesuvokiamas mirtingumas yra todėl, kad vaikui jo gyvenimas yra toks „įprastas įprotis“, jog jis net nepastebi tai darąs.

Kai mes pradedame mąstyti apie gyvenimą, mes imame regėti gyvenimą kitaip. Pavyzdžiui, įpratęs kasytis gali pasikasyti iš įpročio ir to net nepastebėti. Tik tada, kai tu mąstai apie pasikasymą, tu pamatai save „iš šono“. Taip yra ir su gyvenimo apmąstymu: apmąstymas yra tam tikro dalyko, kuris mums rodosi kaip esantis priešais (t.y. kaip ob-jektas, lotyniškai „ob-iectum“ reiškai „priešais išmestas“) apmąstymas, lietuviškai sakome „matau tarsi iš šalies“. „Iš šalies“ galima apmąstyti netgi save. Pastebėtina, kad tokio žvilgsnio metu dalykas yra padaromas objektu, t.y. jis mums tampa atskiru nuo mūsų, priešais-išstatytu dalyku, į kurį galime žiūrėti, kuris mums yra pašalėje, bet jis toks nebuvo, kol nesusimąstėme.

Įprotis gali „reikalauja“ apmąstymo todėl, kad gyvenime turime tam tikras neeilines patirtis. Karlas Jaspersas mano, jog filosofuoti pradedama tada, kai žmogus susiduria su nuostaba, abejone ar sukrėtimu. Pasitelkime pavyzdį. 

Turbūt daugelis yra matę filmą „Matrica“. Iš tiesų jis puikiai iliustruoja daugelį filosofinių problemų, beje, buvo pastatytas pagal prancūzų marksisto J. Baudrillard knygą „Simuliakrai ir simuliacija“ ir daugmaž iliustruoja apie tai, ką vadiname Platono „Olos alegorija“. Kaip mašinų prijungti prie Matricos žmonės gali suvokti, kad jie gyvena Matricoje? 

Paprastai toks įtarimas nekyla: jie tiesiog gyvena, mokosi, dirba, augina vaikus, ir taip gimsta, ir miršta, ir joks kritiškumas tai terpei, kurioje gyvena, tam kasdieniam jų pasauliui, negalėtų kilti, jeigu ne tai, kas filme vadinama „matricos klaidomis“. Tai – anamolijos, su kuriomis kovoja „antivirusinė sistema“ – agentai. Matricos klaidos atskleidžia, kad visa matrica remiasi klaidingomis prielaidomis. Atsitiktinė klaida nurodo į sistemines klaidas. Tik kai kasdienis jų gyvenimas atveria žmonėms tokius dalykus, kurie prieštarauja jo paties taisyklėmis, jiems kyla klausimas: kaip čia yra? Ar šis pasaulis tikras? Kur aš gyvenu? Kaip aš turėčiau gyventi?

Kai pradedame gyventi pasaulyje, mes tarsi susipažįstame su jo „žaidimo taisyklėmis“ ir ramiai gyvename, tačiau gyvenime pastoviai susiduriame su situacijomis, kurios sulaužo tas pačias „gyvenimo taisykles“. Panašiai kaip mažiems vaikams žaidžiant kokį nors žaidimą vyriausias iš jų gali sukčiauti ir pasielgti ne pagal taisykles, o mažesni tada neturi kaip prieštaraut neteisybei, nes vyriausias – žymiai stipresnis, lygiai taip pat ir gyvenimas kartais pasielgia „negarbingai“, t.y. sulaužo taisykles, kurių pats mus išmokė. Mes susiduriame su gyvenimo neteisingumu.

Tai ypač pasimato per sukrėtimo akimirkomis, Jasperso vadinamomis „ribinėmis situacijomis“: mirties akivaizdoje, kenčiant, kovojant, suvokiant savo kaltę ir t.t.. tai yra tarsi „pabudimas iš prisirišimo prie gyvenimo reikalų“. Tačiau gyvenimo anomalijos, para-doksai, nebūtinai turi būti tokie skausmingi: Aristotelis savo „Metafizikoje“ rašo, kad „nuostaba skatina žmonės filosofuoti“, kad matydami nesuvokiamus dangaus reiškinius, galop nesuvokiamus supančios gamtos reiškinius, mes esame „išmušami iš vėžių“ ir per pasaulio didybę juntame savo menkumą, bandome suprasti ir paaiškinti mus supantį pasaulį (Aristotelis sako, kad „ta prasme ir mitų kūrėjai yra filosofai“). Filosofuoti - tai suprasti savo proto ribas.

Lengva nuo nuostabos nukrypti į abejonę. Abejonė kyla tada, kai pažindami vis daugiau imame abejoti savo paties pažinimo tikrumu. Abejonė gali kilti iš dėl gyvenimiškų situacijų: pavyzdžiui, jūsų artimas žmogus yra pagal visas „gyvenimo taisykles“ doras, geras žmogus, kuris myli šeimą, dirba ir yra mylimas. O kitas žmogus yra alkoholikas, chuliganas, kuris tik kelia bėdas ir visiškai netausoja savo sveikatos. Ir štai pirmas žmogus, nors ir sportavo, tinkamai maitinosi, gana jaunas suserga vėžiu ir miršta. O štai antrasis, nors geria iki nukritimo ir miega ten kur nukrenta, išgyvena iki gilios senatvės. Jums iškarto gali kilti klausimas: kodėl taip yra? Kaip man gyventi: ar kaip alkoholikui, ar kaip tvarkingam žmogui? Kyla abejonė, ar viskas, ką aš žinau apie gyvenimą, nėra klaidinga. Nuosekliai abejojant matome, kad beveik nėra nieko tikro.

Visais šiais atvejais gyvenimas „pats laužo savo taisykles“ (sau prieštarauja), vienu atveju mums nuo to kyla malonūs jausmai (nuostaba), kitu – skaudūs (abejonė), tačiau rezultatas visąlaik tas pats – aš imu stebėti iš šalies, esu sub-jektas (stovintis-už, lot. sub-iectum - numestas po), o dalykai, į kuriuos žiūriu, yra prieš mane. Prieštaravimas skatina mąstymą, mąstymas atpažįsta, kad „aš“ ir „tai“ nesame viena. Netrukus iliuzijos sklaidosi ir aš suvokiu, kad ne tik aš, šį kartą, susvetimėjau su pasauliu, bet visas pasaulis yra persmelktas svetimumu - per paskirybę mes imame regėti visumą.

Paulas Tillichas pastebi, kad žmogaus gyvenimas yra pasmerktas virsti klausimu dėl pačios žmogaus būties sandaros. Kiekvieno žmogaus būties dėmenys yra prasmės paieška arba beprasmybės pojūtis, kaltės ir išteisinimo pojūčiai, galų gale, mirtingumo suvokimas, kuris kyla iš to, jog žmogiškasis buvimas yra visuomet buvimas-mirties-link. Žmogus negali išvengti ribinių potyrių, nes žmogaus buvimas yra buvimas mirties link, kiekvieną akimirką jis artėja prie mirties, kiekvieną akimirką artėja prie mirties kiti žmonės ir kaip baigtinė būtybė jis yra priverčiamas klausti apie baigtinybės prasmę.

2. Susvetimėjimas.

Martinas Buberis teigia, jog du pamatiniai santykiai pasaulyje yra „Aš-Tu“ ir „Aš-Tai“. Aš manau, egzistuoja dvejopas žvelgimo į pasaulį būdas. Vienas žvelgimo būdas yra šaltas – tada tai, į ką žiūriu, man yra svetima. Tai „Aš-Tai“ žvilgsnis, kai aš pažvelgiu taip į kažką, aš su tuo susvetimėju arba jau matau, kad esu susvetimėjęs. Kitas žvilgsnis yra „Aš-Tu“, tai yra meilės žvilgsnis, bendrystės santykis. Meilė yra dvipusis ryšis, kai Aš yra Tavyje, o Tu yra Manyje. 

Atsipeikėjęs nuo įpratimo žmogus atranda save susvetimėjimo padėtyje - visa jam yra svetima. Atsiranda neperžengiama praraja tarp stebinčiojo (subjekto) ir stebimo dalyko (objekto). Jis mato, jog gyvenimas yra kupinas susvetimėjimo: susvetimėjimo tarp žmonių, žmonių susvetimėjimo su jais pačiais ir kt. Čia pat atsiranda praraja tarp mūsų ir gyvenimo. Gyvenimas, pilnas svetimumo, mus pačius verčia svetimėti. Šią būseną itin gražiai ir literatūriškai yra aprašęs filosofas bei rašytojas Albert Camus savo novelėje „Svetimas“ (L’Étranger). Ten jis rašo apie žmogaus išgyvenimus po motinos laidotuvių ir kaip jis priima jį supantį pasaulį. Jei ankščiau žmogus nepastebėjo gyvenimo taip, kaip ir nepastebėjo to, kad jis kvėpuoja, dabar gyvenimo pastebėjimas neišvengiamas, pats gyvenimas jam yra svetimas, ir jam reikia valios, kad toliau tai daryti. Žmonės viską verčia objektu - ne meile, o atskirtumu.

Kraštutiniausia susvetimėjimo išraiška - žmogaus susvetimėjimas su savimi pačiu. 

Humanistinis psichologas Abrahamas Maslow, tirdamas žymesnes pasaulio asmenybes bei tirdamas jų psichologinius portretus yra sukūręs vadinamą „poreikių piramidę“. Maslow teigė, jog žemiausi ir pirminiai žmogaus poreikiai yra valgis, normali fiziologinė veikla, seksas, drabužiai ir pan., aukštesnis poreikis – saugumo, apimantis sveikatos apsaugą, apsirūpinimą būstu ir pastoviu pajamų šaltinių ir t.t.. Tada žmogui svarbiau yra priklausyti šeimai, draugams, bendruomenei. Dar aukščiau – pripažinimas tose bendruomenėse. Ir aukščiausias poreikis – tai saviaktualizacija, išreiškimas savęs kaip žmogaus, kaip rūšinės būtybės. Pasak piramidės teorijos, aukštesni poreikiai reikalauja žemesnių patenkinimo, nors ir įmanomas nereguliarus šokinėjimas tarp lygių.

Šimtmečiu anksčiau Karlas Marxas išreiškė labai panašią idėją: „gyvenimui pirmiausia reikalingas maistas ir gėrimas, butas, drabužiai ir dar kai kas. Taigi pirmasis istorinis aktas yra reikalingų šiems poreikiams patenkinti reikmenų gaminimas, paties materialinio gyvenimo gamyba. Ir tai yra toks istorinis aktas, tokia pagrindinė bet kokios istorijos sąlyga, kuri (ir šiandien, kaip ir prieš tūkstančius metų) turi būti vykdoma kasdien ir kas valandą jau vien tam, kad žmonės galėtų gyventi.“

Tobulame pasaulyje žmogus ištisai patenkintų visus savo poreikius: iš fiziologinius (maistas, seksas ir kt.), socialinius (šeima, pripažinimas) ir save saviaktualizuotų (kūryba, saviraiška), t.y. aktualiztų savo žmogiškąjį potencialą. Kitais žodžiais: būtų žmogumi. Realiai (aktualiai) būtų tuo, kas potencialiai glūdi jo prigimtyje. Juk kitus (socialinius ir fiziologinius) poreikius turi ir gyvūnai, o būtent intelekto turėjimas, kūrybos galimybė yra išskirtinis žmogaus bruožas.

Dauguma gyvūnų yra taip susilieja su aplinka, kad yra beveik pilnai jos determinuoti. Garsūs biheivioristinės psichologijos eksperimentai parodė, kaip pelytės orientuojasi pagal paskatinimus ir bausmes. Paprastai tariant, jei po veiksmo padarymo pelytė jaučia malonumą, tai ji tą veiksmą kartos, jei bausmę – ji to veiksmo vis labiau vengs. Taip pelytė mokosi. Panašiai yra ir su kitais gyvūnais.

Tačiau taip nėra su žmogumi. Žmogus nėra pelytė. Būtent todėl žmogus, skirtingai nei kiti gyvūnai, gali aktyviai keisti pasaulį, statyti dangoraižius, sukurti internetą, vaistus ir kt. Jei imtume paskatinimų pavyzdį, tai, pavyzdžiui, žmogus patyręs bausmę ar paskatinimą gali elgtis nenuspėjamai, tai ypač išryškino kongnityvinės psichologijos atstovai. Pavyzdžiui, jei vaikas augs prastoje šeimoje ir vaikščios į blogą mokyklą, tai gali tapti jam paskata priešintis aplinkai ir mokytis. Dostojevskis yra apie tai ironizavęs viename savo kūrinių, kur advokatas klausia teisėjo: „jūsų kilnybe, ar kas gali kaltinti šį žmogų, kad jis pasmaugė tą močiutę, kai už lango - šis baisus, išnaudotojiškas carinis režimas?“

Iš dalies tai susiję su tuo, kad žmogus turi visumos vaizdą – skirtingai nei kiti gyvūnai, jis gali matyti pasaulio visumą ir be vieno bausmės/paskatinimo atvejo jis gali matyti tolimą perspektyvą, kad, galbūt, po dešimties metų uolus mokymas jam padės ištrūkti iš šios aplinkos ir panašiai. Intelektas ir galimybė keisti pasaulį yra rūšinė, t.y. eidetinė (gr. eidos - rūšis) žmogaus savybė, kurios neturi kiti gyvūnai. Būti protingu - žmogaus prigimties dalis.

Tačiau realiame gyvenime mes susiduriame su paradoksu. Jau vos pradėję „kopti“ poreikių piramide mes matome, jog tam, kad turėtume būstą, maisto ir taip toliau, mes privalome dirbti. Gamybos jėgoms esant tokioms, kad vienas žmogus savo darbu gali aprūpinti kelis kitus, atsiranda pagunda išnaudoti žmogų, žiūrėti į jį kaip į išteklių, resursą, kurį galima panaudoti gamyboje. Dirbdami, parduodami savo darbo jėgą darbdaviui, mes tampame nuo jo priklausomi. Ir štai nuo mūsų algos priklausys, kiek mes pakopsime toje piramidėje.

Mūsų pasaulyje yra daugybė susvetimėjimą skatinančių struktūrų. Pradedant ekonominėmis sistemomis, darbo santykiais, kurie skatina žmogų traktuoti kaip priemonę ir resursą, baigiant pačia mūsų miestų architektūra. Sovietiniai penkiaaukščiai namai taip išskaido žmones į atskirus butus, atskiria vienus nuo kitų, jog dažnai vienoje laiptinėje gyvenantys žmonės net nepažįsta vienas kito. Susvetimėjimas yra padėtis, į kuria patenka žmogus įmesties į pasaulį metu. 

Čia žmogus gyvenime susiduria su pirmuoju rimtu paradoksu (prieštaravimu): jis yra žmogus, tačiau sąlygos jam trukdo būti žmogumi. Ne gana to, sąlygos skatina jį žiūrėti į kitą žmogų ne kaip į žmogų, ne kaip į tikslą, bet tik kaip į priemonę, siekti saviems tikslams. Žmogus yra gimęs mąstyti, kurti, tačiau sąlygos jam neleidžia to daryti. Šie prieštaravimai aktyviai maitina religiją ir filosofiją - prieštaravimas tarp žmogaus prigimties ir jo padėties pasaulyje yra esminis žmogiškųjų klausimų šaltinis. 

Religinė patirtis paprastai yra tokia patirtis, kuri priverčia žmogų patikėti paieškų prasme, atsakymų egzistavimu. Tai – tiesioginis nekasdienis patyrimas, kaip atsivertimas (metanoia, sąmonės persikeitimas, suvokiant savo nuodėmingumą) ar mistinis patyrimas (nebylus būties kaip visumos patyrimas). A. Maslow laikėsi nuomonės, kad daugelis iškilių asmenybių turėjo savo gyvenime tam tikrų kasdienybę, peržengiančių, mistinių potyrių - peak experiences - kurie taip juos sukrėtė ir įkvėpė, kad nulėmė jų drąsą būti, drąsą save realizuoti bet kokia kaina.

3. Nuodėmė

Kaip rašoma Didachėje, yra du pamatiniai keliai, kuriais gali žengti žmogus aptikęs save susvetimėjimo padėtyje –mirties kelias ir gyvenimo kelias. Mirties kelias – tai bandymas užsimiršti, stengtis grįžti į įprotį. Tai yra mirties kelias, kadangi šiuo keliu žengiantis žmogus kovoja su tuo, kas jį daro žmogumi – mąstymu, neįimdamas į save gyvenimo iššūkių, jis rizikuoja ir tiesiogiai pabaigti savižudybe. 

Gyvenimo kelias yra siekis įveikti susvetimėjimą. Tai siekis pradėti aktyvią bendrystę su pasauliu, su kitais žmonėmis ir taip peržengti susvetimėjimo prarają. Bendrystė su kitais kaip susvetimėjimo įveika ir yra pagrindinis krikščionybės tikslas.

Nuodėmę aš suvokiu per susvetimėjimą. Paulas Tillichas rašo: „Viso mūsų gyvenimo būklė yra susvetimėjimas su kitais ir su savimi, nes mes esame susvetimėję su būties Pagrindu, nes mes susvetimėję su mūsų gyvenimo kilme ir tikslu“. Graikiškas žodis nuodėmė, amartia, yra padarytas iš neigiančiosios „a“ (alpha privativum, kaip žodyje a-teizmas) ir žodžio marpto. A-martia - tai ne-pataikymas. Tai žmogaus prigimtinių galių neteisingas panaudojimas, kurio pasekmė - susvetimėjimas.

Švenčiausiąją Komuniją aš suvokiu kaip susvetimėjimo įveiką. Lotyniškas pavadinimas Communio Sancta reiškia Šventąją Bendrystę. Bendrystė - tai susvetimėjimo priešprieša. Dievas suteikia mums galimybę šiai bendrystei.

Rašiau: susvetimėjimas kyla, nes žmonės netinkamai naudojasi savosiomis galiomis. Žmogus prigimtyje turi įvairių galių - laisvą valią, protingumą, gebėjimą kurti, gebėjimą mylėti ir t.t... Tačiau netinkamai naudojami jie sukelia susvetimėjimą. Pavyzdžiui, vienas teologas pateikė tokį pavyzdį, jog netinkamai panaudotas gebėjimas mylėti virsta svetimavimu. Svetimautojas į savo partnerius žiūri kaip į aistros patenkinimo objektus. Taip yra ir su visomis kitomis nuodėmėmis. Nuodėmė - valingas piktnaudžiavimas.

Krikščionybė paaiškina, kodėl įmesties metu žmogus patenka į susvetimėjusį pasaulį - todėl, kad egzistavo pirmapradė nuodėmė. Pirmieji žmonės, kurių esmę paveldėjo visi likusieji, nusidėjo, piktnaudžiavo savo galiomis, todėl pats pasaulis ir jų prigimtis buvo iškreipti. Krikščionybė moko, kad netgi gyvybė yra žmogaus prigimties galia, tačiau po pirmos nuodėmės žmogaus prigimtinės galios ėmė silpti, todėl žmogus prarado nemirtingumą, tapo ne tokios tvirtos valios ir t.t...

Krikščionybė moko, jog žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Žmogus - tai Dievo atvaizdas, todėl jis turi dieviškas galias - laisvą valią, protingumą ir t.t.. Kai jis naudojo tas galias tinkamai, "neprašaudamas", tai buvo ir panašus į Dievą. Bet kai nutraukė panašumą, tada buvo pažeistas ir Dievo atvaizdas žmoguje.

Dievas sukūrė žmogų iš meilės. Dievas yra meilė, jis yra Švenčiausioji Bendrystė, todėl sukūrė žmogų, su kuriuo galėtų ta meile dalytis. Taip, kaip tėvai nori turėti vaikų iš meilės, taip Dievas norėjo sukurti žmogų, nes jis mylėjo.

Dievas nori, kad žmogus taip pat amžinai gyventų meilėje, kaip gyvena Dievas, kad jis būtų kaip Dievas. Žmonėms jis sakė: "esate dievai, jūs visi Aukščiausiojo sūnūs" (Ps 82,6). Todėl jo valia buvo, kad žmogus buvotų amžinoje meilėje ir palaimingume. 

Šv. Augustinas pagal tai suvokia nuodėmę kaip valių nesutapimą. Nuodėmė yra mūsų valios nesutapimas su Dievo valia. Kitaip tariant, kaip jau sakiau, nusidėdamas žmogus maištauja prieš savo, kaip kūrinio tikslą ir savo prigimtį. „Apaštalas jautė atotrūkį tarp jo sąmoningos valios ir tikrosios valios, tarp savęs ir kažko svetimo ir nesavo jam, jo viduje, ką jis vadino „nuodėme““, rašo Paulas Tillichas.

Dera pažymėti, jog ortodoksai neturi prigimtinės kaltės sampratos, kuri būdinga Romos katalikams. Ortodoksų Bažnyčia moko, jog pirmoji nuodėmė sukėlė pasekmes, tačiau žmogus kaltas gali būti tik už tai, ką pats yra padaręs. 

Būklė be nuodėmes yra vadinama ramybe. Dievas sakė: "Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis." (Jn 14,27) Tada dingsta visi prieštaravimai, žmogus yra Bendrystėje, meilėje, ir todėl yra laimingas.

Krikščionybės esmė, kaip apibūdino A. Osipovas - "Kristus (gr. Patepatasis), Dievažmogis, yra pats Dievas, kuris priėmė kūną ir per kančią ir mirtį atkūrė šią prigimtį savyje pačiame. Savyje pačiame jis sukuria galimybę žmogui naujai gimti. Jei pirmapradė nuodėmė buvo ne mūsų valioje, tai atsivertimas - mūsų asmeninė valia." 

Dievas mums siūlo kelią įveikti susvetimėjimą ir gyventi ramybėje.

4. Dievo buvimo racionalumas

Viename savo įrašų jau esu pateikęs paprastą racionalių argumentų kategorizaciją. Per visą filosofijos istoriją buvo rasta šimtai Dievo buvimo argumentų, kurių garsiausi priklauso šioms kategorijoms:

a) Iš tradicijos, istoriniai. Nėra Žemėje tautos, kuri neturėtų Dievo, stebuklų nuojautos ir liudijimų. Negana to, daugelio tautų religijų elementai sutampa. Net tarp tų, kurios visai nekontaktavo, religijų elementai sutampa, yra tam tikros dievybės/galios etc., kurios skirtingai įvardijamos, skirtingai apibūdinamos, bet jų egzistavimą pastebėdavo žmogus nepriklausomai nuo to, kur gyvendavo. Kyla paprastas klausimas, į ką nurodo religinė kalba, į kokias patirtis, nes iš bendrumų akivaizdu, kad nurodo į kažkokį bendrą patyrimą. Šitą temą daug nagrinėjo psichoanalitikas Jungas;

b) Kosmologiniai argumentai. Juos plačiai naudojo ir mahometonys (Avicena, Averojus), o pas katalikus juos išgarsino Tomas Akvinietis (šis jų neišrado, o tik surašė vienoje vietoje). Galima būtų įvardyti šiuos:

a. Iš judėjimo (t.y. kitimo) suvokimo. Tas pats dalykas vienu atžvilgiu gali būti tik potencialus (galimas) arba tik aktualus (veikiantis). Jis negali būti potencialus ir aktualus tuo pačiu metu, tuo pačiu atžvilgiu. Taigi, tas pats dalykas gali būti arba pajudintas (pakeistas), arba judintojas (keitėjas), jis negali būti savęs judintoju. Jeigu sektume judintojų grandinę, ji negalėtų būti begalinė, t.y. kiekvienas judėjimas yra dėl kokio nors judintojo, ir galų gale grandinė užsibaigtų ties pirmuoju judintoju. Tas pirmasis judintojas yra vadinamas Dievu.

Šis argumentas dažnai suvokiamas klaidingai, nes žmonės praleidžia pro akis, jog judėjimas scholastinėje filosofijoje reiškia kitimą apskritai.

b. Iš priežastingumo suvokimo. Viskas turi savo priežastį, ir niekas negali būti pats savęs priežastimi. Priežastingumo grandinė negali būti begalinė. Jeigu sektume priežastingumo grandinę, galų gale prieitume prie pirmosios priežasties. Ta pirmoji priežastis yra vadinama Dievu.

W. L. Craigas pateikė tokią šio argumento išraišką:

1. Viskas, kas pradeda būti, turi priežastį; 
2. Visata pradėjo būti. 
3. Taigi, Visata turi priežastį.

c. Iš būtinumo ir galimybės suvokimo. Viskas pasaulyje egzistuoja arba būtinai, arba galimai. Jeigu viskas egzistuotų tik galimai, tai ateitų laikas, kai niekas neegzistuotų, o to būti negali. Todėl turi būti kažkas, kas egzistuoja būtinai ir yra kitų būtinos ar galimos egzistencijos pagrindas. Tai, dėl ko viskas būtinai ar galima egzistuoja, vadinama Dievu.

d. Iš tobulumo laipsnių suvokimo. Pasaulyje yra skirtingo tobulumo dalyko. Vieni yra tobulesni už kitus. Patį tobuliausią vadiname Dievu.

Galima būtų šį argumentą šiek tiek "percentruoti" pagal C. S. Lewisą, nors pats argumentas neteks filosofinio tikslumo. Lewisas pastebi, jog mes trokštame daug įvairių dalykų. Tačiau turime vieną didžiausiąjį troškimą - tobulo gėrio, tobulo teisingumo ir kt. Jo mes negalėtume turėti, jei jis neegzistuoti. Juk aklas žmogus negali trokšti tam tikro garso, o žuvis, gyvenanti vandenyje, nenori kitokio gyvenimo. Tuo tarpu žmogus yra tarsi ne iš šio pasaulio, jis trokšta tobulo gėrio, kuris pranoksta viską, kas yra šiame pasaulyje. Jei nėra ko trokšti, tada neaišku, kaip gali egzistuoti troškimas.

e. Iš tikslingumo suvokimo. Viskas pasaulyje turi tikslą. Galutinis visko tikslas – Dievas.

Šis argumentas taip pat dažnai suvokiamas klaidingai, nes nesuvokiama, kad scholastinėje filosofijoje dalyko tikslas yra ne šiaip jo ateitis, o jo prigimtinis kodas, pagal kurį jį veikia. Tikslas yra priežasties rūšis.

c) Ontologiniai argumentai. Čia populiariausi du – iš Dievo sąvokos tobulumo ir iš begalybės. Begalybės argumentas ypač mėgstamas žydų, randamas ir pas Dekartą. Supaprastinus jis teigia, jog begalybės idėjos nėra niekur tikrovėje (mus supa tik ribiniai daiktai), taigi, begalybės idėja kaip tokia į mūsų sąmonė įdėta Dievo. Kitas argumentas, vakariečių geriausiai žinomas iš scholasto Anzelmo Kenterberiečio, teigia, esą Dievo sąvoka negali egzistuoti tik prote, ji egzistuoja ir prote, ir tikrovėje, nes Dievas – tai, už ką negalima daugiau pamąstyti. Dievas – tobulas. Taigi, jo nebuvimas neįmanomas, nes tada reikštų, jog jis nėra tobulas.

d) Etiniai argumentai. Randamas, pavyzdžiui, pas Kantą. Jo esmė – Dievas yra vienintelis objektyvus moralės pagrindas. "Jei nėra Dievo, viskas leidžiama" - rašė Dostojevskis. 

R. Zacharias ironizuoja, kad kartais žmonės sako, jog Dievo būti negali, nes pasaulyje - daug blogio. Jei suvokiame, kad yra blogis, turime pripažinti, kad yra gėris, nes be gėrio negalėtume skirti blogio. Jei suvokiame, kad yra gėris ir blogis, suvokiame, kad yra jų skirtumo kriterijus. Šis kriterijus yra objektyvus, nes kitaip negalėtume sakyti, kad gėris ir blogis objektyviai, nepriklausomai nuo mūsų, yra. Tuo kriterijumi gali būti tik Dievas.

Aš nepretenduoju nuodugniai čia išanalizuoti visų racionalių argumentų. Svarbiausia - tam, kuris ieško tikėjimo, racionalių priežasčių tikėti yra begalės. Priešingai, racionaliai pagrįsti ateistinę poziciją yra beveik neįmanoma. Dievas - protingiausias paaiškinimas Visatai.

5. Jėzus Kristus

Jei mes tikime, kad yra Dievas, tai sekantis žingsnis yra įtikėti, jog egzistavo Jėzus Kristus. Pirmiausia aptarkime, ką jis reiškia krikščionims.

Liudijimai apie Kristų dar iki jo žemiško gimimo buvo pateikti Senajame Testamente. Pradžioje Dievas sukūrė žmogų iš meilės, pagal savo atvaizdą ir panašumą (Pr 1,26), tam, kad galėtų dalytis su žmogumi savo meile, kad žmogus buvotų amžinoje meilėje bei palaimingume. Tokia buvo Dievo valia, tačiau žmogus nepaklausė Jo valios ir pasirinko blogį, t.y. nusidėjo. Nuodėmė yra ne kas kita, kaip savavališkas atsiskyrimas nuo Dievo. Kadangi Dievas yra visko, kas yra, šaltinis, tai, kuo labiau žmogus atskiria save nuo Dievo, tuo jis labiau save žudo. Nuodėmė veda į mirtį (Rom 6,23). Nusidėję mūsų protėviai tapo mirtingi, atnešė į pasaulį kančią (Pr 3).

Tačiau Dievas davė pažadą, kad išgelbės žmogų nuo nuodėmės pasekmių (Pr 3,15). Tarsi mylintis Tėvas, Jis visą istoriją globojo žmogų, jį auklėjo. Iš pradžių Dievas ruošė žmoniją išgelbėjimui per savąją Izraelio tautą, kurią atskyrė nuo visų kitų tautų. Kaip ir visos tautos, Izraelis tuo metu dar negalėjo tikėtis išsivadavimo iš nuodėmės - visi mirę žmonės tuo metu keliavo į pragarą, kuris yra ne kas kita, kaip didžiausios atskirties nuo Dievo, kančios ir vienatvės, maksimaliaus susvetimėjimo "vieta" (tai iš tiesų nėra erdvinė kategorija), kurioje nėra meilės. Tačiau Izraelis turėjo viltį, jog šioje tautoje gims Pateptasis, Kristus, kuris išgelbės žmoniją.

Kai tauta buvo prirengta, Dievas priėmė kūną, tapo žmogumi ir gyveno čia, žemėje. Jėzus Kristus, tikras žmogus ir tikras Dievas, prisiėmė sau visą šio pasaulio blogį. Nors buvo be nuodėmės, jis buvo neteisingai žmonių apkaltintas, paniekintas ir nukryžiuotas. Jo prisikėlimas - tai begalinės Dievo malonės įrodymas. Kaip sako vienas Šventųjų Tėvų, Kristus sunaikino pragaro vartus ir dabar pragare lieka tik tie, kas to nori. Dievas yra pasiryžęs prisiimti kiekvieno žmogaus nuodėmę, ją sunaikinti ir atkurti žmoguje savo atvaizdą ir panašumą - tam tereikia žmogaus valios pritarimo. Žmogus turi įtikėti Dievą ir norėti, kad Dievas jį išgelbėtų. Dievas nedaro nieko prieš žmogaus valią, nes laisva valia - dalis Dievo atvaizdo žmoguje. Dievas nori, kad žmogus būtų laisvas.

Būdamas žemėje, Jėzus Kristus įsteigė Švč. Komunijos (graikiškai tai reiškia „Bendrystės“) slėpinį, per kurį žmogus galutinai atstato panašumą į Dievą - „mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. [...] Kuris mane valgo, gyvens per mane.[...] Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius (Jn 6,55-58). Šio sakramento metu mes duonos ir vyno pavidalu priimame Kristaus Kūną ir Kraują. Prieš priimdami Kristų, mes turime save ištirti  (2 Kor 13,5). Tai reiškia, turime gailėtis dėl padarytų nuodėmių ir gauti jų atleidimą per atgailos slėpinį.

Kai žmogus suvokia, kad nori būti su Dievu, tikruoju gyvybės šaltiniu, jis pamato, kad, tokiam panirusiam į blogį, purvinam, koks jis yra, gėda ir pasirodyti prieš Dievo veidą. Dievas žmogų sukūrė nepavydų, nejaučiančio pykčio artimui, negodų. Dievas duoda šį ryšį su savimi atkurti: tereikia stengtis ir atsiduoti Dievui. Kristus sako: „ieškokite, ir rasite“ (Lk 11,9), taip pat:  „jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8,32). Susijungęs su Dievu žmogus gali vėl nepavydėti, į kiekvieną žmogų, kuris mus supa, žiūrėti kaip į seniai pažįstamą, mylimą draugą, brolį, gyventi meilėje ir ramybėje. Tai ir yra palaima - laisvė nuo bet kokios nuodėmės.


Atsivertimas - tai perėjimas. Taip kaip Izraelio tauta, pašaukta Dievo, bėgo iš Egipto nuo seno savo gyvenimo į Pažadėtąją Žemę, kaip stebuklingu būdu perėjo pro prasiskyrusią jūrą, taip dabar kiekvienas žmogus, pašauktas Dievo, bėga iš nuodėmių slėnio priimti Dievo pažado - amžino palaimingumo ir meilės. Taip, kaip Izraelis perėjęs jūrą atsistojo ant uolos, taip kiekvienas atsivertęs atsistoja ant uolos, kuri yra Kristus. Velykos tai - didžiulis džiaugsmas, nes „jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su juo“ (1 Tes 4,14).

Apie Kristų pranašavo Senasis Testamentas - visos jo pranašystės buvo išpildytos. Senojo Tesamento autentiškumą liudiją tai, kad Dievas apsireiškė ne pavieniams žmonėms, kurie perdavė žinią Izraeliui. Ant Sinaujaus kalno Dievas apsireiškė visiems 5 tūkstančiams žydų tautos atstovų ir jei žinią perdavė iš kartos į kartą. Todėl tai, kad 5 tūkstančiai žmonių regėjo Dievą ir iš jo gautos pranašystės išsipildė, yra rimtas atramos taškas.

Pats Kristaus egzistavimo faktas - autentiškas istorinis faktas, kurį galima tikrinti kaip bet kurį kitą, remiantis šaltiniais. Ne gana to, prisikėlęs Kristus gyveno žemėje 40 dienų, jų metų jį matė apie 500 žmonių. Šventasis Raštas daro tiek daug istorinių apeliacijų, jame aprašyta tiek daug išsipildžiusių pranašysčių, jog abejoti jo autentiškumu, tikint, jog egzistuoja Dievas - sunku.

Netikėta, tačiau ne žmogus, ne angelas, bet pats Dievas nutarė įsikišti ir sunaikinti nuodėmę.

6. Bažnyčia

Įtikėjusiam Kristų, lieka rasti Jo Bažnyčią. Kaip tai padaryti? Stengtis skaityti senuosius raštus, ką mokė Apaštalai, Apaštalų mokiniai, jų mokinių mokiniai - visi šie dalykai yra mums pasiekiami. Paprastai apibendrinus, jei žmogus skaitys šių žmonių, Šventųjų Tėvų raštus, jis be abejonės suvoks, jog Kristaus Bažnyčia yra Ortodoksų Bažnyčia, kurioje liko Kristaus Dvasia, kuri skelbia jo mokymą, kuri skelbia Dangaus Karalystės Evangeliją (gr. Evangelion - Geroji Naujiena), kurioje skleidžiasi Dangaus Karalystė.

Dangaus Karalystę aš suvokiu kaip Dievo valios įsigalėjimą. Dangaus Karalystė  - amžinoji ramybė. Tai yra meilės patyrimas, kuris prasideda čia, žemėje pamilus Dievą. Pragaras - tai meilės nebuvimas.

Kristus sako:
„Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus. [...] Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau.“
Bažnyčia - meilės vieta. Į ją renkasi nusidėjeliai, siekantys keistis ir gyventi meilėje.

7. Kodėl krikščionybė?

Jei žmogus įtiki Dievu, įtiki Kristumi, įtiki Bažnyčia - nelieka kitos išeities, kaip būti krikščioniu. Siekti mylėti ir buvoti meilėje. Ilgainiui tikėjimo objektas atsiskleidžia kaip Asmuo ir patvirtina pats save.

Yra begalės argumentų, kodėl krikščionybė yra teisingesnė už islamą, judaizmą ar bet kokią kitą religiją. Islamo atžvilgiu, pakanka vieno - turime gausybę istorinių liudijimų, jog Kristus buvo nukryžiuotas. Korane rašoma, kad Kristus nukryžiuotas nebuvo. Akivaizdu, jog Evangelijos liudijimas yra tikresnis.

Yra ir įvairūs filosofiniai argumentai. Lengviausia kritikuoti pagonybę, nes jau senovės filosofai pastebėjo, jog negali būti daug dievų - jei Dievas yra pati tobulybę, tai tai, kame yra "dievai" ir būtų Dievas. Apie tai galima būtų rašyti ne vieną knygą - ir yra parašyta.

Grįžtu gi prie pradinio klausimo - kodėl verta tikėti Dievu? Todėl, kad šis tikėjimas ir naudingas, ir teisingas.

3 komentarai:

  1. Gražiai ir daug padirbėra. Leiskite į platesnius vandenis...

    AtsakytiPanaikinti
  2. Taip, Gintaras išsilavinęs žmogus. Apie ryšį su Dievu, apie meilės santykį, t. p. apie susvetimėjimą, ypač su pačiu savim (o siaube) - tos mintys rodo, kad žmogus yra pats viską patyręs. Nors nežinau, gal remiasi Buberiu, bet Buberis rašo tiesą.
    T. p. rašote "atsivertęs atsistoja ant uolos, kuri yra Kristus". Juk Kristus sakė "Tu esi Petras, uola, ant kurios aš pastatysiu savo Bažnyčią". Kaip suprasti?
    Toliau (čia nėra), bet nesutinku su ekumenizmu. Kokia iš jo nauda?

    AtsakytiPanaikinti
  3. Sveiki, esu rašęs čia:

    http://www.ortodoksas.lt/2014/12/ka-reiskia-tu-esi-petras-uola-tau.html

    http://www.ortodoksas.lt/2015/12/atsakymas-zmogui-is-pijaus-x-brolijos.html

    AtsakytiPanaikinti