2014 m. rugpjūčio 8 d., penktadienis

Kas yra fariziejai, sadukiejai ir esėjai?

Evangelijoje dažnai sutinkame pasakojimus apie fariziejus, sadukiejus (nutylimi trečiosios ir ketvirtosios grupių pavadinimai - esėjai ir zelotai). Tačiau kas jie tokie?

SADUKIEJAI

Sadukiejai, hebrajiškai - sedukim, buvo žydų religinė grupė, atsiradusi II a. pr. Kr., gyvavusi iki Antrosios Šventyklos sunaikinimo (70 m. po Kr.). Ją daugiausia sudarė kunigai ir kilmingieji. Dievas įsteigė Izraelyje dvasininkiją, kai išvedė jį iš Egipto. Vyriausiuoju kunigu jis pasirinko Aaroną, Mozės brolį, Levio (vieno iš dvylikos Juozapo sūnų) palikuonį.

Dievas nustatė, kad Levio palikuonys priklausys jam, jie bus atskirti nuo kitų Izraelio giminių. Levio palikuonys buvo vadinami levitais (hebr. levi) ir patarnaudavo Dievui, iš pradžių - susitikimo padangtėje, po to - Jeruzalės Šventykloje. Dėl kilmės svarbos tarnystėje, Šventykloje buvo saugomi visi gimimo įrašai (genealoginiai medžiai), įrodantys Izraelio tautiečių kilmę (tame tarpe, Jėzaus Kristaus kilmės įrašai). Levitai neturėjo teisės turėti žemės, paveldėti turto, tačiau turėjo teisę maitintis iš savo tarnystės Šventykloje.


Kunigas, Vyriausiasis Kunigas ir levitas.
Levio palikuonys, kurie buvo kilę tiesiogiai iš Aarono genties, buvo išskirti iš levitų ir vadinosi kunigais (hebr. kohanim). Kunigai turėjo teisę atnašauti aukas Dievui nuodėmių, kaltės atleidimui. Levitai, kurie nebuvo kunigais, galėjo atlikti paprastesnius, pagalbinius patarnavimus - groti Šventykloje muziką, prižiūrėti joje tvarką ir kt., o aukoti galėjo tik kunigai.


Vyriausiasis kunigas Šventų Švenčiausioje
Vienas iš kunigų, Aarono palikuonių, buvo išrenkamas Vyriausiuoju Kunigu (hebr. Kohen Gadol). Tapimo vyriausiuoju kunigu tvarka skyrėsi skirtingu laikotarpiu. Tai buvo pats aukščiausias Izraelio dvasininkas, kuris vienintelis galėjo įžengti į Šventyklos dalį, kurioje buvo saugoma Sandoros skrynia - Šventų Švenčiausią. Jis vienintelis turėjo teisę atnašauti kraujo aukas, o jo tarnystė buvo tokia svarbi, jog tikėta, kad jo nuodėmės buvo priskaitomos visai tautai,  

Šiandieninėje Ortodoksų Bažnyčioje levitus atitinka diakonatas, kunigus-kunigai, o Vyriausiojo Kunigo funkcijas atlieka vyskupai, tuo tarpu kai Vyriausias Kunigas yra pats Kristus. Jeruzalėje buvo tik viena Šventykla, o dabar Šventykla laikoma kiekviena Bažnyčia.

Būdami atskira visuomenes grupe, atskirti nuo visuomenės, kunigai ėmė formuoti savo savitą kultūrą, savitą teologiją. II a. prieš Kristų susiformavo sadukiejų judėjimas, kuris pabrėžė kunigų pareigas, Šventyklos ceremonijas ir kt. Jie rūpinosi kunigų luomo grynumu, palaikė savus kandidatus į vyriausiuosius kunigus, sau palankią politinę valdžią. Judėjai esant okupuotai graikų, vėliau - romėnų, sadukiejai demonstravo sąlyginį lojalumą valdžiai, su ja bendradarbiavo, skatino žydų kultūros helenizaciją (graikų kultūros elementų skverbimąsį į žydų kultūrą). Metropolitas Vladimiras Sabodanas savo knygoje apie Apaštalą Paulių netgi nurodo atvejį, kai Izraelio Pirmasis Kunigas Jošua pakeitė savo vardą į graikišką „Jasonas“.

Kunigai turi savitas religines pažiūras, rašė savito stiliaus religinius komentarus. Jie tikėjo pažodiniu Biblijos teisingumu, netikėjo pomirtiniu gyvenimu, netikėjo mirusiųjų prisikėlimu, tikėjo, kad žmogus turi laisvą valią ir nepripažino žodinės tradicijos („nerašyto Įstatymo“, „nerašytos Toros“, viduramžiais pavadintos Talmudu).  Vienintelė Biblija, kurią jie turėjo - tai Tora (Senasis Testamentas).

FARIZIEJAI

Fariziejų judėjimas susiformavo taip pat II a. pr. Kr. Fariziejai nebuvo nei kunigai, nei levitai. Jie buvo eiliniai žydai, kurie savo nuožiūra ėmė nuodugniai studijuoti Torą, tam skirdami visą gyvenimą.

Fariziejai darė labai ženklią įtaką žydų švietimo sistemos, vadinamos hinuch (חינוך), susiformavimui. Tai buvo mokymasis visą gyvenimą,  turėjęs institucinį pavidalą. Iškilūs Įstatymo mokytojai, vadinti „rabi“ (hebr. rabbi - mokytojas, „mano šeimininkas“), dėstė savo komentarus, mokinius skirstydami į klases pagal žinias. Geriausieji mokiniai buvo atrenkami tolimesnėms studijoms; ne tokiems gabiems pagrindinė užduotis buvo gauti bendrą supratimą ir vieno amato žinias. 

Toros mokymas vyko visiems kartu garsiai skaitant tekstą, tada rabinas pakomentuodavo perskaitytą ištrauką, o geriausiems mokiniams „gilesnį“ komentarą galėjo pašnibždėti asmeniškai, į ausį. Mokiniai sėdėdavo prie rabino kojų, todėl įprasta buvo sakyti, kad „mokiausi Įstatymo prie rabi [vardas] kojų“.

Fariziejų Įstatymo (Senojo Testamento) komentarai pasižymėjo moksliškumu, sudėtingumu. Rabinai Mozės Įstatymą mokėjo mintinai. Įstatyme susakytus įsakymus jie suskirstė į 613 Dievo įsakymų (Mitzvot), labai pabrėžė išorinę pamaldumo pusę. Pagal Įstatymą, besimeldžiantys žydai turėjo ant galvos užsidėti specialų rankšluostį su mazgeliais, o fariziejai nusiausdavo itin didelius rankšluosčius, su itin daug masyvių mazgų ir nešiodavo jį dieną bei naktį, nors ir nesimelsdavo.



Visus Įsakymus fariziejai vykdydavo pažodiškai ir akivaizdžiai. Jie surinkdavo reguliariai vargšus, kad paaukotų jiems nurodytas Įstatyme sumas, jie meldėsi pildydami visus išorinius reikalavimus, kasdien labai daug skaitė Torą. Dėl savo Toros išmanymo ir pamaldumo, fariziejai įgavo didelį autoritetą žydų akyse.

Pasakojamos istorijos, jog kartą minia ėjo su vyriausiuoju kunigu, pagal paprotį lydėjo jį namo po pamaldų, o pro šalį ėjo iškilus rabinas. Minia paliko vyriausiąjį kunigą ir nusekė paskui fariziejų - toks buvo aukštas fariziejų statusas. Fariziejai turėjo savo teologines pažiūras, kurios prieštaravo dvasininkų mokymui.

Fariziejai mokė, jog be užrašyto Mozės Įstatymo (Toros) egzistuoja nerašytas, žodinis Įstatymas (Talmudas), kurį Dievas davė Mozei prie Sinajaus kalno, kuris keliauja iš kartos į kartą Izraelyje. Nerašytas Įstatymas - tai Įstatymo supratimo, aiškinimo dalykai. Jie taip pat mokė apie mirusiųjų prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą, Dievo atpirkimą už blogus ir gerus darbus. Ne kunigus vykdyti kunigams duotus apribojimus. 

Po Antrosios Šventyklos sunaikinimo, kai kunigams nebeliko kur aukoti aukų, itin išaugo fariziejų vaidmuo, nes jie mokė individualios maldos ir maldos sinagogose (susirinkimuose). Galop fariziejų judėjimas nugalėjo ir viduramžiais susiformavo savita religija, vadinama rabiniškuoju judaizmu, t.y. šiuolaikinis judaizmas, kurio centre - ne kunigai, o Įstatymo mokytojai (rabinai). 

Romėnų okupacijos atžvilgiu fariziejai užėmė vidurio poziciją. Jie nesipriešino okupacijai, tačiau tikėjo, jog ateis Mesijas, kuris įves pasaulinę taiką ir atkurs Izraelio karalystę.

Apaštalas Paulius iki atsivertimo buvo fariziejus, mokęsis „prie Gamalielio kojų“. Apaštalų darbų knygoje matome, jog šv. Paulius dažnai išnaudoja fariziejų ir sadukiejų vidinius nesutarimus, kai teisme teigia esąs teisiamas „už mokymą apie prisikėlimą“ (fariziejai imdavo ginti šv. Paulių kaip prisikėlimo mokytoją nuo sadukiejų).

ESĖJAI

Šio žodžio nesutinkame Šventajame Rašte, tačiau jis yra žymiame Juozapo Flavijaus veikale „Žydų senovės“.  Šiandien tyrinėtojai yra linkę teigti, jog tai yra terminas, kuriuo Juozapas pavadino daugybę egzistavusių skirtingų religinių žydų grupių, nepriklausiusių nei fariziejų, nei sadukiejų judėjimams. Naujajame Testamente esėjai neminimi, yra tik hipotezės, kad vieni ar kiti minimi asmenys galėjo būti esėjai. Tačiau vien todėl, kad jie veikė Kristaus gyvenimo laikais, juos taip pat verta aptarti.

Esėjai buvo radikalai, kurie manė, jog Šventyklos kunigija susiteršė, Izraelis - puolęs. Iš miestų jie keliaudavo tolyn į dykumas, kur gyveno atsiskyrusiose bendruomenėse, laikėsi celibato, tikėjo artėjančia pasaulio pabaiga. Manoma, kad tarp jų buvo ir Šventyklos kunigų. Jie sekė „teisuoliais“, iškiliai teisų gyvenimą gyvenusiais žmonėmis, oponavo tiek fariziejams, tiek sadukiejams, atmetė helenistinę bei romėnišką kultūras, tikėjo pomirtiniu gyvenimu, tačiau ne kūnišku prisikėlimu.

ZELOTAI

Zelotai (gr. ζηλωτής - karštas sekėjas) buvo ketvirtasis judėjimas, mažiau susijęs su teologija, daugiau - su politika. Dažnai zelotai neišskiriami į ketvirtąją grupę, nes zelotai visais teologiniais klausimais palaikė fariziejus. Zelotų išskirtinumas - stipri opozicija Romos imperijai, imperiniam kultui ir helenistinei kultūrai.

Zelotai teigė, jog vienintelis Izraelio valdovas galįs būti Dievas. Jie kurstė gyventojus ginklais sukilti prieš Romos valdžią, atmesti pagonišką kultūrą ir sukėlė I žydų-romėnų karą (66–73 m.). Dėl kylančio nepasitenkinimo Judėjoje, romėnų vietininkas Poncijus Pilotas visais įmanomais keliais siekė užsitikrinti Vyriausiojo Izraelio Kunigo paramą, nes bijojo, kad jei sadukiejai paremtų zelotus, tai kiltų ginkluotas sukilimas ar net karas (kas ir atsitiko). 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą