Ką Jėzus užrašė pirštu ant žemės? (Jn 8,6-8)

„Jėzus nuėjo į Alyvų kalną. Auštant jis vėl pasirodė šventykloje. Visi žmonės rinkosi prie jo, o jis atsisėdęs juos mokė. Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai atvedė moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją viduryje ir kreipėsi į jį: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?“ Jie tai sakė, spęsdami jam pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti. Bet Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės. Jiems nesiliaujant kamantinėti, jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“. Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės. Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų. Pagaliau liko vienas Jėzus ir ten stovinti moteris. Atsitiesęs Jėzus paklausė: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“ Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie“. Jėzus jai tarė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“ (Jn 8,1-11)
Tyrinėtojai mano, jog, greičiausiai, Kristus rašė susirinkusiųjų vardus. Pagal Įstatymą, moteriai nusižengus svetimavimu, turėjo būti atvesdinti tiek vyras, tiek moteris kartu su liudininkais, o Vyriausiasis Kunigas, nagrinėdamas bylą, pirštu Šventyklos smėlyje užrašydavo nusidėjėlių vardus ir sulaužytus įstatymus. Tačiau Kristus užrašė ne svetimautojos vardą, o ją atvesdinusių (pažeidžiant Įstatymą, nes atvesdino be vyro ir be liudininkų) fariziejų ir Rašto aiškintojų vardus, taip išpildydamas pranašystę:
„Viešpatie, Izraelio viltie! Visi, kurie palieka Tave, bus sugėdinti. Kurie nutolsta nuo Tavęs, bus įrašyti į žemės dulkes, nes jie paliko Viešpatį, gyvojo vandens versmę.“ (Jer 17,13)
Ši eilutė Septuagintoje skamba: ...αφεστηκότες επί της γης γραφήτωσαν („...tebūna maištaujantieji užrašyti ant žemės“). Eilutė buvo cituojama kasmet Yom Kippur (Atpirkimo Šventės) pabaigoje, todėl žydai ją gerai žinojo. Fariziejai, išvydo, jog Kristus rašo jų vardus, kurių visų, jei buvo tik eilinis žmogus, Jis negalėjo žinoti (o galbūt užrašė ir sulaužytus fariziejų įstatymus). Tai pamatę, jie išsigando ir išsiskirstė.

Šv. Augustinas savo šv. Jono Evangelijos komentare brėžia analogiją tarp to, kaip kadaise Dievas pirštu užrašė akmenyje Įstatymą, ir kaip dabar pirštu žemėje rašė nusidėjėlių vardus. Akmuo simbolizavo užkietėjusias žydų širdis, o žemė - tai, jog Dievas iš nusidėjėlių laukia vaisių. 

Komentarai

Populiarūs įrašai