2014 m. rugpjūčio 30 d., šeštadienis

Ką Jėzus užrašė pirštu ant žemės? (Jn 8,6-8)

„Jėzus nuėjo į Alyvų kalną. Auštant jis vėl pasirodė šventykloje. Visi žmonės rinkosi prie jo, o jis atsisėdęs juos mokė. Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai atvedė moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją viduryje ir kreipėsi į jį: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?“ Jie tai sakė, spęsdami jam pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti. Bet Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės. Jiems nesiliaujant kamantinėti, jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“. Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės. Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų. Pagaliau liko vienas Jėzus ir ten stovinti moteris. Atsitiesęs Jėzus paklausė: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“ Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie“. Jėzus jai tarė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“ (Jn 8,1-11)
Tyrinėtojai mano, jog, greičiausiai, Kristus rašė susirinkusiųjų vardus. Pagal Įstatymą, moteriai nusižengus svetimavimu, turėjo būti atvesdinti tiek vyras, tiek moteris kartu su liudininkais, o Vyriausiasis Kunigas, nagrinėdamas bylą, pirštu Šventyklos smėlyje užrašydavo nusidėjėlių vardus ir sulaužytus įstatymus. Tačiau Kristus užrašė ne svetimautojos vardą, o ją atvesdinusių (pažeidžiant Įstatymą, nes atvesdino be vyro ir be liudininkų) fariziejų ir Rašto aiškintojų vardus, taip išpildydamas pranašystę:
„Viešpatie, Izraelio viltie! Visi, kurie palieka Tave, bus sugėdinti. Kurie nutolsta nuo Tavęs, bus įrašyti į žemės dulkes, nes jie paliko Viešpatį, gyvojo vandens versmę.“ (Jer 17,13)
Ši eilutė Septuagintoje skamba: ...αφεστηκότες επί της γης γραφήτωσαν („...tebūna maištaujantieji užrašyti ant žemės“). Eilutė buvo cituojama kasmet Yom Kippur (Atpirkimo Šventės) pabaigoje, todėl žydai ją gerai žinojo. Fariziejai, išvydo, jog Kristus rašo jų vardus, kurių visų, jei buvo tik eilinis žmogus, Jis negalėjo žinoti (o galbūt užrašė ir sulaužytus fariziejų įstatymus). Tai pamatę, jie išsigando ir išsiskirstė.

Šv. Augustinas savo šv. Jono Evangelijos komentare brėžia analogiją tarp to, kaip kadaise Dievas pirštu užrašė akmenyje Įstatymą, ir kaip dabar pirštu žemėje rašė nusidėjėlių vardus. Akmuo simbolizavo užkietėjusias žydų širdis, o žemė - tai, jog Dievas iš nusidėjėlių laukia vaisių. 

2014 m. rugpjūčio 27 d., trečiadienis

Ar gali vyras ir moteris būti tiesiog draugais?

Šis klausimas dažnam neduoda ramybės. Dažniausiai moterys, matydamos savo vyro pavydą, kai jos eina susitikti su savo vyriškos lyties draugais, galvoja, kad tai tik perdėtas pavydas. O paprastai vyrų atsakymas į klausimą „ar įmanoma vyro ir moters draugystė?“ priklauso nuo to, ar draugauti nori jie, ar jų antroji pusė.

Televizijos laidose vyrų ir moterų draugystės pašiepiamos. Seriale How I Met Your Mother Tedo ir Robin draugystė remiasi Tedo nelaiminga meile Robin atžvilgiu, o pasibaigia... Romantiniais ir seksualiniais santykiais. Seriale Friends Chandleris ir Monika yra tik draugai, o baigia - kaip vyras ir žmona. Ar tai tėra televizijos stereotipai? 

MOKSLINIAI TYRIMAI

Vienas išsamiausių mokslinių tyrimų, nagrinėjusių būtent šį klausimą, buvo atliktas 2000 metais. Wisconsin-Eau Claire Universitete jį atliko dr. April Bleske-Rechek (Bleske, A. L., & Buss, D. M. (2000). Can men and women be just friends? Personal Relationships, 7, 131-151). Šiame tyrime buvo prieita išvada, jog vyrai ir moterys yra prastoki draugai.

Iš pradžių mokslininkė tyrinėjo 88-ias studentų „draugų poras“, merginas ir vaikinus kalbino atskirai. Buvo užduodami klausimai apie jų požiūrį į vyrų ir moterų draugystę, jos pliusus ir minusus. Merginos kaip minusą nurodė romantinių/seksualinių santykių nebuvimą, o vaikinai šio minuso nenurodė. 

Paaiškėjo, jog daugelis vyrų buvo linkę neatmesti „platoniškos“ draugystės peraugimo į romantinius/seksualinius santykius perspektyvos. Daugelis vyrų pervertino tai, kiek jais seksualiniame kontekste domisi jų moteris-draugė, jie manė, kad yra patrauklūs savo draugėms kaip vyrai. Moterys buvo mažiau linkusios svarstyti santykių peraugimo į seksualinius/romantinius galimybę. 

Kai vaikinai buvo paklausti, ar yra kada nors turėję seksualinių santykių su mergina, kuri buvo „tik draugė“, paaiškėjo, jog 22% vyrų vienu ar kitu metu jų turėjo. Moterų tarpe šis skaičius sudarė 11%. Vyrai buvo linkę „tik drauges“, su kuriomis turėjo santykių, toliau laikyti „tik draugėmis“ ir fakto nesureikšmino.


Tyrime rezultatai taip pat buvo lyginami su 27-55 metų porų apklausomis. Buvo apklausiamos „draugų poros“, kuriose tiek vyras, tiek moteris buvo sukūrę šeimą. Paaiškėjo, jog vedę žmonės buvo labiau linkę apriboti „draugiškų“ santykių išsivystymo į romantinius/seksualinius galimybę. Tačiau ištyrus šios amžiaus grupės vienišus žmones, rezultatai parodė, jog tiek vyrai, tiek moterys yra linkę turėti seksualinių lūkesčių savo priešingos lyties draugų atžvilgiu, nepaisant to, ar tie draugai - vedę ar nevedę (ištekėjusios/neištekėjusios).

Paprasčiau šnekant, tyrimai parodė, kad beveik kiekviename „vyro ir moters draugystės“ atvejyje egzistavo seksualinė įtampa. Didesnė seksualinė įtampa nustatyta vyrų pusėje. Moterys buvo labiau nuoširdžiai bandyti megzti „tik draugystę“ su vyrais, nei vyrai - su moterimis.


Tyrinėtoja A. Bleske-Rechek teigė, jog tokie rezultatai atitinka evoliucinės psichologijos teiginius apie vyrų ir moterų santykius. Vyrų ir moterų organizmai atpažįsta kitos lyties asmens biologinę lytį ir mūsų psichologija, norime to ar ne, reaguoja į kito žmogaus biologinę lytį ir nėra tokia pavaldi mūsų išpažįstamoms socialinėms normoms, kaip mes to norėtume. 


Pasak evoliucinės psichologijos, vyro biologija traukia jį būti su jam seksualiai patrauklia moterimi, net jeigu ta moteris sako, kad nieko nebus. Vyro evoliuciškai išsivysčiusi psichologija jį lenkia manyti, jog slapta jis vis tiek patinka moteriai ir pastoviai turėti viltį, jog platoniški santykiai išaugs į romantiškus. Todėl jis gali ilgai būti „tik draugais“ su moterimi ir karts nuo karto bandyti beviltiškai „perkelti“ santykius į kitą lygi, arba tiesiog sekioti gražią moterį, pats nesuprasdamas, jog yra prisirišęs prie jos ne kaip prie tikro draugo, o tik dėl to, kad ji - graži.


Moterų atžvilgiu, evoliucinė psichologija teigia, jog joms itin svarbi vyro parama, visapusiškas jo rūpestis. Todėl, jei vyras nėra seksualiai agresyvus, bet įvairiai ją aprūpina (ar emociškai, ar materialiai), tai jos natūralus mąstymas yra linkęs priskirti vyrą į „draugų sritį“, t.y., faktiškai egoistiškai, galbūt net pačiai to nesuprantant, imti iš vyro tai, ko reikia moteriai („tik draugas“ tampa emocine atrama ir kt., blogiausiu atveju - materialiniu rėmėju), tačiau rinktis komunikacijoje „agresyvesnį“ vyrą. Paprastai tokios „tik draugystės“ susvyruoja tada, kai mergina pamato, jog „tik draugas“ ima sėkmingai megzti romantinius santykius su kita mergina ir jo „tik draugė“ pajunta pavojų, jog gali netekti savo emocinės ir kt. atramos.


Doktorantas Adrianas F. Wardas iš Hardvardo Universiteto taip apibendrino mokslinius atradimus šioje srityje:
„Ar vyrai ir moterys gali būti „tik draugais“? Jei mes visi mąstytume kaip moterys, žinoma, galėtų. Bet jei mes visi mąstytume kaip vyrai, tada iškiltų rimta gyventojų pertekliaus problema.“
Mokslo požiūriu, draugystė tarp vyro ir moters yra įmanoma, tačiau normalios draugystės, tokios, kokia turi vyrai su vyrais ar moterys - su moterimis, tikimybė yra itin maža. Paprastai už frazės „mes tik draugai“ slepiasi vieno iš „draugų“ neišsipildę seksualiniai/romantiniai lūkesčiai.  

ŠV. TRADICIJA



Ortodoksų Bažnyčioje, pagal vedybų statusą, visus tikinčiuosius grubiai galima suskirstyti į tokias grupes:

1. Nevedę/netekėjusios pasauliečiai (pasaulietės), kurie laikinai laikosi celibato;
2. Celibato besilaikantieji (celibatiniai dvasininkai, apsisprendę nebesudaryti santuokos našliai/našlės ir kt.);
3. Vienuoliai/vienuolės (davusieji santuokos nesudarymo įžadus)

Šv. Nilas Sinajietis (IV a.) rekomenduoja laikytis vienuoliams nuo moterų atokiai:
„Jei nori būti skaistus, venk susitikimų su moterimis, niekada neduok joms laisvės drąsiai su tavimi elgtis; nes pradžioje jos, ar tikrai turi, ar veidmainiškai rodo pagarbą, po to drįsta daryti ką nori. Pirmojo susitikimo metu būna nuleidusios žvilgsnį, kalba - trumpai, su atjauta spaudžia ašaras, padoriai apsirengusios, graudžiai dūsauja, klausinėja apie tyrumą ir įdėmiai klauso. Matai jas antrą kartą - jų žvilgsnis kyla šiek tiek aukščiau, o trečią - begėdiškai žiūri šypsodamos, netgi mėgaujasi garsiu juoku. Galų gale, ateina pasipuošusios, aiškiai tau kiša savo nuomonę, žiūri žvilgsniu, sukeliančių aistrą, kelia antakius, neduoda ramybės blakstienoms, apnuogina kaklą, visame kūne aptinka malonumą, taria žodžius, glostančius pasitenkinimą, pačiu balso skambesiu bando užgniaužti klausą, kol visomis jėgomis neapkausto sielos.“
Nėra Šventojo Tėvo, kuris sakytų, kad vienuoliai gali ramiai bendrauti su moterimis. Priešingai, vienuoliai turėtų traktuoti save kaip „rizikos grupę“. Dažnai moteris, pati to nesuprasdama, tam tikru elgesiu ar tam tikrų kūno vietų apnuoginimu gali taip išprovokuoti jauną vienuolį, kad visam jo vienuolio laikysenai ateina galas. 

Tačiau, kaip pabrėžia archimandritas Tichonas Ševkunovas, pavojai liečia ne tik vienuolius, bet net ir vedusius žmones. Žinoma, vienuoliai ar dar nevedę pasauliečiai yra itin pažeidžiami, bet net ir vedusiam žmogui pastovūs susitikimai su priešingos lyties asmeniu gali gerokai sujaukti mintis. Puikų kriterijų pateikia minėtasis šv. Nilas:
„Kai prisiminimas apie moterį taps beaistriu, tada daryk išvadą, jog įžengei į skaistumo ribas. Kol gi įsivaizduojamas vaizdinys griebia tavo sielą, žinok, kad ši dorybė - vis dar tau svetima. Bet ir pirmuoju atveju nesustok ties tokiais svarstymais ir ilgai nebendrauk mintyse su moters atvaizdu; nes ši aistra mėgsta sugrįžti, - ir jos pavojus - artimas.“

Panašiai archimandritas Tichonas perspėja, jog jeigu jaučiame, kad priešingos lyties atstovas mums kelia bent mažiausią kūnišką aistrą, reikia atsargiai žiūrėti į bendravimą su šiuo žmogumi, nes ilgainiui gali užsimegzti abipusė stipri kūniška aistra, kurią bus labai sunku sustabdyti. Vedusiems žmonėms tai gali turėti siaubingas pasekmes. O sekdami šv. Nilo žodžiais galime pasakyti, jog jeigu potraukis buvo, bet jo nebėra, nedera numoti ranka, nes jis bet kada gali grįžti.

Archim. Tichonas pataria: „jei jaučiate, kad žmogus jums patinka, nemeluokite sau. Tai - ne draugystė. Tai - aistra“. Draugystes su priešingos lyties atstovais reikia rinktis ir palaikyti itin atsargiai, reikalui esant - nutraukti, nes geriau netekti draugo (o anoks čia draugas, jei sekama iš paskos tik dėl aistros), nei gyvenimo.

Vienas mano draugas kartą pasiūlė puikų mintinį eksperimentą vyrams, kaip įsitikinti, ar moteris tau yra draugė, ar su ja būni tik dėl aistros. Pabandykime akimirkai užmiršti, kaip atrodo ta moteris, apie jos išvaizdą, apie jos figūrą, visa tai atidėkime į šalį. Imkime domėn tik jos bendravimą. Ar tau tikrai įdomu su ja bendrauti? Ar bendrautum su taip bendraujančiu vyru? Ar bendrautum su taip bendraujančia negražia moterimi? Jei jūsų bendravime kaip ir nėra „nieko įdomaus“ ar tu bendrauji su ja visai kitaip, nei su savo „normaliais“ draugais, tai ar nėra taip, kad tu ją sekioji tik todėl, kad ji tave seksualiai traukia?

Rašydamas apie moterų kunigystę minėjau, jog priežastis, kodėl Ortodoksų Bažnyčioje nuo senovės egzistavo moterų diakontas buvo ta, jog krikščioniškose bendruomenėse net liestis prie moters vyriškos lyties atstovui, kunigui, buvo laikoma nepadoru. Ortodoksų Bažnyčioje egzistuoja Tradicija, kurios dabar mažai laikomasi, jog pamaldų metu vyrai stovi atskirai nuo moterų (vyrai - dešinėje bažnyčios pusėje, moterys - kairėje). Abi lytys į bažnyčią tebeeina apsirengusios kukliai (vyrai - su ilgomis rankovėmis, ilgomis kelnėmis, moteris - ilgais sijonais, ilgomis rankovėmis, galvos apdangalu). Visa tai sugalvota tam, kad Dieviškosios Liturgijos metu žmonės atidžiai melstųsi ir būtų sumažintas juos kankinančių gundymų kiekis. 

Deja, moterys sunkiai supranta, kaip vyrą veikia apnuogintas kaklas, apnuogintos kojos ir kt. Dėl natūralių priežasčių, vyrų kūnas neturi tokio poveikio moterims, kokį turi moters kūnas - vyrams. Bet kokiu atveju, Šventieji Tėvai (Komodijonas, Markas Minucijus Feliksas, Tertulijonas, Klemensas Aleksandrietis, šv. Grigalius Nazianzietis, šv. Kiprijonas ir daugybė kitų) nurodo gausybę patarimų, kaip geriau krikščionims rengtis, kirptis, puoštis ir kt. Kaip jau minėta, abiem lytim Tėvai rekomenduoja nedemonstruoti savo kūno „grožybių“, nenaudoti makiažo, plaukų dažų kt. priemonių su tikslu nuslėpti savo amžių ar išsiskirti, moterims nurodo auginti plaukus, vyrams - juos trumpinti, taip pat augintis bent kokius veido plaukus (ūsus ar barzdą) ir taip toliau. Visi šie patarimai - rekomendaciniai pobūdžiai, o jų pagrindinė mintis - laikytis kuklumo, saiko ir negundyti priešingos lyties. 
„Jokiu būdu moteriai neleidžiama apnuoginti ir rodyti bet kurios savo kūno dalies, nes abu patirs nuopuolį - vyras bus sugundytas žiūrėti, o moteris - vyro akių gundymu“ (Klemensas Aleksandrietis 2.246)
Taigi, prieš  kurdami draugystę su priešingos lyties atstovu, pamąstykime dar ir apie tai, kiek mūsų draugystė krikščioniška. Ar mes negundome savo „tik draugo“/„tik draugės“ nusidėti? Ar nuodėmingos mintys ir sumanymai nėra vienintelė priežastis, kodėl mūsų „draugas“ mus sekioja? Kokia šios draugystės prasmė?

Yra įvairių tarpinių kelių be kraštutinumo - draugystės nutraukimo. Draugauti galima šeimomis. Susitikinėti galima tik draugų kompanijoje. Tačiau svarbiausia visuomet išlikti sąžiningiems sau patiems. 

Karelų kryžius


Karelų ortodoksų kryžius. Karelai - finougrų tauta, gyvenanti Karelijoje (Rusijoje ir Rytų Suomijoje). Dėl kryžiaus naudojimo Maskvos patriarchate kyla nesutarimų, ar jis - tinkamas. 

Už nuotrauką dėkoju Simonui.

Kuri religija yra teisinga? Ar įmanomas religijų dialogas?

Skaitytojas klausia: 
Kaip aiškinti religijos pasirinkimą? Ar galima teigti, jog kuri nors religija „teisingesnė“ ar „pranašesnė“ už kitą? Koks galėtų/turėtų būti racionalus, „sveikas“ santykis tarp ekskliuzyvizmo ir inkliuzyvizmo? Kaip įmanomas religijų dialogas ir kokia jo prasmė konfesiškai angažuotam žmogui?
Žinoma, šie klausimai yra globalūs ir filosofiniai, todėl vienareikšmio atsakymo į juos būti negali. Bet aš pristatysiu savo poziciją.

BENDRASIS KRITERIJUS



Šv. Paulius, Apaštalas pagonims
Šventoji Tradicija moko, jog tikrai yra viena ir vienintelė teisingoji religija - ortodoksinė krikščionybė. Šiandien daugelis žmonių šloviną kultūrinį pliuralizmą ir bando kai kuriuos jo bruožus nekritiškai taikyti religijai, teigdami, jog visos religijos yra „savaip teisingos“, kiekviena yra „skirtingas kelias į tą pačią tiesą“. Iš tiesų, toks visas religijas sulyginantis pliuralizmas yra prieštaringas sau ir klaidingas.

Pirmiausiai galima būtų atkreipti dėmesį į Tomo Akviniečio pastebėjimą, jog dviejų tiesų egzistavimas prieštarauja tiesos apibrėžimui. Jei vienas teiginys prieštarauja kitam, tai negali būti, kad jie abu būtų teisingi, nes tai, kas prieštarauja tiesai, pagal apibrėžimą yra klaida arba netiesa. Todėl negali būti kelių tiesų - kažkurie iš religinių įsitikinimų, prieštaraujantys kitiems, tikrai yra klaidingi.


Šiai pozicijai bandė prieštarauti filosofas Peteris Winchas (1926 – 1997), teigęs, jog ji remiasi logikos dėsniais (visų pirma, neprieštaravimo dėsniu, teigiančiu, kad tas pats dalykas, tuo pačiu atžvilgiu, negali būti ir klaidingas, ir teisingas tuo pačiu metu), o logikos dėsniai esą yra tik kultūros konstruktas, žmonių išmislas ir neatspindi tiesos. Jis rašė:

„...logikos kriterijai yra ne tiesioginė Dievo dovana, bet kyla iš gyvenimo būdų ar socialinio gyvenimo režimų kaip tokių ir yra tik jų kontekste suprantami. Pavyzdžiui, mokslas yra vienas tokių režimų, religija - kitas; ir kiekvienas turi suprantamumo kriterijus, būdingus tik jam pačiam... Bet mes negalime jautriai pasakyti, jog ar pati mokslo praktika, ar religija yra nelogiška ar logiška; jos abi yra a-logiškos (nepavaldžios logikai - G.S.)“ - Peter Winch. „The Idea of a Social Science“
Ši pozicija yra neteisinga ne tik iš loginės pusės, bet ir neatitinka istorinės tikrovės. Kaip pastebi Alasdair MacIntyre, ji nepaaiškina tokių kultūrinių perversmų, kaip, pavyzdžiui, kai XVI a. Škotija nuo tikinčios raganomis visuomenės tapo netikinčia raganomis. Dalyvavę perversme žmonės turėjo savo mokslinius argumentus, kuriais griovė senąjį pasaulėvaizdį ir kuriais remiantis plito nauja nuomone.

MacIntyre'as pastebi ir antrą, „vertimo“ problemą. Sakykim, senojo pasaulio atstovai sako, jog raganos egzistuoja. Modernus skeptikas sako - raganų nėra. Jei šie du teiginiai priklauso visiškai skirtingiems kontekstams, tai jie negali būti suprasti kitos kultūros atstovo; jie neturėtų neigti vienas kito, jie vienas kitam apskritai turėtų būti nesuprantami. Vis dėlto, egzistuoja tam tikras teiginių suprantamumas ir tarpusavio prieštaravimas, kuriuo remiantis vyksta kultūrų komunikacija ir pokyčiai.



Keith Ward tuo remiantis teigia, jog akivaizdu, kad egzistuoja bazinės tiesios, bazinis bendrasis racionalumas. Šventieji Tėvai - puikus pavyzdys krikščioniškosios kultūros atstovų, kurie polemizavo su įvairiomis pagonių, islamo, žydų ir kt. kultūromis racionalumo pagrindu ir netgi atversdavo šiuo pagrindu į savo tikėjimą žmones. Todėl negalima sakyti: „visos religijos vienodai teisingos“. Religijos turi skirtingus mokymus, kai kurie iš jų yra vienas kitam prieštaraujantys, todėl jos negali būti teisingos tuo pačiu metu. Tačiau išsirinkti teisingąją religiją galima racionalumo, t.y. protingumo kriterijumi.

TEISINGOJI RELIGIJA


Sekdamas Peteriu Kreeftu, siūlyčiau teisingosios religijos paiešką suskirstyti į tam tikrus etapus. Savo nuomonę, kodėl verta tikėti Dievu, su argumentais, išdėsčiau čia, o dabar noriu aptarti tam tikrus sietus, per kuriuos galima sijoti religijas.


1. Ar Dievas yra? 

Atsako: filosofiniai Dievo buvimo įrodymai. Dievas yra.

2. Ar Dievas yra vienas, ar jų yra daug?

Atsako: filosofinė politeizmo kritika (išvystyta dar Antikoje). Dievas yra vienas.

3. Kurioje religijoje Dievas apsireiškė?

Atsako: religinės tradicijos. Senojo Testamento judaizmas - vienintelė pasaulyje religija, kur Dievas apsireiškė ne pavieniams asmenims, o iškart visai tautai (ant Sinajaus kalno) - 3 milijonams žmonių. Tai net statistiškai, pagal stebėtojų kiekį ir Apreiškimo turinį, negalėjo būti masinė haliucinacija ar panašus dalykas. Be to, Senajame Testamente gausu pranašysčių, kurios išsipildė dar pačiame Senajame Testamente (kitose knygose). Pranašus, kurių pranašystės neišsipildydavo jiems esant gyviems, nužudydavo.

4. Kuri religija tęsia Sinaujas kalno Apreiškimo tikėjimą?

Atsako: Senojo Testamento studijos ir Naujojo Testamento istoriniai liudijimai. Tai - krikščionybė, kuri išpildė Senojo Testamento religijos pranašystes. 

5. Kuri krikščionių Bažnyčia yra tikroji Bažnyčia?

Atsako: Bažnyčios Tėvų studijos, Bažnyčios istorijos studijos. Tai - Ortodoksų Bažnyčia, nes ji vienintelė išsaugojo Apaštalų laikų Bažnyčios mokymą nepakitusį. 

Tačiau tai nereiškia, kad visose kitose religijose tiesos visiškai nėra. Nors tiesą pilniausiai išreiškia ortodoksinė krikščionybė, egzistuoja tiesos laipsniai ir kiti tikėjimai gali būti sąlyginai teisingi arba turėti dalinę tiesą. Apaštalas Paulius rašo: „įstatymo reikalavimai įrašyti jų [pagonių] širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą“ (Rom 2,15). Net ateistu save laikantis žmogus, klausantis savo sąžinės, gali daug kame būti teisus.

AR IŠSIGELBĖS ESANTIEJI UŽ BAŽNYČIOS RIBŲ?


Mistinė Bažnyčios ikona
Terminai „inkliuzivizmas/ekskliuzivizmas“ reiškia pažiūras, atitinkamai teigiančias, kad išgelbėti bus ne tik esantieji Bažnyčioje, arba, kad išgelbėtieji bus tik tie, kas priklauso Bažnyčiai. Šį klausimą jau esu anksčiau komentavęs.

Ortodoksų Bažnyčia turi šventųjų kanoną, tačiau neturi „pasmerktųjų“ kanono. Šventieji Tėvai gali pasakyti, ką daryti, kad būtum išgelbėtas. Tačiau jie negali pasakyti, ką daryti, kad išgelbėtas nebūtum.

Bažnyčia žino, kas jau dabar yra su Dievu, t.y. kas yra šventieji, Dievo malonės dalininkai. Informacija apie tai, visi kriterijai yra perduoti Šventąja Tradicija. Tai - svarbi informacija tikintiesiems, nes pagal šventuosius jie gali žinoti, kaip reikia gyventi. Jokių žinių apie pasmerktuosius Bažnyčia neturi.


Yra netgi Šventųjų Tėvų, tikėjusių, jog išgelbėti bus visi. Tokios pozicijos laikėsi Klemensas Aleksandrietis, šv. Grigalius Nisietis, šv. Izaokas Siras. Jie tikėjo, jog pragaro kančios apvalys nusidėjėlių sielas ir visi bus sujungti su Dievu. Kadangi yra eilė Šventųjų Tėvų, kurie moka priešingai, tai klausimas apie tai, ar bus amžinai pasmerktųjų, Šventąja Tradicija Bažnyčiai yra neperduotas. Tai - asmeninės nuomonės (theologoumena) klausimas. Šventieji Tėvai tik perspėja - gali tikėti, kad bus išgelbėti visi, tačiau netaikyk to sau (idant nepultum į puikybę, dvasinius paklydimus ir nenustotum kovoti su nuodėmėmis, nes už viską teks atsakyti).

Šv. Teofanas Atsiskyrėlis (XIX a.), paklaustas, ar Romos katalikai bus išgelbėti, atsakė: „nežinau, ar bus išgelbėti katalikai, bet žinau, kad jei aš nebūsiu ortodoksas - nebūsiu išgelbėtas“. Gali būti, jog jis perfrazavo šv. Teodosijų Pečerskį (XI a.), kuris paklaustas, ar katalikai išsigelbės, atsakė: „nežinau, ar bus išgelbėti katalikai, bet jei aš būčiau katalikas, aš nebūčiau išgelbėtas“. Tokio pobūdžio frazėmis atsakinėjo daugybė šventųjų.

Tvano istorija Senajame Testamente yra Naujojo Testamento Apokalipsės provaizdis. Šventoji Bažnyčia - tai Nojaus laivas, kuriuo plaukiantys turi daugiau šansų išsigelbėti, nei juo neplaukiantys. Galima laikytis skeveldros ir išgyventi, o galima plaukti laive. Tačiau Kristus įspėja, jog ne visi, kurie taria Jo vardą yra krikščionys, todėl ne visi, kurie dedasi ortodoksaliais krikščionimis yra Nojaus laive. 

Inkliuzivizmo-ekskliuzivizmo dilema gimė ne Ortodoksų Bažnyčioje, o už jos ribų - per protestantų reformaciją ir jų ginčus su Romos Katalikų Bažnyčia. Kai kurios uždaros protestantų grupės, tame tarpe, fundamentalistai (JAV) mokė, jog visi, kurie yra už jų bendruomenės ribų, neišsigelbės. Kiti, pavyzdžiui, anglikonai, turėjo labai plačią Bažnyčios sampratą („atšakų teorija“, angl. branch theory, teigia, jog ortodoksai, katalikai, koptai, anglikonai, liuteronai ir kt. - tos pačios Bažnyčios „atšakos“; o anglikonais laikomi tie, kurie tiki, jog yra anglikonai) ir teigė, jog išsigelbės ne tik už jų bendruomenės ribų esantieji, bet ir kitų religijų atstovai. Kadangi Ortodoksų Bažnyčia nedalyvavo šiose diskusijose, tai, kaip ir daugeliu kitų protestantų reformacijos diskusijų atžvilgiu, ortodoksai, norintys kalbėti Tradicijos vardu, negali pasisakyti nei „už“, nei „prieš“ nei už vieną iš pozicijų, nes, ortodoksų atžvilgiu, tai yra netikra dilema.

RELIGIJŲ DIALOGAS


Šv. Justinas Filosofas
Šv. Justinas Kankinys-Filosofas teigė, jog kiekvienas žmogus gimsta su Dievo (Logos) dalele viduje (logoi spermatikoi), kuri, visų pirma, reiškiasi kaip pavienio proto tvarka, primenanti didžiojo Proto tvarką. Todėl visus Antikos filosofus, kurie gyveno pagal savo protą, t.y. pagal vidinę Dievo sėklą savo viduje, jis vadino krikščionimis. Panašios pozicijos laikėsi ir Tėvai Kapadokiečiai, ir Aleksandriečiai.

Visų religijų dia-logas, t.y. žodžio bendrystė („dia“ graikiškai reiškia „per“, „tarp“, o „logos“ - „žodį“) gali remtis šia prigimtine vidinio žodžio bendryste visuose žmonėse. Krikščionys gali liudyti Dievą ir Gerąją Naujieną kitų religijų atstovams protingai išdėstydami ją. Taip pat mes galime tyrinėti kitas religijas, tam, kad atskleistume krikščionybės ir jų bendrumus, atskleistume tai, kas tose religijos yra teisinga ir padėtume kitatikiams suprasti mūsų tikėjimą per tai, kas yra teisinga jų tikėjime.

Galima rinktis skirtingus teorinius pjūvius, per kuriuos galima lyginamoji religijotyra. Tai gali būti ir lyginamoji teologija (dogmatikos lyginimas), ir religijos fenomenologija (bendrų patyrimo struktūrų paieška), ir kt. Davidas Tracy savo knygoje Blessed Rage for Order siūlo kelių lygių „koreliacijos metodą“, t.y. bandymą susieti bendražmogiškąsias patirtis su religiniais tekstais. Juk yra daugybę bendražmogiškųjų patirčių, galų gale, ir ikireliginių, tokių, kaip mirties baimė, kurių pagrindu galima analizuoti tam tikrų religijų sąsajas. 

Šv. Tėvai Kapadokiečiai mokė, jog mes turime „apiplėšti Egiptą“, t.y. išsinešti iš nuodėmių šalies tai, kas joje yra vertingiausia. O vertingiausia, ką galėjo paimti Mozė, buvo Egipto mokslas. Taip ir Kapadokiečiai vogė Antikos mokslą, Antikos filosofiją ir nešė jį į Jeruzalę.

Taip ortodoksai gali gilintis į Romos katalikų, induistų ir kitas dvasines tradicijas, kad jose atrastų tiesos grūdą ir panaudotų Evangelijos skelbimui (bet ne kiekvienas yra pašauktas tai daryti). Ortodoksai turėjo gausybę šventųjų, skaičiusių ir palankiai vertinusių Romos katalikų knygas - šv. Genadijų II Scholarijų, šv. Dmitrijų Rostovskį, šv. Nikodemą Atonietį, šv. Tichoną Zadonskį. Turėjo ir katalikybės kritikų, kurių garsiausi - šv. Fotijus (IX a.) ir šv. Ignatijus Brjančianinovas (XIX a.). Turėjo ir teologinių Rytų-Vakarų skirtumų glaistytojų, tokių, kaip šv. Maksimas Išpažinėjas (VI-VII a.), kuris bandė paaiškinti filioque. Tokia pozicijų gausa paaiškinama tuo, kad, žinoma, visumoje ortodoksai nepripažįsta Romos Katalikų Bažnyčios mokymo kaip teisingo (tada jie taptų Romos katalikais), bet tai netrukdo įvertinti teigiamus Romos katalikų kultūros laimėjimus. Tokius požiūrių pasiskirstymus rastume ir bet kurios kitos religijos atžvilgiu.

Tikram ortodoksui vienintelė dialogo išeitinė pozicija - atviras Kristaus Evangelijos išpažinimas, atviras ortodoksinės tiesos deklaravimas. Dialoge ortodoksas gali dalyvauti tik kaip liudytojas, jei reikia - kaip martyros, kaip kankinys (šis graikiškas žodis reiškia ir kankinystę, ir liudijimą). Negali būti nė kalbos apie tikrojo tikėjimo atsisakymą vardan vienybes, nes pasakyta: „jei tavo ranka ar koja gundo tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Geriau tau sužalotam ar raišam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom ar abiem kojom būti įmestam į amžiną ugnį“  (Mt 18,8). Būtent tokiu statusu visos Ortodoksų Bažnyčios dalyvauja ekumeniniame dialoge, t.y. kaip liudininkės.

Tačiau ortodoksas neturi būti ir aklas fanatikas, nematantis kito pozicijos teisingumo. Ortodoksas turėtų mokėti peržengti savo vietinės kultūros ribotumus ir matyti Dievo atvaizdą ir panašumą net ir labiausiai suterštame jo nešiotojyje. Į šį atvaizdą jis turi prabilti, nes Kristaus avys „klauso jo balso“ (Jn 10,27).

2014 m. rugpjūčio 25 d., pirmadienis

Vilniaus barokas stačiatikių architektūroje

Vilnius garsus savo ypatingu architektūriniu stiliumi - Vilniaus baroku. Šio stiliaus atsiradimui didelę įtaką turėjo Vilniaus Universiteto architektūros mokykla, vienas ryškių šio stiliaus atstovų - architektas Jonas Kristupas Glaubicas. Vilniaus barokas jungia įvairiais Vakarų ir Rytų Europos architektūros tendencijas, dėl savo įtakos unitų bažnyčių architektūrai, dar vadinamas unitų baroku.

Vilnius - ypatingas miestas, nes jame, tarsi Jeruzalėje, greta gyvena ir žydai, ir musulmonai, ir katalikai, ir ortodoksai, ir monofizitai (kiek jų belikę). Romos katalikų Vilniaus arkikatedros rūsiuose galime išvysti freskų, nutapytų Bizantijos stiliumi, o ortodoksų Šventosios Dvasios katedroje - katališkus motyvus. Tokia situacija susiklostė dėl to, kad ją statė katalikų architektai.


Po Bresto unijos (1596 m.) visas Ortodoksų Bažnyčios turtas LDK buvo konfiskuotas, o stačiatikybė atsidūrė už įstatymo ribų. 1597 m. privačiame sklype, priešais buvusią Švč. Trejybės cerkvę, paverstos unitų bažnyčia, buvo pastatyta medinė Šv. Dvasios cerkvė. 1633 metais, LDK vėl legalizavus stačiatikybę, buvo leista statyti naują, pastovią cerkvę su sąlyga, jog ją statys katalikų architektai.


Cerkvė buvo baigta 1638 metais. Iki šiol, tai - vienintelė pasaulyje katalikiško kryžiaus formos cerkvė. Jos frontonas buvo barokinis, itin panašus į tipinės Romos katalikų bažnyčios, tačiau po 1864 m. sukilimo generalgubernatorius N. Muravjovas įsakė „likviduoti lotyniškos dvasios liekanas cerkvių architektūroje“, todėl šiuo metu galime išvysti tik senojo fasado kontūrus, bet ne jį patį.


Tačiau ir šiandien užėję į Šventosios Dvasios vienuolyno cerkvę pamatysime labai netipinę ortodoksų bažnyčiai architektūrą. Palyginę ją su greta esančios šv. Teresės Romos katalikų bažnyčios vidumi, atrastume didelį panašumą.



Šventosios Dvasios vienuolyno ikonostasas prieškario laikais
Šv. Dvasios vienuolyno ikonostasas, 1915-1917 m.
Šv. Teresės bažnyčios altorius, 1873-1881 m.
Tiesa, šiandiena Šventosios Dvasios cerkvės ikonostatas, kurio autorius -  Jonas Kristupas Glaubicas, nebėra tipinės barokui baltos ir „lašišos“ spalvų. Legenda teigia, kad buvęs Vilniaus ir Lietuvos metropolitas Chrizostomas kartą liepęs perdažyti ikonostasą žaliais dažais, nes balta ir rausva spalvos jam nepatikę. Todėl, menotyrininkų siaubui, šiandieninis, žalias ikonostasas skiria cerkvę nuo barokinių katalikų bažnyčių.

Ortodoksų liturgikoje žalia spalva simbolizuoja Šventąją Dvasią. Šios spalvos rūbus dvasininkai dėvi per Šventosios Dvasios šventes. Greičiausiai tai ir buvo priežastis, kodėl Šventosios Dvasios vienuolyno cerkvės ikonostasui išrinkta žalia spalva. 


Šv. Dvasios vienuolyno ikonostasas šiandien
Šv. Dvasios vienuolyno interjeras
Šv. Teresės bažnyčia
Kaip galėjo atrodyti cerkvė senovėje, galime tik spėti, žvelgdami į greta esančias barokines katalikų bažnyčias. Sunku nepastebėti, jog fasado forma smarkiai skiriasi nuo tipinės ortodoksų bažnyčios.


Vienuolynas XIX a.
Vienuolynas XX a. iki remonto
Vienuolynas šiandien
Tipinė Vilniaus baroko katalikų bažnyčia. Šv. Dvasios vienuolyno architektūroje įžiūrime jos kontūrus. Šv. Dvasios vienuolynas turėjo vingiuotą frontoną, neaišku, kiek panašų į šį.


Virš Hagia Sophia fontano


ΝΙΨΟΝΑΝΟΜΗΜΑΤΑΜΗΜΟΝΑΝΟΨΙΝ - frazė, užrašyta Konstantinopolyje, virš švęsto vandens fontano. Skaitoma tiek iš kairės, tiek iš dešinės, ji skamba taip pat: nipson anomēmata mē monan opsin (nusiplauk paklydimus, ne tik veidą).

Frazės autorius - šv. Grigalius Nazianzietis-Teologas.

Kaip ginti krikščionišką tikėjimą bendraujant su netikinčiaisiais?

Šventieji, Visuotiniai Ortodoksų Bažnyčios Mokytojai - šv. Bazilijus Didysis, šv. Jonas Auksaburnis ir šv. Grigalius Nazianzietis-Teologas
Šv. Bazilijus Didysis rašo, jog yra du būdai laikytis tikėjimo - kalbant ir tyloje. Šv. Grigalius Nazianzietis teigia, jog jis kalba tada, kai „Šventoji Dvasia jį nuteikia kalbėti“, o tyli tada, kai „Šventoji Dvasia jį nuteikia tylėti“. Origenas tylintį krikščionį prilygina Kristui, kuris tylėjo prieš neteisuosius kaltintojus. Šitaip ir mums reikia atrasti būtinąją tylą Evangelijos skelbime.

Žinoma, mūsų širdis nėra perkeista Šventosios Dvasios, todėl mes negalime, kaip šv. Grigalius, jausti, kada turime skelbti, o kada - tylėti. Būdami pavergti ir išblaškyti aistrų, neturime galimybės atsiduoti Šventosios Dvasios valiai. Turime naudotis savo protu ir protingumo kriterijumi pasirinkdami tylą ar kalbėjimą. 

Kalbėdamas apie vieną iš pamokslavimo būdų, kalbėjimą kalbomis, Apaštalas Paulius rašo: „jei susirinktų visa bendruomenė ir visi imtų kalbėti kalbomis, ir įeitų pašaliniai ar netikintys, – argi jie nepasakytų, kad jūs išėję iš proto? [...] Viskas tebūna daroma padoriai ir tvarkingai“ (1 Kor 14,23; 40). Mūsų liudijimas turi būti „padorus ir tvarkingas“. 

Kvailumas Kristaus vardan - tik išimtis, patvirtinanti taisyklę. Šventpaikšio elgesys yra gerai apgalvotas, sąmoningas erzinimas. Mes turime tramdyti savo liežuvį: „kas nenusideda kalba, tas yra tobulas žmogus; jis sugebės pažaboti ir visą kūną.“ (Jok 3,2). Todėl šventasis Apaštalas Jokūbas rašo: „nesistenkite daugelis būti mokytojais. Žinokite, kad mūsų laukia griežtesnis teismas.“ (Jok 3,1)

Šv. Serafimas Sarovietis, vienas didžiųjų Rusijos hesichastų, daug meldęsis tyloje
Manęs klausia - „ką daryti, jei filosofiniai argumentai žmogui yra per sunkūs“? Šv. Grigalius Nazianzietis moko: apie juos tylėti. Šv. Grigalius rašo: „[filosofuoti galima] ne visada, ne visų akivaizdoje, ne viską liečiant, bet dera žinoti, kada, prieš ką ir kiek“. Šventasis moko atidžiai rinktis pašnekovą: 
„Kieno akivaizdoje pridera? Prieš tuos, kurie uolūs šiame dalyke ir kurie su kitais besimėgaudami neverčia jo tuščiais plepalais, kai imasi jo po žirgų lenktynių, po teatro, po dainų, po pilvo malonumų (ar tų, kurie blogiau už pilvo malonumus); tokiems mušimasis į krūtinę ir puikūs prieštaravimai tėra malonumo dalis.“ (XXVII pamokslas, 3 paragrafas)
Jei žmogus rimtai nesiekia filosofijos, arba jei jo tiesos paieškos dar tik prasideda, tai nedera su juo kalbėti apie aukščiausius dalykus. Kaip jauno kačiuko akys sunkiai priima šviesą ir jam pažvelgus tiesiai į saulę jam grėstų apakti, taip tik pradėjusio eiti filosofijos keliu žmogaus protą sudėtingas filosofavimas gali tik sumaišyti. Filosofuoti, pasak Šventųjų Tėvų, apskritai dera tik tiems, kurie eina apsivalymo nuo aistrų (katharsis) keliu. 

Vieną kartą man žmogus pasakė, jog mokslas, kad ir kiek bepažengtų, vis neįrodo Dievo buvimo. Manydamas, jog žmogus, su kuriuo kalbu, yra filosofiškai apsišvietęs, pasakiau: „per filosofijos istoriją buvo sukurta šimtai Dievo buvimo įrodymų, kurie yra deduktyvaus pobūdžio. Na, o Dievo klausimas nepatenka į gamtos mokslų sritį dėl to, jog Dievas, kaip tyrimo objektas, peržengia gamtos mokslų metodo ribas, nepatenka į jo kompetenciją“. Į tai gavau atsakymą, kad mano mano žodžiai yra „kalbinis marazmas“. 

Pokalbio metu savo protu bandykime nustatyti, koks tai žmogus. Ar jis ieško tiesos? Kiek tiesa jam rūpi? Ar jis ieško aistrų suvaldymo? Ar jis tiki Dievu? Ar jo protas - disciplinuotas (kiek jis apmokytas mokslų, kiek jis supranta logiką ir kt.)? Pagal tai mes turime pasirinkti savo kalbėjimą ir nesamprotauti „aukštom materijom“ paprastam žmogui, nes, galų gale, dideliuose dalykuose ir patys galime prišnekėti kvailysčių. Šv. Paulius rašo: „silpniesiems pasidariau [silpnas], kad laimėčiau silpnuosius. Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau“ (1 Kor 9,22)

Filosofijos fakultete ne vienas dėstytojas studentus verčia „kalbėti paprastai“ - tai puiki dvasinė praktika, kuri apvalo mūsų pačių mintis. Kartais, pasimetę tarptautiniuose žodžiuose, patys nesuprantame, ką norime pasakyti. Turėtume mokėti ir filosofinius dalykus aiškinti lietuviškai, be tarptautinių žodžių, kad juos suprastų ir vaikas. Tarptautiniai žodžiai yra puikus būdas trumpinti kalbą, kai šnekasi du specialistai, bet tik todėl, kad specialistai supranta, ką jie reiškia. Aišku, yra ir tokių filosofinių dalykų, kuriuos ir paprastai aiškinant, aiškinti reikia ilgai. Kaip jau sakiau, tokiu atveju geriausia - tylėti.

Reikėtų ir susidėlioti tam tikrą tiesų hierarchiją, ir su žmogumi kalbėti tik tai, kas jam prieinama. Šv. Paulius rašo: „maitinau jus pienu, o ne kietu maistu, kurio jūs dar negalėjote priimti.“ (1 Kor 3,2). Jei aš nueičiau rytoj pas kokį senolį (gerbiamą ortodoksų dvasinį mokytoją), jis su manimi nesišnekėtų nei apie Šventąją Dvasią, nei apie beaistriškumą (apatheia), nei apie dievėjimą (theosis). Nes jo akyse būčiau dvasinis jauniklis, kuris dar ir su aistromis nesusitvarko - jis manęs nemaitintų kietu maistu, o tik pienu. Todėl ir su ateistu nėra prasmės kalbėti apie Švenčiausiąją Trejybę, o tik apie Dievo buvimą, ir su kataliku nėra prasmės diskutuoti apie teisingą maldą, o tik apie tai, kad Šventoji Tradicija, Bažnyčios dogmatika yra Šventųjų Tėvų mokymas ir jame nėra mokymo apie išskirtinę popiežiaus jurisdikciją, jo neklystamumą ir kt. ir taip toliau. Jei ateistui, netikinčiam Šventuoju Raštu, įrodinėsime, jog Švenčiausioji Trejybė kyla iš Šventojo Rašto, jis jos nepriims, nes nepriima Šventojo Rašto. Jei Romos katalikui įrodinėsime, jog Ignatijaus Lojolos ar Tomo Kempiečio malda neatitinka Šventųjų Tėvų mokymo apie maldą, nieko nelaimėsime, nes Šventieji Tėvai Romos katalikams nėra „lemiamas žodis“. Pirmiausia įrodykime, kad Šventieji Tėvai yra galutinis krikščionybės etalonas.

Kas liečia kryžiaus žygius, karus ir kita, tai aš siūlyčiau apie tai pasiskaityti, nes populiariojoje sąmonėje šitie dalykai yra apipinti daugybe mitų. Melagystes apie kryžiaus karus, inkviziciją ir kt. krikščioniškosios kultūros fenomenus galima kaip tik žmogaus akyse griauti ir parodyti, kad viskas buvo ne taip, taip įgaunant jo pasitikėjimą. Bet ne visi patiki informacija net tada, kai nurodai šaltinius - tada apie faktus lieka tik tylėti.

Aš norėčiau grįžti prie šv. Grigaliaus Nazianziečio citatos - kai kurie žmonės apskritai prieštarauja tik tam, kad prieštarautų. Jie neieško tiesos, o tik nori pamalti liežuviais. Su tokiais žmonėmis krikščioniui ne tik šnekėti nereikia, o tam tikromis situacijomis, mano nuomone, tai netgi gali būti tuščiažodžiavimo nuodėmė. 

Visą reikia priimti su nuolankumu ir tylos nebijoti. „Jei mes įbrukame žąslus arkliams į nasrus, kad mums paklustų, mes suvaldome ir visą jų kūną“ (Jok 3,3), o jei įbruksime sau tylą į burną, tai suvaldysime visą savo kūną. Šv. Serafimas Sarovietis moko: „įgyk ramią dvasią ir tūkstančiai aplink tave išsigelbės“ (jis čia kalba, žinoma, ne tiesiog apie tylą, o apie Šventosios Dvasios perkeistą širdį, t.y. beaistrę, šventumo pripildytą dvasią). Kristaus tyla buvo Jo dieviškumo liudijimas. Krikščionio tyla gali būti Dievo malonės liudijimu. Juk Kristus sakė: „iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13,35). Jis nesakė: „iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jog labai gražiai ir įtaigiai šnekėsite“. Kryžiaus nešimu turime liudyti tikėjimu, o ne tik šnekėjimu.

O kokį kryžių mes galime nešti? Visų pirma, savo aistrų kryžių. Kova su aistromis palenkia žmogų, išmoko jį nuolankumo, susitaikymo. Tada ir kalboje jis darosi santūresnis, nuoširdesnis. Tada ir žmonės linkę jo klausytis, nes mato, jog jis veltui žodžio nelaido bei kalba nuoširdžiai.

Šv. Petro žodžiais, mes turime būti „visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie [mumyse] gyvenančią viltį“ (1 Pt 3,15), tačiau tai nereiškia, kad turime pasiduoti paprasčiausioms provokacijoms. Kartą, kai vienas žmogus man įrodinėjo, jog Kristus buvo graikų tautybės ir prasiginčijęs bei nežinodamas, kaip jam įrodyti priešingai, paklausiau dvasininko patarimo, dvasininkas man atsakė: „kitą kartą jam pasakyk, kad Kristus buvo lietuvis“. Atsakyti turime tada, kai mūsų klausia, o jei žmogus ištaria žodžius, kurie primena klausimą, tai dar nereiškia, kad jis kažko paklausė.

Taigi, pirmiausia turėtume siekti patys apsivalyti, patys kovoti su aistromis, vengti nuodėmių ir nesiekti mokyti, neieškoti daugkalbystės. Antra, susidūrę su žmogumi, turime įvertinti, kokie argumentai yra tinkamiausi būtent jam, apie ką su juo kalbėtis yra prasminga. Trečia, jei nežinome ką pasakyti, patylėti yra ne tik ne nuodėmė, o net ir dorybė.

--------

Šis įrašas parašytas skaitytojui uždavus klausimą.

Jei norite ko paklausti, tai galite padaryti arba per ask.fm -  http://ask.fm/GintarasSungaila

arba elektroniniu paštu sungaila.gintaras@gmail.com .

2014 m. rugpjūčio 24 d., sekmadienis

Originalus Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimo (Simbolio) tekstas

Ir ortodoksų ir katalikų bažnyčios pripažysta Nikėjos - Konstantinopolio tikėjimo išpažinimą, bet naudojami tekstai skiriasi. Koks yra originalus?

Originalus Nikėjos-Konstantinopolio Tikėjimo Simbolio tekstas yra toks, kokį naudoja Ortodoksų Bažnyčia. Lietuviškai jį galite perskaityti čia.

Vienintelis skirtumas tarp Liturgijoje sakomo teksto ir Susirinkimo teksto yra tas, jog Susirinkimas kalbėjo visos Bažnyčios vardu („MES tikime“), o Bažnyčioje kiekvienas išpažįsta, kuo tiki asmeniškai („AŠ tikiu“).

Pažodinis jo vertimas (senovėje nebuvo didžiųjų/mažųjų raidžių, todėl nekreipkime dėmesio į jų rašybą):

[1] Πιστεύομεν εἰς ἕνα θεὸν πατέρα παντοκράτορα, 
Tikime į vieną Dievą, Tėvą, Visavaldį (t.y. Visagalį)

ποιητὴν οὐρανοῦ καὶ γῆς ὁρατῶν τε πάντων καὶ ἀοράτων·
kūrėją dangaus ir žemės, matomo visko ir nematomo

[2] καὶ εἰς ἕνα κύριον Ἰησοῦν Χριστὸν 
ir į vieną Viešpatį Jėzų Kristų, 

τὸν υἱὸν τοῦ θεοῦ τὸν μονογενῆ, τὸν ἐκ τοῦ πατρὸς γεννηθέντα
Sūnų Dievo viengimį, iš Tėvo gimusį
πρὸ πάντων τῶν αἰώνων, 
prieš visus amžius

φῶς ἐκ φωτός, θεὸν ἀληθινὸν ἐκ θεοῦ ἀληθινοῦ, 
Šviesą iš Šviesos, Dievą Tikrą („atitinkantį tiesą“) iš Dievo Tikro,

γεννηθέντα οὐ ποιηθέντα, ὁμούσιον τῷ πατρί, 
gimusį, nesukurtą, vienesmį (t.y. vienos substancijos) su Tėvu,

δι᾽ οὗ τὰ πάντα ἐγένετο, 
Per kurį visa atsirado (t.y. buvo sukurta)

[3] τὸν δι᾽ ἡμᾶς τοὺς ἀνθρώπους καὶ διὰ τὴν ἡμετέραν σωτερίαν
dėl mūsų žmonių ir dėl mūsų išgelbėjimo (t.y. išganymo)

κατελθόντα ἐκ τῶν οὐρανῶν καὶ σαρκωθέντα 
nužengusį iš dangaus ir įsikūnijusį

ἐκ πνεύματος ἁγίου καὶ Μαρίας τῆς παρθένου 
iš Dvasios Šventos ir Marijos [Nekaltos] Mergelės

καὶ ἐνανθρωπήσοντα 
ir įsižmoginusį (t.y. tapusio žmogumi)

[4] σταυρωθέντα τε ὑπὲρ ἡμῶν ἐπὶ Ποντίου Πιλάτου 
nukryžiuotą už mus prie Poncijaus Piloto

καὶ παθόντα καὶ ταφέντα 
ir kentėjusį, ir palaidotą

[5] καὶ ἀναστάντα τῇ τρίτῃ ἡμέρᾳ κατὰ τὰς γραφὰς 
ir prisikėlusį trečiąją dieną pagal Raštus.

[6] καὶ ἀνελθόντα εἰς τοὺς οὐρανοὺς καὶ καθεζόμενον ἐν δεξιᾷ τοῦ πατρὸς 
Užžengusį į dangų ir [didingai] sėdintį dešinėje Tėvo

[7] καὶ πάλιν ἐρχὸμενον μετὰ δοξης κρῖναι ζῶντας καὶ νεκροὺς, οὗ τῆς βασιλείας οὐκ ἔσται τέλος.
ir vėl ateinantį garbėje teisti gyvųjų ir mirusiųjų, jo Karalystė neturės pabaigos


[8] καὶ εἰς τὸ πνεῦμα τὸ ἅγιον, τὸ κύριον καὶ ζωοποιόν, 
ir į Dvasią Šventąją, Viešpatį ir Gyvadarį (t.y. suteikiantį gyvybę)

τὸ ἐκ τοῦ πατρὸς ἐκπορευόμενον, 
iš Tėvo išeinančią

τὸ σὺν πατρὶ καὶ υἱῷ συμπροσκυνούμενον 
su Tėvu ir Sūnumi kartu-šlovinamą

καὶ συνδοξαζόμενον, τὸ ἐκ λαλῆσαν διὰ τῶν προφητῶν· 
ir kartu-garbinamą, kalbėjusią per pranašus.

[9] εἰς μίαν ἁγίαν καθολικὴν καὶ ἀποστολικὴν ἐκκλησίαν· 
Į vieną Šventą, Visuotinę ir Apaštališką Bažnyčią

[10] ὁμολογοῦμεν ἓν βάπτισμα εἰς ἄφεσιν ἁμαρτιῶν· 
Išpažįstu vieną krikštą „į“ atleidimą nuodėmių

[11] προσδοκῶμεν ἀνάστασιν νεκρῶν 
Laukiu prisikėlimo mirusiųjų

[12] καὶ ζωὴν τοῦ μέλλοντος αἰῶνος. ἀμήν.
Ir gyvenimo ateinančiame amžiuje (t.y. po pasaulio pabaigos). Amen.

Šaltinis: Bibliothek der Symbole und Glaubensregeln der Alten Kirche (p.162) by A. Hahn. Breslau, 1897; Graikiškas tekstas taip pat - E. Schwartz, ACO II 1.2 (1935) ( http://www.fourthcentury.com/index.php/constantinople-381-creed-greek/ )

Lotyniškas vertimas, kurį Romos popiežiai naudojo iki pat 1014 metų, 8-ąjį Simbolio narį vertė:
[8] Et in Spiritum Sanctum, Dominum et vivificantem: qui ex Patre procedit. Qui cum Patre et Filio simul adoratur et conglorificatur: qui locutus est per prophetas.
T.y. taip pat, kaip graikiškame tekste. 

Efeso Visuotinio Susirinkimo (431 m.) kanonas, nagrinėjęs naujai sukurtų ir siūlomų naudoti Tikėjimo simbolių klausimą, teigia:
Šventasis Susirinkimas apibrėžė: te nebūna niekam leista ištarti, ar rašyti, ar kurti kitokį (heteran) tikėjimą (t.y. Tikėjimo išpažinimą - G.S.), negu apibrėžtą Šventųjų Tėvų Nikėjos mieste, susirinkus Šventojoje Dvasioje. O kurie drįs kurti kitokį tikėjimą, ar pristatinėti, ar siūlyti [...]: tokie, jei vyskupai, ar jei dvasininkai, tebūna vyskupai netekę vyskupystės, dvasininkai - dvasininkystės; o jei pasauliečiai - tebūna prakeikti (anathematizesthai). (Trečiasis Visuotinis Susirinkimas, 7 kanonas)
Chalkedono Visuotinio Susirinkimo (451 m.) nutarimuose draudimas sutvirtinamas, pridedant žodį „simbolis“:
„Tegu niekas nedrįsta pasiūlyti naujo tikėjimo (heteran pistin), nei rašyti, nei kurti, nei išgalvoti, nei mokyti jo kitus. Bet kas drįs sudėti naują tikėjimą, ar pasiūlyti naują Tikėjimo Išpažinimą (heteron symbolon) [...], jei yra vyskupas ar dvasininkas - tebūna nušalintas, vyskupas - nuo vyskupystės, dvasininkas - nuo dvasininkystės; bet jei jie vienuoliai ar pasauliečiai - tebūna prakeikti. Perskaitę šį apibrėžimą, visi pamaldieji Vyskupai sušuko: „tai - Tėvų tikėjimas“ (Ketvirtasis Visuotinis Susirinkimas, Apibrėžimas)
PAKEITIMAI

Tikėjimo išpažinimas gali būti pakeistas tik Visuotiniame Bažnyčios Susirinkime, nes jame buvo priimtas. Tačiau ateities apibrėžimai negali prieštarauti ankstesniesiems, nes Visuotinio Susirinkimo apibrėžimai išreiškia Visos Bažnyčios tikėjimą, o Bažnyčia, savo pilnatvėje, kaip tikinčiųjų Komunija Kristuje ir Šventosios Dvasios gyvenimas žemėje, yra neklystanti.

Romos katalikai ir daugelis protestantų prie tikėjimo išpažinimo prideda frazę filioque (lot. „ir Sūnaus“), moko, jog Šventoji Dvasia kyla ne tik iš Tėvo, bet ir iš Sūnaus. Šis intarpas pirmąsyk pasirodė VI a. Po šimtmečio intarpą pastebi Rytų patriarchai, prasideda pirmieji kaltinimai vakariečių atžvilgiu erezija. Sutaikyti puses bandė šv. Maksimas Išpažinėjas:
„[vakariečiai] pateikė daugybę įrodymų iš lotyniškųjų Tėvų ir Kirilo Aleksandriečio. [...] Šių tekstu pagrindu, jie parodė, kad nepadarė Sūnaus Dvasios priežastimi. Jie supranta, kad Tėvas yra vienintelė Sūnaus ir Dvasios  priežastis. Vienas - gimsta iš Tėvo, kita - kyla iš Tėvo; jie parodė kylimą per Jį [Sūnų] ir tuo - esmės vienybę bei tapatybę“ - Šv. Maksimas Išpažinėjas
Kitaip tariant, filioque gali būti suprastas neeretiškai, jei tuo siekiama pasakyti, jog Sūnus siuntė Dvasią, Dvasia kilo per Jį, tačiau pats nėra Dvasios priežastis. Žinoma, toks supratimas nebūtų pakankama priežastis pridėti filioque prie išpažinimo, nes - 1) Tam reikia Visuotinio Susirinkimo; 2) Nikėjos-Konstantinopolio išpažinimo vietą apie Šv. Dvasią rašė šv. Grigalius Nisietis, kuris, remdamasis Kapadokiečių teologija, naudodamas žodį ekporeuesthai turi omenyje Šventosios Dvasios priežastį, o ne „parėjimą“ į pasaulį (aprašomą žodžiu proienai). 

Šv. Maksimo Išpažinėjo vakariečių „pateisinimas“ remiasi paaiškinimu, kad vakariečiai turi omenyje proienai, o ne ekporeuesthai, tačiau tai reiškia, kad vakariečiai vis viena sako kitokį Tikėjimo išpažinimą, nei Tėvų (nes teikia jam kitą prasmę), tik nėra eretikai.

Didžiausi vargai prasidėjo, kai naujasis Vakaruose karūnuotas imperatorius, Karolis Didysis, ėmė, remdamasis suklastotais dokumentais ir neteisingais istoriniais liudijimais, kaltinti Konstantinopolio patriarchą erezija, esą tas iš Tikėjimo simbolio savo nuožiūra šalina filioque, buvusį originaliame tekste. Būtent šis politinis faktorius užaštrino Rytų patriarchų ir Romos popiežiaus konfliktą, kuris teologiniu požiūriu nebuvo toks jau neišsprendžiamas. Tada, Karolio Didžiojo pavedimu, Vakarų teologai ėmė rašyti traktatus, ginančius filioque, iš kurių toli gražu ne visi telpa į šv. Maksimo Išpažinėjo apologijos rėmus.

Naudojamas dokumentų klastotėmis nuomonei pagrįsti - įprastas viduramžių reiškinys. Medievistas Aaronas Gurevičius netgi teigia, jog vienuoliai-raštininkai, klastoję dokumentus, nesijautė darą kažką moraliai bloga, o tik vykdė „istorinį teisingumą“. Garsiausia viduramžių klastotė, galbūt net kainavusi Bažnyčios vienybę, - Donatio Constantini. Tai - suklastotas dokumentas, teigęs, jog šv. Konastantinas Didysis perdavęs savo Romos imperatoriaus įgaliojimus Romos popiežiui. Šimtmečius popiežiai naudojosi šiuo dokumentu kaip tikru savo valdžiai pagrįsti, kol 1439–1440 m. italų humanistas Lorenzo Valla, naudodamasis filologinės analizės metodu, įrodė, jog tai - klastotė. 

--------

Šis įrašas parašytas skaitytojui uždavus klausimą.

Jei norite ko paklausti, tai galite padaryti arba per ask.fm -  http://ask.fm/GintarasSungaila

arba elektroniniu paštu sungaila.gintaras@gmail.com .

2014 m. rugpjūčio 19 d., antradienis

Liuciferio vardo reikšmė

Pirmųjų žmonių nuopuolis
Liuciferis - lotyniškas hebrajiško žodžio heylel vertimas, lietuviškai reiškiantis „Šviesnešys“.   Jis sudarytas iš šaknų lux (šviesa) ir fero (nešti). Septuagintoje jį atitinka žodis Heosphoros, graikų kalboje dar yra įvardijimas Phosphoros (gr. phos - šviesa + foro - nešti). Šis žodis taip pat reiškia „aušrinę“ žvaigždę, t.y. Veneros planetą (taigi, pavadinimas susijęs ir su simbolizuojančiu astronominiu kūnu). Ilgainiui Vakarų krikščionybėje „Liuciferis“ imtas naudoti kaip piktojo vardas.

Įvardijimą „Šviesnešys“ šis angelas gavo todėl, kad buvo kilnus Dievo kūrinys (Ez 28). Dievas jį sukūrė aukščiausiu iš angelų, prakilniausią, gražiausią. Tačiau Liuciferis puolė:
„Kaip tu iškritai iš dangaus, Liuciferi, ryto aušros sūnau? Kaip tu kritai žemėn, kuris buvai pamynęs tautas? Tu sakei savo širdyje: ‘Aš pakilsiu į dangų, iškelsiu savo sostą aukščiau Dievo žvaigždžių, sėdėsiu dievų kalne tolimiausioje šiaurėje.'“ (Iz 14,12)
Tai, kad Liuciferis buvo sukurtas kaip angelas reiškia, jog tai yra bekūnė, t.y. nematoma būtybė (visi Liuciferio „piešiniai“ yra klaidinantis dalykas, nes sudaro vaizdą, esą šėtonas turi kūną). Angelai neturi kūno; tai yra tam tikros valios, tam tikros bekūnės sąmonės.
„Angelas, nors ir nėra tam tikroje vietoje tokiu būdu, kaip kūnas, tačiau apibūdinamas kaip būtybė turinti vietą, nes jis būna kaip sąmonė ir veikia pagal savo prigimtį, ir nėra kitur bet yra apribotas savo veikimų. Nes neįmanoma veikti tuo pačiu metu skirtingose vietose. Tik Dievas gali veikti visur tuo pačiu metu.“ (Šv. Jonas Damaskietis, „Griežtas tikrojo tikėjimo išdėstymas“)
Vienos angelų tipo būtybės vadinamos angelais (gr. angelos - pranešėjas), kitos - demonais (gr. demon - jėga). Jos skirstomos pagal tai, ar atstovauja Dievo valią, ar ne. Skirtingai nei žmonės, angelų tipo būtybės neturi galimybės atgailauti - kiekvienas jų pasirinkimas tampa pasirinkimu visiems laikams. Jie sukurti tik kaip pagalbinės būtybės, o kūrinijos tikslas - žmogus.

Būdamas prakilniausiu, tikru šviesos angelu, Liuciferis sukilo prieš Dievo valią ir taip į pasaulį atėjo nuodėmė:
„per Liuciferio pavydą mirtis atėjo į pasaulį, ir jo bičiuliai draugėje tai patiria.“ (Išm 2,24) 
Pasirinkęs priešinimąsi Dievui, Liuciferis gundė žmogų, kad šis tarnautų ne Dievui, o jam. Įdomu tai, jog romantizmo epochos literatūroje Liuciferis imtas gretinti su Prometėju, senovės graikų religijos dievu, pagal mitą, slapta atnešusio ugnį žmonėms ir už tai nubaustą kitų dievų amžinoms kančioms. Taip Vakarų Europos literatūroje Liuciferis įgija romantinį, lyrinį atspalvį, kuriam „ne viskas taip jau blogai“.

Šventųjų Tėvų raštuose, Liuciferis - pavyzdys, kaip puikybė gali žmogų „tarsi žaibą nublokšti nuo aukštumų į žemę“, t.y. sunaikinti viso jo gyvenimo triūso vaisius. 

-------------

Taip pat skaitykite:

Angelai ir demonai http://www.ortodoksas.lt/2012/11/angelai-ir-demonai.html 
Dvasinių reiškinių mokslinis aiškinimas http://www.ortodoksas.lt/2014/01/dvasiniu-reiskiniu-mokslinis-aiskinimas.html

2014 m. rugpjūčio 18 d., pirmadienis

Atsimainymo šventė



„Aukštiname Tave, Gyvybės Davėjau Kristau, ir šloviname tyriausiąjį Tavo kūno garbingiausiąjį Atsimainymą 
Величаем Тя, / Живодавче Христе, / и почитаем пречистыя плоти Твоея / преславное Преображение.“
Sveikinu visus ortodoksus su Viešpaties Atsimainymo (metomorphosis) švente. Beveik prieš du tūkstantmečius, įvykdęs pagrindines tarnystes žemėje ir išpranašavęs Apaštalams apie savo artėjančią išdavystę bei mirtį ant kryžiaus, ir prisikėlimą, Kristus nusivedė su savimi Apaštalus Petrą, Joną ir Jokūbą ant Taboro kalno. 
„Besimeldžiant jo veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti. Ir štai pasirodė du vyrai, kurie kalbėjosi su juo. Tai buvo Mozė ir Elijas. Jie pasirodė šlovėje ir kalbėjo apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje. Petrą ir jo draugus apėmė miegas. Išbudę jie pamatė jo spindesį ir stovinčius šalia jo du vyrus. Šiems tolstant, Petras kreipėsi į Jėzų: „Mokytojau, gera mums čia būti! Padarykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei ir trečią Elijui“. Jis nesižinojo, ką kalbąs. Jam tai besakant, užėjo debesis ir uždengė juos. Jiems panyrant į debesį, mokiniai nusigando. O iš debesies aidėjo balsas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ Balsui nuskambėjus, Jėzus liko vienas. O jie tylėjo ir tomis dienomis niekam nesakė apie savo regėjimą.“ (Lk 9,29-36)



Taboro kalne, Kristus apreiškė savo dieviškumo slėpinį - per Jį, Šviesos pavidalu, apsireiškė Dievo Malonė, Jo šventosios, nesukurtos Energijos (veikimai). Apreikšdamas savo dieviškąją Sūnystę, Kristus apreiškė ir sudievinimo (teozės slėpinį) - tiems, kurie Jį įtikėjo, jis davė galią tapti Dievo vaikais (Jn 1,12) - Dievas perkeičia žmogaus kūną, perkeičia širdį ir padaro jį dievu, savo atvaizdu. „Dievas tapo žmogumi, kad žmogus taptų dievu“ - rašo šv. Atanazas Didysis. Kristus Taboro kalne apsireiškė kaip Tikras, Tobulas Žmogus ir Tikras Dievas.

Šalia pasirodę Elijas ir Mozę simbolizuoja Jo tikrąjį mesianiškumą. Jis - Dievo išrinktasis, įvykdęs pranašų žodžius (pranašus simbolizuoja pranašas Elijas, turėjęs grįžti laikų pabaigoje) ir Įstatymą (kurį simbolizuoja Įstatymo priėmėjas, Mozė). 

Atsimainymo šventė - viena didžiųjų Ortodoksų Bažnyčios švenčių. Jos populiarumas ir autoritetas itin išaugo XIV-ajame amžiuje, kai šv. Grigaliaus Palamos ir Barlaamo ginčuose buvo ginamas Šventosios Tradicijos mokymas apie Dieviškąją Šviesą, teozę ir Dievo regėjimą (theoria).

Koks šiandieninės Ortodoksų Bažnyčios pažiūris į arkivysk. M. Lefebvre doktriną?

Marcelis Lefebvre'as
Na, kaip jau esu kalbėjęs, apie Ortodoksų Bažnyčios požiūrį galime šnekėti tik tada, kai klausimas yra apsvarstytas Visuotinio Susirinkimo arba dėl jo sutaria visi Šventieji Tėvai. Šiuo atveju, atskiro nutarimo Lefebvre'o atžvilgiu nėra, todėl jo padėtis svarstytina kitų kitatikių kontekste.

Pagal nuklydimo nuo Bažnyčios mokymo laipsnį, Šeštojo Visuotinio Susirinkimo 95-asis kanonas skirsto eretikus ir schizmatikus (t.y. neortodoksus) į tris grupes - 1) Tuos, kuriuos Bažnyčia priima tarsi pagonis; 2) Tuos, kuriuos Bažnyčia priima patepimu mira; 3) Tuos, kuriuos Bažnyčia priima atgaila. Šiuo metu Rusijos Ortodoksų Bažnyčioje galioja praktika priimti katalikus per atgailą, nes jie pripažįstą Švenčiausiąja Trejybę, visas kitas Ortodoksų Bažnyčios dogmas ir Šventosios Dvasios dovanas (tokiomis pačiomis sąlygomis, pagal kanoną, priimami nestiorionys ir monofizitai). Paprastai iš Romos katalikų, priimančių ortodoksų tikėjimą, reikalaujama kunigo akivaizdoje išpažinti Nikėjos-Konstantinopolio Tikėjimo Simbolį be filioque intarpo (kuris, pasak Šventųjų Tėvų, iškreipia pneumatologijos esmę). Dera pažymėti, jog Ortodoksų Bažnyčia pripažįsta Romos popiežiaus institutą, tačiau nesutinka su jo interpretacija, kurios laikosi Romos Katalikų Bažnyčia. 

Marcelis Lefebvre'as ir jo sekėjai, pagal šią logiką, turėtų būti traktuojami taip pat, kaip ir Romos katalikai, juolab, kad Romos Katalikų Bažnyčia visus jų sakramentus laiko galiojančiais, tik neteisėtais. Tuo baigiasi viskas, ką galima pasakyti apie „Ortodoksų Bažnyčios požiūrį“. O dabar - pažvelkime į bendresnį paveikslą.

M. Lefebvre'as - katalikų arkivyskupas, II Vatikane susirinkime (1962-1965 m.) pasisakęs prieš priimtus nutarimus, laikydamas juos modernizmu. Vėliau - ekskomunikuotas. Bažnyčios tradiciškumo skatinimui jis įkūrė Pijaus X kunigų broliją. Pagrindine jos užduotimi ir veikimo būdu tapo jaunųjų kunigų ruošimas; daugybė tų kunigų šiandien yra atkūrę Komuniją su Šventuoju Sostu.

II Vatikano susirinkimas siekė atnaujinti Romos Katalikų Bažnyčią peržvelgiant pasauliečių vaidmenį Bažnyčioje (dalinai naikinant klierikalizmą), Bažnyčios santykį su pasauliu (taikytasi prie liberalios, sekuliarios demokratijos), liturgiką (liturgija priartinta prie protestantų). Išleisti nauji šv. Mišių kanonai, pakeista liturgijos tvarka, altorius perstatytas taip, kad kunigas tarnautų nebe stovėdamas nugara į žmones, o atsisukęs į juos, liturgija išversta į nacionalines kalbas, liturgikoje leista naudoti nacionalinės kultūros elementus (ją afrikanizuoti, pritaikyti Lotynų Amerikai ir kt.), liturginėje muzikoje leista naudoti įvairiausius muzikos instrumentus ir t.t... Peržvelgtas Bažnyčios santykis su kitomis konfesijomis (protestantizmu, ortodoksine krikščionybe...) ir kitomis religijomis (judaizmu, islamu...), katalikybė tapo atviresnė kitiems tikėjimams.

Šis procesas vadinosi Aggiornamento, ital. „atiderinimu“. Arkivyskupas Lefebvre'as teigė, jog šie „atiderinimai“ rėmėsi ne Šventąja Tradicija, o nauja, modernistine filosofija. Remdamasis popiežių Pijaus IX ir X raštais, Lefebvre'as atmetė modernizmą kaip ereziją ir teigė, jog Bažnyčia turi sekti Šventąja Tradicija, jog naujoji pozicija turi kilti tik iš Tradicijos, jog turi egzistuoti Tradicijos tąsa (dėl to Prancūzijoje Lefebvre'o sekėjai praminti integristais, nes siekė Tradicijos integralumo išsaugojimo). Jis buvo kraštutinis antiekumenistas, papistas, tradicionalistas, pasisakė prieš liturgijos vertimą į nacionalines kalbas ir kt.

Integristų, kurie kartais vadinami ir tradicionalistais, nedera painioti su senkatalikiais (vok. Altkatolische Kirche, angl. Old-Catholic Church). Senkatalikiai - atskirtųjų nuo Romos, katalikiškas judėjimas, nepripažinęs I-ojo Vatikano Susirinkime (1869–1870 m.) paskelbtos popiežiaus neklystamumo dogmos. Kadangi savo teologija ir praktika jie buvo labai tradicinė bendruomenė, o savo nuosaikia popiežiaus kritika - artima ortodoksams, tai su šiomis bendruomenėmis Ortodoksų Bažnyčia buvo užmezgusi labai vaisingą ekumeninį dialogą (kai kurie senkatalikiai prisijungė prie Ortodoksų Bažnyčios ir padėjo pradžią Vakarų rito/lotyniškų apeigų ortodoksų judėjimui, su kitais buvo susitarta dėl daugybės dogminių klausimų). Tačiau šis dialogas nutrūko, kai 1996 m. senkatalikiai ėmė šventinti į kunigus moteris, o po to - dar ir laiminti homoseksualistų santuokas.


Ortodoksų kunigas, švenčiantis lotyniškąsias Mišias
Lefebvre'o judėjimas - visai kitas. Kaip pastebi kun. Valentinas Asmusas, antimodernizmu, antisekuliarizmu, pačia integrizmo idėja, Lefebvre'o pozicija iš tiesų artima šiuolaikinės ortodoksų teologijos stiliui. Tačiau kitos jo nuostatos - kaip, pavyzdžiui, nacionalinės kalbos atmetimas, papizmas - yra giliai antiortodoksinės. Iš tiesų, II Vatikano susirinkimas pakeitė Romos katalikų požiūrį į ortodoksinę krikščionybę, suartino mūsų tikėjimus ir nutiesė tiltus bendradarbiavimui. Ortodoksų ir lefevristų dialogas - sunkiai įsivaizduojamas dalykas, o atsinaujinusios Romos Katalikų Bažnyčios ir Ortodoksų Bažnyčios dialogas - realus ir ilgą laiką vykstantis. 

--------

Šis įrašas parašytas skaitytojui uždavus klausimą.

Jei norite ko paklausti, tai galite padaryti arba per ask.fm -  http://ask.fm/GintarasSungaila

arba elektroniniu paštu sungaila.gintaras@gmail.com .

2014 m. rugpjūčio 16 d., šeštadienis

Velykinė giesmė. „Matydami Kristaus prisikėlimą“ [giesmė, slavų k.]

„Matydami Kristaus prisikėlimą“ - Velykinė Ortodoksų Bažnyčios giesmė, giedama kiekvienų Mažųjų Velykų rytmetinėje, t.y. kiekvieno sekmadienio išvakarėse. Šią giesmę gieda visi, esantieji bažnyčioje.



„Matydami Kristaus Prisikėlimą,// pagarbinkime Šventąjį Viešpatį Jėzų,// Vieną be nuodėmės.// Tavo Kryžiui lenkiamės, Kristau, // šventą Tavo Prisikėlimą giedame bei šloviname:// nes Tu esi mūsų Dievas,// kito be Tavęs nežinom, // vardu Tavęs šaukiamės.// Ateikite visi ištikimieji,// pagarbinsime šventąjį Kristaus Prisikėlimą,// nes štai per Kryžių atėjo džiaugsmas visam pasauliui.// Nuolat laimindami Viešpatį, // Jo Prisikėlimą giedame:// nukryžiavimą iškentęs,//// mirtį mirtimi sunaikinai. 

Iš kapo prisikėlė Jėzus, kaip išpranašauta, suteikė mums amžinąjį gyvenimą ir didžią malonę.“

„Воскресе́ние Христо́во ви́девше, поклони́мся Святому Господу Иисусу, единому безгрешному. Кресту Твоему покланяемся, Христе, и святое Воскресение Твое пое́м и сла́вим. Ты бо еси Бог наш, ра́зве Тебе ино́го не зна́ем, Имя Твое имену́ем. Приидите, вси ве́рнии, поклони́мся святому Христову Воскресению; се бо прии́де Кресто́м радость всему миру; всегда́ благословя́ще Господа, пое́м Воскресение Его, распятие бо претерпе́в, смертию смерть разруши́.


Воскрес Иисус от гроба, якоже прорече, даде нам живот вечный и велию милость.“

Kas yra Bažnyčios Tėvai?


Bažnyčios Tėvai, dar vadinami Šventaisiais Tėvais, yra iškilūs krikščionys, išreiškiantys Šventąją Tradiciją. Pačią Šventąją Tradiciją šv. Jonas Damaskietis apibrėžia kaip „ribas, kurias nubrėžė Tėvai“, o šv. Atanazas Didysis – kaip „Visuotinės Bažnyčios tikėjimą, kurį davė Viešpats, skelbė Apaštalai, išsaugojo Tėvai“. 

Ortodoksų Bažnyčioje Šventaisiais Tėvais yra laikomi krikščionys, kurie:

1. Yra pripažinti Bažnyčios;
2. Pasižymėjo gyvenimo šventumu;
3. Mokė tikrojo tikėjimo (ortodoksijos).

Romos Katalikų Bažnyčia prideda ketvirtąjį kriterijų - priklausymą krikščionių senovei, todėl Romos Katalikų Bažnyčioje Bažnyčios Tėvų periodas Vakaruose baigiasi šv. Izidoriumi Seviliečiu (VI a.), o Rytuose - šv. Jonu Damaskiečiu (VIII a.). Ortodoksai Bažnyčios Tėvais įvardija ir kitus bažnyčios mokytojus, tokius kaip šv. Grigalių Palamą (XIV a.), šv. Ignatijų Brjančianinovą (XIX a.) ir kt.

Gali pasirodyti paradoksalu, jog Tėvams keliamas ortodoksiškumo kriterijus, kai jie patys ir yra ortodoksijos mokytojai. Tėvo mokymo ortodoksiškumas nustatomas pagal tai, kaip jis atitiko ankstesniųjų Tėvų mokymą, o seniausiųjų Tėvų - Apaštalų mokymą. Tačiau kaip nėra žmogaus, kurio absoliučiai visas gyvenimas būtų buvęs šventas, taip ir nėra žmogaus, kurio kiekvienas ištartas žodis būtų neklystantis (ortdoksiją sudaro tai, dėl ko Tėvai sutaria, o ne dėl ko nesutaria). 

Dėl šių priežasčių, yra tam tikrų išimčių. Pavyzdžiui, ortodoksai Bažnyčios Tėvams priskiria Origeną ir Tertulijoną, nors Origenas yra pasmerktas Bažnyčios kaip eretikas, o Tertulijonas išsižadėjo krikščionybės ir prisijungė prie monatistų sektos. Tėvams taip pat priskiriamas Klemensas Aleksandrietis, nors jis nebuvo šventasis. Priskiriamas šventiesiems ir Bažnyčios Tėvams šv. Izaokas Siras, kuris buvo schizmatinės ir eretiškos (nestorionų, Rytų Asirijos Bažnyčios) vyskupas. Taigi, Bažnyčios Tradicijos tapsmas, Tradicijos išsaugojimas yra labai vinguriuotas, žmonių silpnybių nužymėtas procesas.

Ar gali išganymo sulaukti homoseksualios orientacijos žmonės?


Ortodoksų Bažnyčia turi šventųjų kanoną, tačiau neturi „pasmerktųjų“ kanono. Šventieji Tėvai gali pasakyti, ką daryti, kad būtum išgelbėtas. Tačiau jie negali pasakyti, ką daryti, kad išgelbėtas nebūtum.

Bažnyčia žino, kas jau dabar yra su Dievu, kas yra šventieji, Dievo malonės dalininkai. Informacija apie tai, visi kriterijai yra perduoti Šventąja Tradicija. Tai - svarbi informacija tikintiesiems, nes pagal šventuosius jie gali žinoti, kaip reikia gyventi. Jokių žinių apie pasmerktuosius Bažnyčia neturi.

Yra netgi Šventųjų Tėvų, tikėjusių, jog išgelbėti bus visi. Tokios pozicijos laikėsi Klemensas Aleksandrietis, šv. Grigalius Nisietis, šv. Izaokas Siras. Jie tikėjo, jog pragaro kančios apvalys nusidėjėlių sielas ir visi bus sujungti su Dievu. Kadangi yra eilė Šventųjų Tėvų, kurie moka priešingai, tai klausimas apie tai, ar bus amžinai pasmerktųjų, Šventąja Tradicija Bažnyčiai yra neperduotas. Tai - asmeninės nuomonės (theologoumena) klausimas. Šventieji Tėvai tik perspėja - gali tikėti, kad bus išgelbėti visi, tačiau netaikyk to sau (idant nepultum į puikybę, dvasinius paklydimus ir nenustotum kovoti su nuodėmėmis, nes už viską teks atsakyti).

Homoseksualios orientacijos žmonių požiūriu turime pirma atsakyti - o kas tai yra, homoseksuali orientacija? Pats šis terminas yra moderniųjų laikų konstruktas. Taip, sanguliavimas su vyrais egzistavo Senovės Graikijoje, tačiau tie vyrai nekurdavo savo tapatybės pagal savo lovos santykius, priešingai, „aktyvieji“ sanguliavime su vyrais buvo laikomi įprastais piliečiais, jie vis tiek turėjo žmonas, turėjo šeimas. O „pasyvieji“ tame reikale graikų buvo stigmatizuojami, laikomi nevisaverčiais žmonėmis. Modernieji laikai - pirmas kartas istorijoje, kai žmogus nutarė kurti tapatybę pagal savo aistros tenkinimo būdą. 

Jei homoseksualios orientacijos žmogumi vadiname tiesiog tokį, kuris turi potraukį tos pačios lyties asmenims, tai jis turi tokias pačias galimybes išsigelbėti, kaip ir bet kas kitas. Potraukis - ne nuodėmė. Nuodėmė prasideda tada, kai žmogus valingai nori patenkinti potraukį, o baigiasi - kai jis ima darbuotis aistrai, darydamas nuodėmingus darbus. Net jei kažkas gimė su potraukiu tai pačiai lyčiai, jis lygiai toks pats žmogus, kaip ir tas, kuris turi potraukį kitai lyčiai. Ir jei jis permiega su tos pačios lyties asmeniu, jis nusideda lygiai taip pat, kaip žmogus, kuris permiegojo su kitos lyties atstovu be santuokinio įsipareigojimo.

Taigi, tikėtis išgelbėjimo galime net ir visiems, juk pasakyta: „palaiminti tie, kurie Juo viliasi“ (Ps 2,12). Dievo malonė ir gailestingumas yra beribiai: Dievo „ištikimoji meilė amžina“, kaip rašoma Psalmėse. Pamokslininkas J. V. McGee yra pateikęs vienos mergaitės pasakojimą, kaip ji supranta, kas yra ištikimoji meilė. „Meilė - tai kai mama, paprašyta užtepti sviesto ant batono, jį užtepa ir paduoda. Ištikimoji meilė - kai mama, paprašyta užtepti sviesto ant batono, dar uždeda džemo“. Aš pridėčiau - kai to labiausiai nesitiki ir esi mažiausiai to vertas.

Tačiau sanguliavimas su tos pačios lyties asmenimi, pagal Bažnyčios mokymą, yra nuodėmė, o už neišpažintas, neapgailėtas nuodėmes teks taip pat visiems atsakyti. Kaip rašoma Ekleziasto (Koheleto, Mokytojo) knygoje:
„Visa tai išklausius, toks yra paskutinis žodis: bijok Dievo ir laikykis jo įsakymų, nes tai saisto visą žmoniją. Juk Dievas pašauks atsakyti už kiekvieną darbą, net slaptą – ir gerą, ir blogą.“ (Ekl 12,13-14)

--------

Šis įrašas parašytas skaitytojui uždavus klausimą.

Jei norite ko paklausti, tai galite padaryti arba per ask.fm -  http://ask.fm/GintarasSungaila

arba elektroniniu paštu sungaila.gintaras@gmail.com .

Ortodoksų Bažnyčios šventės

Be savaitinio Ortodoksų Bažnyčios švenčių ir pasninkų ciklo, egzistuoja metinis Bažnyčios švenčių ir pasninkų ciklas. Liturginiai metai Ortodoksų Bažnyčioje prasideda rugsėjo 1 dieną, nes, pasak Šventosios Tradicijos, tai yra diena, kurią buvo sukurtas žmogus ir prasidėjo žmonijos istorija.  Šventieji Tėvai šią datą tvirtino skaičiuodami metų laikus Šventajame Rašte.

 Visa Ortodoksų Bažnyčia švenčia 12 didžiųjų švenčių:

1. Dievo Motinos gimimas (rugsėjo 8 d. - datos nurodomos pagal senąjį stilių. Naujajame - +13 d.)


Dievo Motina gimsta teisiesiems Joakimui ir Onai. Kadangi Ortodoksų Bažnyčioje nėra Romos Katalikų Bažnyčios mokymo apie nekaltą Mergelės pradėjimą, tikima, jog ji gimė kaip ir visi žmonės, paveikta prigimtinės nuodėmės (šios nuodėmės samprata pas ortodoksus - kita).

2. Šventojo Kryžiaus Iškėlimas (rugsėjo 14 d.)



Šv. Elena randa Garbingąjį kryžių. Kryžius iškeliamas žmonėms pamatyti. Šią dieną minimas ir kryžiaus atgavimas iš persų VI a.

3. Dievo Motinos Įvesdinimas į Šventyklą (lapkričio 21 d.)


Dievo Motina įnešama į Jeruzalės Šventyklą. Šioje Šventykloje ji nekalta, globojama kunigų ir Dievo, auga.

4. Kristaus Gimimas (Kalėdos) (gruodžio 25 d.)



Dievo Motina pagimdo Mesiją, įsikūnijusį Dievą.

Senovėje trys šventės - gimimas, apipjaustymas ir krikštas - buvo sujungtos į vieną - Epifaniją arba Teofaniją (Dievo pasirodymo šventę). Dėl praktinių priežasčių, šventė išskaidyta į tris. 

5. Teofanija (Viešpaties krikštas) (sausio 6 d.)



Kristus - tikras žmogus - ateina pas šv. Joną Krikštytoją, kur apreiškia žmonėms savo dieviškumą. Jonas Krikštytojas minioms išpažįsta, kad Jėzus yra Mesijas.

6.  Kristaus Paaukojimas Šventykloje (vasario 2 d.)



Kristus atnešamas į Šventyklą, kur senolis Simeonas, kuriam buvo apreikšta, jog jis nemirsiąs, kol nepamatysiąs Mesijo, paėmęs Jėzų į rankas, ištarė: „dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą, kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“ (Lk 2,29-32).

7. Apreiškimas Dievo Gimdytojai (Evangelismos, Blagoveščenie) (kovo 25 d.)



Arkangelas pasirodo Dievo Motinai ir skelbia: „Sveika, malonės pilnoji! Viešpats su tavimi! Tu palaiminta tarp moterų [...] Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namuose per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo“ (Lk 1 28; 31-33)

8. Verbų sekmadienis (sekmadienis prieš Velykas).



Įvykdęs daugelį pranašysčių, Kristus įžengia į Jeruzalę, kur yra pasitinkamas kaip Mesijas.

9. Kristaus Žengimas į Dangų (40 dienų po Velykų)



Miręs ir prisikėlęs Kristus, pirmasis prikeltasis Dangaus Karalystei, įžengia į ją.

10. Sekminės (Pentekostas, Šventosios Dvasios nužengimo diena, švč. Trejybės diena) (50 dienų po Velykų)



Šventoji Dvasia nužengia ant Apaštalų; jie prabyla kalbomis ir ima skelbti Evangeliją. Įkuriama Bažnyčia.

11. Atsimainymas (Metamorphosis, Preobraženie) (rugpjūčio 6 d.)



Kristus nusiveda Apaštalus ant Taboro kalno, kur atsimaino - apreiškia jiems dievėjimo (teozės) ir Dievo malonės paslaptį. Kristus pasirodo esąs tobulu žmogumi ir tikru Dievu. Šalia pasirodęs pranašas Elijas simbolizuoja tai, jog Kristus išpildė visų pranašų žodžius, o šalia pasirodęs Mozė - jog išpildė Įstatymą.

12. Dievo Motinos Užmigimas (rugpjūčio 15 d.)



Dievo Motina Apaštalų akivaizdoje miršta, po trijų dienų - prikeliama amžinajam gyvenimui. Įžengia į dangų, kaip ir Kristus.


***

Į šias 12 švenčių nėra įtrauktos Velykos (Pascha), nes tai - Švenčių Šventė, svarbiausia ortodoksų liturginiame gyvenime.



***

Be 12 didžiųjų metų švenčių, yra dar 5 kitos šventės, kurios taip pat vadinamos Didžiosiomis: Kristaus apipjaustymo diena, Dievo Motinos Globos diena, šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus diena, šv. Jono Krikštytojo gimimas, šv. Jono Krikštytojo galvos nukirsdinimas.

Be minėtų švenčių, yra smulkesnės šventės, švenčiamos visoje Bažnyčioje. Tai - Trijų Didžiųjų Hierarchų diena, Visų Šventųjų Diena (kuri, beje, švenčiama pirmąjį sekmadienį po Sekminių).  Visa Bažnyčia mini šiuos šventuosius: Apaštalus, šv. Mikalojaus dieną, šv. Jurgio d. (Jurginės), paranašo Elijo d., arkangelo Mykolo d., šv. Bazilijaus Didžiojo d., šv. Jono Auksaburnio d., šv. Grigaliaus Teologo (Nazianziečio) d. ir kt.

Kiekviena autokefalinė Bažnyčia turi tam tikrus ypatingus savo šventuosius, kurių dienos nėra minimos visoje Bažnyčioje. Rusijoje tokie šventieji yra šv. Serafimas Sarovietis, šv. Sergijus Radonežietis, šv. Tichonas Zadonskis ir kt. 

Be autokefalinės Bažnyčios ar kelių Bažnyčių minimų šventųjų yra dar tokie šventieji ir tokios šventės, kurios egzistuoja tik tam tikrame regione ar net tik tam tikrame vienuolyne. Lietuvoje tokia vietinė šventė yra šv. Vilniaus Kankinių diena (balandžio 14 ir liepos 13 d., t.y. pagal naująjį stilių - 28 ir 26 d.).