Šv. Morkus Efezietis apie Filioque


Šv. Morkus Efezietis (Markos o Evgenikos; pasaulietinis vardas - Manuelis Eugenikas) - vienuolis-hesichastas, teologas, vyskupas, šv. Grigaliaus Palamo sekėjas. Romos Katalikų organizuotame Florencijos susirinkime (1439 m.) jis buvo vienintelis Rytų vyskupas, drįsęs atmesti susirinkimo dekretus, už ką patyrė Bizantijos valdžios represijas. Taip pat už šį poelgį jis pramintas „Ortodoksijos Stulpu“ ir „Bažnyčios Sąžine“. Florencijos susirinkimas buvo paskutinė viltis žlungančiai Bizantijos imperijai suvienyti jėgas su Vakarų krikščionių valstybėmis ir duoti atkirtį musulmonų užkariavimams.

***

Iš „Žodžio popiežiui Eulogijui IV“:
„Palaiminčiausiasis Senosios Romos popiežiau! Į tave kreipiasi Morkus, ištikimųjų Bažnyčios Efeze vyskupas.
[...]
Aš girdėjau vieną jūsų mokslininką, kalbantį taikos naudai ir vardan pataisymo tų asmenų, kurie, turėdami neteisingą tikėjimo supratimą, galvojo, kad šitas papildymas [t.y. Filioque] buvo nuo pat pradžių [Tikėjimo Simbolyje]. Todėl, vardan ekonomijos, tegu jis vėl būna išimtas, idant jūs priimtumėte brolius, dėl pasidalijimo su kuriais, manau, jei tik nemąstote nežmoniškai, turėtumėte kentėti. Įsivaizduokite kraują krikščionių, kuris liejamas kasdien [Bizantijoje], ir karčią vergovę barbarams [musulmonams], ir Kristaus Kryžiaus niekinimą, taip pat Altorių naikinimą, maldos namų griovimą, dieviškojo psalmių giedojimo nutraukimą, šventųjų vietų užėmimą, liturginių drabužių bei reikmenų išniekinimą. Visa tai galėtų būti išspręsta jei dieviškai bendradarbiautume, jei būtume taikoje ir sutarime. Taip būtų jei panorėtumėte, atidėję užkietėjimą ir nenuolaidžiavimą, nusileisti mums, silpniesiems, ir išimtumėte tai, kas mus glumina. „Jei tad valgis piktina mano brolį, - sako Apaštalas. - Аš nevalgysiu mėsos per amžius, kad tik nepapiktinčiau brolio“ - (1 Kor 8,13). Taip ir dabar, o Šventasis Tėve! Gerai - rauginta duona, gerai - ir nerauginta. Bet jei nerauginta duona glumina ir yra laikoma prastesne Aukai, netobula ir negyva, Šv. Rašte vadinama „neteisybės duona“ (Pat 4,17; 1 Kor 5,8), tai kodėl gi nepriimti raugintos, ir atmesti neraugintą?
[...]
Anksčiau mes kalbėjome visiškai tuos pačius dalykus ir tarp mūsų nebuvo schizmos ir, abi pusės, buvo sutarime su [Bažnyčios] Tėvais. Dabar, kai nebekalbame vieno, kaip galime būti kartu? Mes [ortodoksai] vis dar kalbame tą patį, kaip ir tada [senovėje] ir esame sutarime tiek tarpusavyje, tiek su jūsų ir mūsų [Bažnyčios] Tėvais. “
Iš „Lotyno, arba apie papildymą Simbolyje“:
Lotynas: Stebiuosi, kodėl jūs kaltinate mus už papildymą Simbolyje, jei, štai, ir Antrasis Visuotinis Susirinkimas perdavė Tikėjimo Simbolį, visiškai pakeitęs Pirmojo Susirinkimo Simbolį, vienur papildymais padidinęs, o kitką - paaiškinęs. Taigi, jei dogmos išlaikomos nepažeistos, nieko nepažeidžiama keičiant žodžius.
Graikas: Mes su tuo sutinkame ir puikiai žinome, kad Antrojo Visuotinio Susirinkimo žodžiai, lyginant su Pirmuoju, yra pakeisti. Tačiau tai, kad šitai buvo leista pakeisti tiems Tėvams, nereiškia, kad tai leidžiama ir tau.
Lotynas: Kodėl gi?
Graikas: Todėl, kad, visų pirma, tie Tėvai - tai Visuotinis Susirinkimas, o tu tokio statuso neturi, kad ir kaip besigirtum popiežiumi ir jo primatu. Antra, buvo leidžiama, nes tuo metu dar nebuvo uždrausta. Apie tave gi, drįsusį įterpti papildymą jau po draudimų, tai niekaip negali būti pasakyta. [...]
Lotynas: Bet kada gi buvo uždrausta ir dėl kokios priežasties?
Graikas: [...] Trečiajame Visuotiniame Susirinkime buvo pateiktas Tikėjimo Simbolis, sudarytas [eretiko] Nestorijaus šalininkų [...]. Tėvai netrukus priėmė sprendimą, kad nuo šiol niekas nebedrįstų keisti Tikėjimo, kurį išdėstė Tėvai, t.y. Tikėjimo Simbolio. [...] Tai tikrai pasireiškė [ir pačiame Susirinkime]: juk jie [Susirinkimo Tėvai] nedrįso Simbolyje pridėti žodžio „Dievo Gimdytoja“ (gr. Theotokos - pagrindinis susirinkimo nutarimas buvo tas, kad Marija yra Dievo Gimdytoja - G.S.), dėl kurio ir vyko visa kova, bet jie, kaip ir iki tol, toliau išpažino: „[Kristus įsikūnijo] iš Šventosios Dvasios ir Mergelės Marijos“. [...] Trečiasis Visuotinis Susirinkimas buvo pirmasis Susirinkimas, uždraudęs keisti Simbolį [...]. Po to ir kitas Susirinkimas, Ketvirtasis, iš pradžių išdėstęs savo paties nuostatus ir abu Simbolius [Nikėjos ir Konstantinopolio], priėmė juos kaip vieną. Po jų perskaitymo netrukus patvirtino: „Šis šventas ir kupinas dieviškosios malonės simbolis pridera pilnam pamaldumo ir tikėjimo pažinimui“. Ar girdi: „šventas Simbolis“? [...] Bet paklausyk, kas seka po to: „Nes tobulai moko apie Tėvą, ir Sūnų, ir Šventąją Dvasią“. Ar girdi: „tobulai moko“? [...] Pabaigoje sako: „niekam neleidžiama įnešti kitą Tikėjimą, t.y. rašyti, sudarinėti, mokyti ar įterpti. Išdrįsusius rašyti arba sudarinėti kitą Tikėjimą, tokius, jei vyskupai ar kunigai - atimti iš vyskupų vyskupystę, iš kunigų - kunigystę, o jei pasauliečiai - prakeikti [priduoti anatemai, ekskomunikuoti]“ . Tai, kas čia vadinama „Tikėjimu“, yra Tikėjimo Simbolis. [...] Tikėjimą daro „kitu“ ne tik daugybė žodžių, bet ir vienas tik papildymas, arba atmetimas, arba pakeitimas. [...]
Lotynas: Ne, sakoma „kitas“ tikėjimas turint omeny „priešingas“. [...]
Graikas: [...] Akivaizdu, kad žodis „kitas“ - platesnis, nei „priešingas“ [...]. Būtų tiesiog juokinga, jei sudarinėjantis priešingą, taigi ir eretinį tikėjimą (t.y. Tikėjimo Simbolį), būdamas vyskupu ar kunigu, tik prarastų pareigas [...], nes anatemai priduodami visi eretikai be išimties, ar tai būtų vyskupas, ar pasaulietis. [...] Beveik tais pačiais žodžiais apibrėžia ir likusieji Susirinkimai, ir Penktas, ir Šeštas, o po jų - Septintas, kurio metu ir sušuko [Tėvai] visu balsu: „Mes laikomės Bažnyčios įstatymų! Mes sekame Tėvų apibrėžimais! Mes pridedančius arba atimančius kažką prie Bažnyčios [Tikėjimo] prakeikiame [priduodame anatemai]!“ 
Iš „Laiško Jurgiui Scholarijui, kai paaiškėjo, kad jis mano, jog įmanomas susitarimas su lotynais“ (Jurgis Scholarijus vėliau tapo šv. Genadijumi II Scholarijumi):

„...sieki kompromisų ir konsensuso. Argi tai gera ir verta filosofo sielos? [...] Niekada, o žmogau, bažnytiniai reikalai nėra tvarkomi kompromisais: nėra vidurio tarp Tiesos ir melo [...]. Paklausyk, kaip didysis Grigalius Teologas „giria“ [pseudo]susirinkimą, ieškojusį vidurio [tarp arijonizmo ir ortodoksijos]: „[...] Tai Kajafo sambūris, kuriame buvo pasmerktas Kristus. [...] Susirinkimas, ieškojęs kompromiso, sugriovė senovinį ir pamaldų Trejybės išpažinimą [...], atvėrė duris piktžodžiavimui“

***

Daugiau skaitykite: 

Filioque
7 Visuotiniai Bažnyčios Susirinkimai ir svarbiausi Sinodai
Schizmos priežastys

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kuo skiriasi ortodoksų ir katalikų dvasingumas? (Ortodoksų perspektyva)

Elgesio cerkvėje taisyklės

Šv. Serafimas Sarovietis apie teisingą dvasinį gyvenimą