„Kasdienė duona“ | Jn 20,19-31
19 Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“
20 Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. 21 O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“.
22 Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. 23 Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“.
24 Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. 25 Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“.
26 Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“27 Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“. 28 Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas“! 29 Jėzus jam ir sako:
„Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“
30 Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. 31 O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą.
Šiandien apaštalas ir evangelistas Jonas primena įvykius po prisikėlimo. Tai toks neišdildomas įspūdis, toks gyvas prisiminimas! Kokius svarbius dalykus padarė Viešpats atėjęs po prisikėlimo pas mokinius. Jis jiems davė savo ramybę tuomet, kai jie bijojo ir slėpėsi, kai nerimas buvo užvaldęs, Jėzus suteikė savo Dievišką ramybę. Tada Jis kvėpė į juos ir davė Šventąją Dvasią. Tai dar ne tas žadėtasis Šventosios Dvasios, Globėjo nuo Tėvo atėjimas, tai savotiškas Viešpaties įgaliojimų įkvėpimas, tos Dvasios, kurios galia Viešpats atleisdavo nuodėmes. Dabar Jis suteikia tą galią apaštalams, o jie, savo ruožtu, vėliau, rankų uždėjimu tą kunigišką galią perduos savo išrinktiems vyrams. Tai vyksta iki pat mūsų dienų, šis Jėzaus Dvasios kvėpimas yra perduotas vyskupams, kunigams ir diakonams. Viešpats suteikia įgaliojimus atleisti nuodėmes ir skelbti Evangeliją: Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.
Kitas svarbus šios dienos pasakojimo akcentas - Tomo netikėjimas: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“. Viešpats nepasmerkia Jo netikėjimo, o ateina aštuntą dieną po prisikėlimo ir leidžia jam įleisti pirštus į savo žaizdas. Tačiau ištaria žodžius, kurie ypatingai svarbūs mums, gyvenantiems šiandien: Palaiminti, kurie tiki nematę! Jis ištaria tikėjimo palaiminimą, nes tikėjimas nėra žinojimas, jam reikia ypatingo sielos jautrumo, kurį kiekvienas galime savyje sužadinti, jeigu tik to norime ir tada tampame palaimintais.
Šiandien dėkosiu Dievui už suteiktas malones ir Šventąją Dvasią.
Šiandien Dėkosiu Dievui už palaiminimą ir prašysiu malonės tikėti, nors ir nematau.
