Sąmonės kontrolės metodai
Taip pat skaitykite: Apie dvasinį paklydimą (gr. πλάνη, slav. пре́лесть)
Religijotyrininkas A. Dvorkinas |
Tarp ryškiausių Rusijos Ortodoksų Bažnyčios asmenybių yra ir religijotyrininkas Aleksandras Dvorkinas. JAV mokslus baigęs ir po TSRS žlugimo į Rusiją grįžęs akademikas yra įkūręs šv. Iriniejaus Lioniečio informacinį-konsultacinį centrą, skirtą žmonėms, nukentėjusiems nuo sektų. Lietuvių kalba yra išversta jo knyga „Totalitarinės sektos“
Šio mokslininko metodai yra susilaikę aštrios kritikos. Jo visuomeninės veiklos centras - remiantis visuotinai pripažįstamomis žmogaus teisėmis ir šiuolaikinių mokslų (ypač psichologijos) metodais įrodyti, kad vienos ar kitos religinės organizacijos pažeidžia žmogaus teises ir siekti, idant šios organizacijos patirtų sankcijas. Nors dėl savo veiklos prieš Susivienijimo Bažnyčią (munitus) ir Krišnos Sąmonės Bendriją A. Dvorkinas Rusijoje krišnaitų ir kt. yra dažnai vadinamas „naujuoju inkvizitoriumi“, įdomu tai, kad savo metodus A. Dvorkinas taiko ir Ortodoksų Bažnyčios kritikai.
A. Dvorkinas skiria „klasikines sektas“ (įprastus mažumų religinius judėjimus, besiskiriančius nuo dominuojančios religijos) nuo destruktyvių judėjimų, dar vadinamų „totalitarinėmis sektomis“. Totalitarinių sektų samprata remiasi ne tik mokslininkų tyrinėjimais, bet ir Prancūzijos teisine praktika. Prancūzijos teisėje totalitarinės sektos apibrėžiamos kaip organizacijos (gali nesiskelbti religijomis), naudojančios melą narių verbavime, sąmonės kontrolės metodus, išnaudojančios savo narius ir pan.
Dvorkinas prideda nuo savęs, kad totalitarinės sektos dažniausiai (bet ne visada) turi charizmatinį lyderį ir piramidės struktūrą, netoleruoja kritikos (organizacijos viduje nėra diskusijos ir pliuralizmo), organizacija turi griežtą, totalitarinio tipo struktūrą, organizacijos nariai tam tikru būdu išskiriami iš kitų žmonių kaip ypatingi, vykdomas ezoterinis trūkis (pagrindiniai organizacijos tikslai slepiami nuo naujokų; taip pat šiuo terminu vadinamas radikalus galimybės aptarinėti organizacijos vidaus gyvenimą su nenariais apribojimas). Svarbu tai, kad sektą totalitarine daro įvairių technikų bei metodų naudojimas kartu, o ne pavieniai elementai. Būtent kompleksiškai naudojamos poveikio priemonės gali palaužti žmogaus laisvą valią. Ir net jei organizacija nėra totalitarinė sekta, bet naudojasi sąmonės poveikio priemonėmis, ji gali padaryti žmogui žalos.
POVEIKIS SĄMONEI
„Asmuo sistemiškai klaidinamas apie asmens (ar grupės) praktikas, juo manipuliuojama pritraukimo [į grupę] procese - apribojama galimybė atlikti informuotus sprendimus ir nepriklausomai spręsti. Asmens tapatybė stipriai paveikiama pasitelkus eilę socialinių technikų ir sukuriama „nauja tapatybė“ - asmens tapatybė priklauso nuo grupės ar lyderio ideologijos. Asmuo negali savarankiškai galvoti, bet yra įsitikinęs, kad gali.“ (Stevenas Hassanas apie sektų veikimo principus)
Kaip rašo A. Dvorkinas, pagrindinis bet kokios sektos veikimo principas - įtraukti žmogų į organizaciją anksčiau, nei jis suvokia, kas vyksta. Tai leidžia vykdyti vis didesnę asmens valios kontrolę, kuri apima keturis komponentus (S. Hassan):
1. Elgesio kontrolė;
2. Minčių kontrolė;
3. Emocijų kontrolė;
4. Informacijos kontrolė.
Tam, kad suprastume, kaip įmanoma sąmonės kontrolė, turime geriau suprasti, kaip veikia žmogaus smegenys, kaip veikia jo sąmonė ir kokia patikli būtybė yra žmogus. Žmogaus sąmonė yra pritaikyta mąstyti kuo optimaliau, naudoti įvairius „triukus“, idant apeitų ilgas mąstymo grandines ir greičiau priimtų sprendimus. Jos greitai taikosi prie to, kaip žmogus mato pasaulį. Vienas iš pavyzdžių - guminės rankos eksperimentas.
Guminės rankos eksperimente tikroji žmogaus ranka yra patalpinama už širmos, o prieš jį padedama dirbtinė, guminė ranka. Guminė ranka ir tikroji ranka yra padedamos taip, kad yra tokioje pačioje pozicijoje, pirštai - vienodai sulenkti. Eksperimentatorius atlieka vienodą veiksmą su abiem rankom, pavyzdžiui, abi perbraukia vienodai teptukais, tuo pačiu metu. Žmogui prieš save matant „naują“ ranką, smegenys persiorientuoja ir pradeda suvokti guminę ranką kaip žmogaus ranką.
Šis efektas naudojamas padedant žmonėms iš naujo išmokti valdyti galūnes po insulto ar kitų rimtų traumų. Tačiau tai - tik kuriozas, palyginus su tuo, kaip mūsų sąmonė elgiasi visuomenėje. Dažnai mūsų mąstymas ekonomijos vardan pasaulį suvokia pagal tai, kaip jį suvokia aplinkiniai.
Pavyzdžiui, jei penki vaikai valgo sūrią košę ir su keturiais iš jų iš anksto sutarta, kad jie meluotų, jog košė - saldi, penktasis vaikas gali objektyviai imti jausti, kad košė yra saldesnė. Tai - tam tikri socialinės psichologijos, žmogaus mąstymo dėsningumai. Sąmonė, lemdama tai, kaip žmogus apskritai mato, patiria, jaučia pasaulį remiasi eile išankstinių prielaidų, kurioms didelę įtaką kitų žmonių perduodama informacija apie tai, kaip jie suvokia pasaulį.
Toks ikisąmoningas „konformizmas“ yra išnaudojamas žmogaus sąmonei paveikti, t.y. jo galimybei suvokti, patirti, jausti pasaulį. Pavyzdžiui, religinė bendruomenė gali rengti kelių dienų susirinkimą toli nuo miesto, iš kur sunkoka grįžti. Susirinkime ji gali tyčia talpinti naujokus tarp aktyvių religinės bendruomenės narių (vadinamasis „suvožtinio principas“) ir organizuoti mokymus, kurių metu neleis uždavinėti klausimų (sakys, kad klausimus galima užduoti tik paskaitos pabaigoje arba, išvis, stovyklos pabaigoje, o kartais klausimų dingimui pakanka didžiulės minios, prieš kurią užduoti klausimą baisu). Tokių būdu įvykdoma visapusiška informacijos kontrolė: asmuo negali laisva valia palikti mokymų (sudėtinga grįžti), asmuo negali pasidalinti abejonėmis ar apsvarstyti kritiką su bendraminčiais (jį supa religinės bendruomenės nariai, kurie jo nesupras), asmuo negali kritikuoti vykstančių mokymų (apribota galimybė užduoti klausimus). Kadangi jis matys, kad visi tyliai priima tai, kas vyksta, ir niekas neabejoja, nereaguoja kritiškai (o galbūt net aktyviai palaiko tai, kas vyksta), asmeniui susidarys vaizdas, kad daugelis pritaria tam, kas mokama ir tai supranta. Objektyviai jo sąmonė ims traktuoti pateikiamą informaciją kaip prasmingą ir protingą, net jei tai būtų visiški niekai, jo įtaigumas išaugs. Kraštutiniu atveju, jis gali imti manyti, kad tai, jog netiki pateikiama informacija, yra jo nesupratimo problema, todėl informaciją tiesiog priims.
Be informacijos kontrolės, kuri labai stipriai veikia sąmonę (pabrėžiu: pačią galimybę suvokti pasaulį, t.y. tarsi keičia žmogui akinius, o ne tai, kas rodoma), ne mažiau svarbi emocijų kontrolė. Į jaunus žmones orientuotose bendruomenėse dažniausia poveikio priemonė - vadinamasis „bombardavimas meile“. Adekvatus žmogus skiria artimesnius žmones nuo tolimesnių - jis nesielgs su pirmu sutiktuoju kaip su geriausiu draugu, o bendraus su juo kaip su ką tik sutiktu. Tačiau galima paveikti žmogų apsimetant, tarsi jį be galo myli, nors ir matytum pirmą kartą. O kai meile „spinduliuoja“ ne pavienis žmogus, o visa religinė bendruomenė, tai įvyksta emocijų kontrolė.
Emocijų kontrolė gali įgyti ir subtilesnius pavidalus, kaip kryptingas vienų ar kitų emocijų žadinimas. Stevenas Hassanas rašo: „aš įtariu, kad daugelis kultų naudoja neformalias hipnozės technikas tam, kad sukeltų transo būsenas. Jos linkusios naudotis „prigimtinėmis“ hipnotinėmis technikomis. Praktikuoti meditaciją nuraminant mintis, rečituoti tą pačią frazę valandų valandas ar kartoti teiginius yra labai galingi keliai, kuriais galima pasiekti dvasinį augimą, tačiau jie gali būti panaudoti ir neetiškai, kaip indoktrinacija per sąmonės kontrolę“. Transu vadinama tarpinė tarp būdravimo ir miego būsena, sukeliama kito asmens įtaiga (arba saviįtaiga), o hipnozė - tam tikras psichoterapinis metodas, kurio metu žmogus atsiduoda kito asmens įtaigai.
Patirti, kas yra hipnozė, galima ir savarankiškai (tačiau geriau patikėti tai specialistams). Viena iš hipnozės formų, su kuria pažįstami nemažai mūsų visuomenės narių, yra autogeninė treniruotė. Autogeninė treniruotė - tai savihipnozė, paremta saviįtaiga. Asmuo naudoja savo vizualinę ir kt. vaizduotę, tikina save tam tikrais dalykais, kol galų gale įsiteigia, kad yra ramus. Taip pasiekiamas šio metodo tikslas - nusiraminimas.
Atlikdamas autogeninę treniruotę žmogus atlieka savo paties emocijų ir minčių kontrolę - žinodamas tikslą ir metodą, jis tyčia įteigia sau norimą rezultatą. Tačiau analogišką įtaigos techniką gali panaudoti religinės bendruomenės vadovas, taip atlikdamas savo bendruomenės narių minčių kontrolę - įteigdamas jiems savo norimą rezultatą. Pavyzdžiui, ugningas pastorius gali tyčia emociškai išjudinti minią ir, jai praradus budrumą, įteigti norimas idėjas. Čia pridera vieno mistikos tyrinėtojo pastebėjimas:
„Medituojantysis: staiga atrodė, kad aš apgaubtas galingos Esaties. Aš pajutau, kad Tiesa buvo „atverta“ man, Tiesa, kuri buvo svarbesnė už viską, kas yra bei kuri nereikalavo jokio tolesnio įrodymo. Bet kai aš bandžiau apibūdinti tai draugams, aš supratau, kad aš neturiu ko pasakyti, išskyrus tai, kokia nuostabi buvo ši patirtis. Šis keistas sąmonės būvis kartais vadinamas „mistine patirtimi“, „pagava“, „ekstaze“, „palaima“. Kai kas patyręs ją vadina „stulbinančia“, bet, man atrodo, taikliau ją būtų vadinti „nestulbinančia“, nes įtariu, kad toks sąmonės būvis pasiekiamas išjungiant tiek daug kritinių proto galių, kad nebeįmanoma jame rasti jokių spragų. [...] Tokios patirtys gali būti pavojingos - kai kurios aukos jomis taip susižavi, kad paskiria visą likusį savo gyvenimą bandydami sugrąžinti save į jas“ („The Emotion Machine“, Marvin Minsky)Marvinas Minskis šioje citatoje aprašo analogišką autogeninei treniruotei įvykį - tariamas mistikas atlieka savo minčių ir emocijų kontrolę ir išgyvena įsiteigtą jausmą, kurio metu jis negali kritiškai mąstyti, nes yra padidėjusios įtaigos būklėje. Lygiai taip pat patyręs jausminę pagavą žmogus gali klausytis lyderio ir tikėti viskuo, ką jis sako, lyg būtų atverta didžiausia išmintis bei tiesa. Jokiu būdu tai nereiškia, kad bet kokios meditacijos ar maldos tėra autogeninės treniruotės - tai reiškia, kad bet koks elgesys dar nėra meditacija ar malda.
Emocijų kontrolė yra labai artima minčių kontrolei. Tobula minčių kontrolė įgyvendinama tada, kai žmogui įteigiama, kad jis neturėtų mąstyti vienaip ar kitaip, arba iš jo reikalaujama dalytis visomis savo mintimis ir jas kontroliuoti. Tai labai palengvina asmens įvedimą į padidėjusios įtaigos būkles.
Visų šių kontrolių pamatas - elgesio kontrolė. Mąstymą veikia maisto kontrolė (nurodoma, koks maistas valgytinas, o koks - ne, taip pakeičiant maisto medžiagų apytaką organizme; nurodoma, kada pridera valgyti ir kt.), miego kontrolė (ypač kai sudaromos sąlygos miegoti mažiau nei 8 val.), lytinio gyvenimo kontrolė ir kt. Visi šie apribojimai gerokai keičia žmogaus mąstymą ir gebėjimą suvokti supantį pasaulį.
SĄMONĖS KONTROLĖ BAŽNYČIOJE
Išgirdę, kaip negailestingai A. Dvorkinas kritikuoja sektas, jei dažnai klausia, ar jam netrūksta savikritikos, ar visa ši kritika negalėtų būti pritaikyta Ortodoksų Bažnyčiai. Dvorkinas pabrėžia, kad jis - savikritiškas, nes: 1) Aiškiai mato Ortodoksų Bažnyčios problemas, jas įvardija, apie jas diskutuoja; 2) Galima įrodyti, kad normaliomis sąlygomis Bažnyčioje sąmonės kontrolės nėra.
Pavyzdžiui, Ortodoksų Bažnyčios nariu gali tapti tik asmuo, pilnai suvokiantis religinės bendruomenės tikslus ir jau susipažinęs su jos mokymu, ortodoksai neturi jokių meditacinių (vizualinių ir emocinių) technikų ir draudžia jų naudojimą, išpažinties metu paprastai nėra atskleidžiamos konkrečios nuodėmių detalės. Paprastai leidžiama Bažnyčios kritika (kartais viskas išsivysto į politines kovas, tačiau tai kas kita, nei kritikos draudimas religinės bendruomenės viduje, pirminėje pakopoje), net dvasininkų celibatas yra laisvai pasirenkamas ir kt. Tačiau A. Dvorkinas vis tiek kritikuoja atskiras Ortodoksų Bažnyčios institucijas, pavyzdžiui, kun. Georgijaus Kočetkovo bendruomenę, kurioje įžvelgia sąmonės kontrolės metodų naudojimą.
Pastaruoju metu sąmonės kontrolės metodų naudojimas, deja, plinta jaunimo stovyklose, organizuojamose pagal protestantiškųjų sektų pavyzdį. Metodai plinta ir atskirose parapijose, bendruomenės ar net vienuolynuose. Tiesa, tų bendruomenių, išskyrus atskirus, labai sunkius atvejus, jokiu būdu negalima vadinti destruktyviomis ar totalitarinėms, tačiau šios bendruomenės gali padaryti didelę žalą krikščionių Bažnyčiai, nes pritraukia tikinčiuosius ne tiesa, o psichologiniu poveikiu (kartais žmonės, pajutę psichologinio poveikio bandymą, palieka Bažnyčią pasitaikius pirmai galimybei). Taip pat derėtų suvokti, kad poveikį sudaro priemonių kompleksas, o ne pavieniai elementai. Priemonės (maisto, lytinio gyvenimo kontrolė), ypač pavieniui, gali sėkmingai būti naudojamos kritiškai, t.y. asmeniui suvokiant jų poveikį ir sau prisiimamo poveikio galutinį tikslą.
Žinoma, elgesio, minčių, emocijų ir informacijos kontrolės priemonių sąrašas galėtų būti gerokai pratęstas pasinaudojant bet kuriuo socialinės psichologijos vadovėliu. Tam tikri poveikio metodai yra dalis mūsų natūralaus bendravimo, o dažnai net ir totalitarines bendruomenes kuriantys asmenys neturi piktos valios ir pilnai nesuvokia, ką daro. Todėl sveiko proto požiūriu pridera A. Dvorkino įsivesta praktinė taisyklė - bendruomenės, naudojančios poveikio priemones, toleruotinos tol, iki nepažeidžia visuotinai priimamų žmogaus teisių.