„Kasdienė duona“ | Jn 13,1-15 (Didysis ketvirtadienis)
1 Tai buvo prieš Velykų šventes. Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo.
2 Vakarieniaujant, kai velnias jau buvo įkvėpęs Simono Iskarijoto sūnaus Judo širdin sumanymą išduoti jį, 3 žinodamas, kad Tėvas yra visa atidavęs į jo rankas, kad jis išėjęs iš Dievo ir einąs pas Dievą, 4 Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. 5 Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs.
6 Taip jis prieina prie Simono Petro. Šis jam sako: „Viešpatie, nejau tu mazgosi man kojas!“ 7 Jėzus jam atsakė: „Tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet vėliau suprasi“. 8 Petras atsiliepė: „Tu nemazgosi man kojų per amžius!“ Jėzus jam sako: „Jei tavęs nenumazgosiu, neturėsi dalies su manimi“. 9 Tada Simonas Petras sušuko: „Viešpatie, ne tik mano kojas, bet ir rankas, ir galvą!“ 10 Jėzus į tai atsakė: „Kas išsimaudęs, tam nėra reikalo praustis, nebent kojas nusimazgoti, nes jis visas švarus. Ir jūs esate švarūs, deja, ne visi“. 11 Jis mat žinojo apie savo išdavėją ir todėl pasakė: „Jūs ne visi švarūs“.
12 Numazgojęs mokiniams kojas, jis užsivilko drabužius ir, sugrįžęs prie stalo, paklausė: „Ar suprantate, ką jums padariau? 13 Jūs vadinate mane 'Mokytoju' ir 'Viešpačiu' ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. 14 Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. 15 Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau.
Viešpats mazgoja, plauna mokiniams kojas. Ar aš leisčiausi, kad man kojas nuplautų Jėzus? Ar kaip Petras pulčiau gintis ir prašyti, kad visą mane nuplautų? Ne dėl kuklumo, tačiau iš nepatogumo, iš sumišimo ir nejaukumo. Juk mokytojas, vadovas, viešpats, o šiais laikais sakytume lyderis yra kažkas aukščiau savo mokinių arba pavaldinių - taip jaučiasi ir taip supranta ir vieni, ir kiti. Taip buvo tada, taip yra ir dabar. Toks žmogiškas hierarchinis mąstymas. Tačiau Jėzus ir toliau triuškina stereotipus. Jis laužo neteisingas normas, nes Jis atėjo tarnauti, o ne kad Jam tarnautų, nes Jis – visų tarnas. Jėzus vėl demonstruoja Dieviškąjį paradoksą, Visatos Valdovas, visa ko Kūrėjas ir Viešpats plauna kojas. Nesuvokiamas atstumas tarp šių kraštutinumų, tokia gelmė, visa apimanti Dievo Būtis, į kurią Jis ne tik mus įsileidžia, bet pats nusileidžia iki mūsų kojų.
Šis Viešpaties veiksmas, nėra vien tik Jo meilės ir atsidavimo savo mokiniams ženklas, tai pavyzdys: Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau.Viešpats savo pavyzdžiu palieka misiją krikščionims – būti Dieviškojo meilės paradokso nešėjais, gyvais pavyzdžiais. Visų pirma tarpusavyje, pradedant apaštalais, o šiandien - vyskupais, kuriems Viešpats pavedė būti mokytojais ir Jo kaimenės Ganytojais ir baigiant kiekvienu iš mūsų, Viešpats paliko šį pavyzdį, kad vieni kitiems kojas mazgotume. Kai plauname kitam kojas, turime prieš jį priklaupti ir nulenkti galvą, o tas, kuriam plaunama, turi išdrįsti parodyti nešvarias savo kojas, tai abipusis nuolankumas, tai toks nusižeminimas, po kurio nebegali puikuotis vinas prieš kitą. Štai tokiai nuolankiai meilei ir kviečia mus Viešpats: Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte:kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus (Jn 13,34-35).
Šiandien dėkosiu Jėzui už paliktą nuolankios meilės pavyzdį.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad galėčiau kitam numazgoti kojas ir leistis, kad kitas numazgotų kojas man.
