„Kasdienė duona“ | Mt 11,25-30

²⁵ Anuo metu Jėzus bylojo: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. ²⁶ Taip, Tėve, nes tau taip patiko. ²⁷ Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti. ²⁸ Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! ²⁹ Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. ³⁰ Mano jungas švelnus, mano našta lengva“.

Kiek daug girdime paguodos Viešpaties žodžiuose. Jis kviečia ateiti visus, kas trokšta, kas yra prislėgtas, vienišas, nesuprastas, išgyvenąs netektį, neteisybę. Jėzus trokšta paguosti ir sustiprinti. Jis nori pakeisti mums uždėtas pasaulio rūpesčių naštas, sunkų gyvenimo jungą į savo naštas ir jungą. Jis nori, kad priimtume Jo siūlomą gyvenimą, kad leistume pakeisti mūsų prislėgtą vergišką mąstymą Jo mąstymu. Jis nori padaryti mus laisvus, duodamas vilties ir meilės "jungą".

Tai suprantama tik mažutėliams, tai nėra priešpastatymas išmintingiesiems ir gudriems protavimo lygmenyje, mažutėliai nėra "kvailelių" sinonimas. Čia Jėzus kalba apie širdies nusistatymą, mažutėlių širdis atvira ir pasitikinti Dievu. O išmintingieji ir gudrieji, bandydami protu suvokti Dievo darbus, pamiršta atverti širdį. Ne todėl, kad protas nepadeda pažinti Dievo, labiau dėl to, kad jis ima mėgautis savimi pačiu. Deja, ir mąstančiųjų apie Dievą, teologų tarpe yra daug žmonių, kurie širdimi nėra sutikę Dievo. O paprasta ir atvira širdis yra raktas į guodžiančio Kristaus artumą.

Šiandien dėkosiu Jėzui už Jo kvietimą ateiti pas Jį, kai esu prislėgtas.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad mano protavimas neužgožtų širdies atvirumo.