Apie dvasinį paklydimą (gr. πλάνη, slav. пре́лесть)

„Visi mes - dvasiniame paklydime“ - Šv. Simeonas Naujasis Teologas
Šv. Simeonas Naujasis Teologas
Mes, Vakarų kultūros atstovai, labai mėgstame žavėtis neįtikėtinais dalykais. Iliuzionistai, magija, aiškiaregiai, stebukladariai yra mūsų kultūros dalis. Kaip pastebi religijotyrininkas Aleksandras Dvorkinas, Holivudo dėka, nuo XX a. vidurio prie šio sąrašo prisidėjo įvairūs karatistai, jogai, budistai, sikhai ir kt., kuriuos filmų kūrėjai apgaubė paslapties, mistikos šydu ir juos vaizdavo turinčius antgamtinių galių. 

Šių Holivudinių įvaizdžių dėka Vakaruose prasidėjo rytietiškos kilmės sektų „bumas“. Iš Indijos atvykę „išminčiai“, kuriems kultūra buvo suteikusi slėpiningą aureolę, lengvai patraukė hipių, nevaržomo sekso ir narkotikų laikų jaunimą. Netrukus jogai ėmė rodyti būdus, kuriais jaunuoliai galėjo pasiekti panašius ar dar įspūdingesnius efektus, nei vartojant narkotikus ir tapo superžvaigždėmis. Prie šių „guru“ prisijungus tokioms žvaigždėms, kaip The Beatles, tai tapo prestižo reikalu.

Neseniai susilaukiau klausimo, ar nuodėmė yra patirti išėjimą iš kūno, astralinę projekciją? Jogai turi gausybę priemonių, kaip sukelti panašius jausmus. Išėjimas iš kūno (angl. Out-of-body experience - OBE) yra tokia patirtis, kai žmogus tarsi palieka savo kūną, dažnai - mato save (savo kūną) iš šalies. Kitos žinomos jogų patirtys - vizijos, 
„atsidūrimas kitoje vietoje“ ir kt. Kaip ir OBE, „atsidūrimą kitoje vietoje“ religingi žmonės vadina „astraline projekcija“.

Žinoma, pati out of body experience yra ne veiksmas, o veiksmo pasekmė. Pats reiškinys yra labai paplitęs, ir, mokslininkų nuomone, jį patiria kas ketvirtas žmogus. Psichofiziologinis šios patirties mechanizmas taip pat yra visiškai aiškus mokslininkams (diskusijų kelia tik near death experience, kuri turi out of body exp. požymių, bet vyksta žmogui esant mirusiam). Kaip pasekmė, o ne veiksmas, OBE negali būti nuodėme - tai yra tai, kas vyksta su mumis, o ne tai, ką mes darome.

Tačiau, kas liečia įvairias meditacijas, kurios sukelia šiuos pojūčius, pagal Šventųjų Tėvų mokymą, jos yra dvasiškai žalingos. Tą galėtų patvirtinti ne tik Šventieji Tėvai, bet ir bet kuris psichiatras ar psichoneurologas. OBE, kaip ir vizijos, dažniausiai yra paprasčiausios savitaigos arba demoniško veikimo (arba abiejų) padarinys. Liudijimas iš dykumų atsiskyrėlio šv. Antano Didžiojo (III-IV a.) gyvenimo:

Kai demonai apskritai mato krikščionis, ypač vienuolius, džiaugsmingai uolius ir darančius pažangą, puola prie jų ir veda į pagundas, kuo nors nešvankiu trukdydami jų kelią, o jų pinklės – blogos mintys. [...] Nesugebėję suvedžioti širdies per palaidus, nešvarius geismus, jie elgiasi kitaip. Jie sukelia reginius ir stengiasi įvaryti baimę, maino savo pavidalus ir pasiverčia moterimis, laukiniais žvėrimis ir gyvatėmis, milžiniškais kūnais bei karių pulkais. [...] Jie apsimeta galį pranašauti ir nusakyti ateitį, pasirodo pavidalais, kurie labai dideli ir tokie aukšti, jog siekia stogą, mėgina vizijomis suvedžioti tuos, kurių nesuklaidino mintimis. [...] Jie klastingi ir gali pasiversti įvairiais pavidalais bei keisti juos. Dažnai jie nematomi gieda psalmes ir kalba Rašto žodžius. Mums skaitant, jie nelyginant aidas kartoja tą patį, kas buvo perskaityta; mums ilsintis, jie žadina mus maldai; nuolat tai darydami, jie beveik neleidžia mums miegoti. Kartais jie pasirodo ir vienuolių pavidalais ir kalba kaip pamaldieji, taip jie nori mus suvedžioti panaudodami tokią išvaizdą, ir tempia apgautuosius ten, kur nori. [...] Jei ir tada jie mato, jog siela tvirto tikėjimo bei pasikliauja Apvaizda, tuomet atsikviečia savo šeimininkus. [...] Pasirodo demonų kunigaikštis ir sėja baimę; klastūnas taria griausmingus žodžius, kaip apie jį Viešpats kalbėjo Jobui: „Geležį jis laiko šiaudais, varį – supuvusiu medžiu“ (Job 41,18), „jūra jam kaip tepalo indas, prarajos kaip malonumų vieta“
Šv. Jonas Pakopininkas (VI a.) iš jo besimokantiems vienuoliams rekomendavo maldoje prašyti, kad jie neturėtų jokių vizijų, regėjimų ir kitų neįprastų patyrimų. XIX a. rusų vyskupas, vėliau tapęs atsiskyrėliu, šv. Ignatijus Briančianinovas, kaltino savo dvasines atžalas, kad šie, prisiskaitę vakarietiškos mistinės literatūros vaikosi dvasinių patyrimų ir yra dvasiškai paklydę, ima gyventi iliuzijomis.

Reiškinys, kai žmogus ima gyventi iliuzijomis, kai jis pasiklysta dvasiniame gyvenime, asketinėje literatūroje yra vadinamas plani arba prelestj, t.y. „[dvasiniu] paklydimu“. Graikiškas žodis plani (πλάνη) reiškia „neteisingą įsitikinimą, neteisingą nuomonę“. Jį galima sutikti jau tokiuose ankstyvuose veikaluose kaip Laiškas Diognetui (II a.), bet dabartinę siaurą asketinę prasmę jis įgauna vėliau, prasidėjus masinei vienuolystei. Rusų Tėvų literatūroje jis verčiamas į prelestj - apgavystę, suvedžiojimą (nuo lestj - pataikavimas, nenuošidus gyrimas siekiant įgyti prielankumo. Prelestj - aukščiausio laipsnio lestj). 


Tikras Dievo apreiškimas paskiram asmeniui - itin retas reiškinys, kuriam šventasis turi būti atitinkamai pasiruošęs (ir priruoštas) doru gyvenimu. Ir Dievas apreiškimą duoda tada, kai jis reikalingas - jis nesikreipia veltui. Dvasinis gyvenimas - tai ne Vagnerio muzika ir ne nuotykių knyga, Dievas nesiunčia veltui dvasinių patyrimų žmonių „pasisvaiginimui“. Priešingai, Apaštalas Paulius rašo: „Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“ (1 Pt 5,8). O pažiūrėkite, kaip atrodo vadinamieji „dvasingi“ žmonės? Tarsi girti, apspangę nuo ekstazių.

Islame yra toks mistinis judėjimas, kilęs iš stačiatikybės, kuris vadinasi „sufizmu“. Kadaise sufijai gyveno ortodoksų vienuolynuose kartu su hesichastais ir iš jų perėmė dvasingumą. Sufijai turi posakį, kad „stebuklai yra vyrų mėnesinės“ - kaip mėnesinės atskiria vyrą nuo žmonos, taip stebuklai atskiria žmogų nuo Dievo. Tai - labai gili dvasinė įžvalga, kurios stokoja daugelis šiandienos Vakarų religinių judėjimų, ypač rytietiškos kilmės.

Tėvų raštuose yra skirtingų aiškinimų, kodėl demonai taip elgiasi. Vieni teigia, kad demonai pavydi žmogui jo garbės - juk būtent žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą ir visa, kas sukurta, buvo sukurta dėl žmogaus. Antri pastebi, kad demonai, neturėdami kūno, patys negali patirti malonumo, todėl jiems būtinas žmogus kaip tarpininkas. Kaip pastebi šv. Ignatijus Briančianinovas, iki kraštutinumo demonų iškamuotas žmogus paprastai arba išprotėja, arba nusižudo.

PAKLYDIMŲ RŪŠYS

Šv. Ignatijus Briančianinvoas
Šv. Ignatijus savo tekstuose „Apie Jėzaus maldą“ ir „Apie dvasinį paklydimą“ („O prelesti“) rutulioja vieną svarbiausių ortodoksų dvasingumo sampratų - dvasinio paklydimo (slavų kalba - prelestj, o graikiškai - plani, πλάνη). Šią sampratą taip pat galima atrasti tiek Apaštališkųjų Tėvų raštuose, tiek Dykumos Tėvų raštuose.

Šv. Igantijus, sekdamas šv. Grigaliumi Sinajiečiu, nurodo du pagrindinius dvasinio paklydimo šaltinius - svajingumą ir jausmingumą. Svajingumas maldoje reiškiasi kaip įvairių vaizdinių įsivaizdavimas. Pavyzdžiui, besimeldžiantysis gali įsivaizduoti, kaip atrodo Kristus, kaip atrodo Dievas, įsivaizduoti Evangelijos scenas, įsivaizduoti šventuosius. Kaip mokė dar šv. Antanas Didysis, demonai noriai išnaudoja mūsų vaizduotės, mūsų svajų turinį prieš mus pačius - įsivaizdavimo pasekmė yra ta, jog netrukus mūsų vaizduotė pradeda veikti pati ir mums ima atrodyti, kad mes turime įvairias vizijas, regėjimus, ir, kas baisiausia, dėl to, kad turime vizijas ir regėjimus, imame galvoti, kad esame šventi (tuo prasideda mūsų dvasinė degradacija). Todėl Šventieji Tėvai vienbalsiai draudžia įsivaizduoti bet ką maldos metu - jie liepia išvalyti sąmonę, nieko nesitikėti ir nuolankiai skaityti maldą.

Antrasis paklydimo šaltinis yra klastingesnis - tai dirbtiniai jausmai. Pavyzdžiui, skaitydami atgailos maldas mes galime dirbtinai imituoti atgailą, griaužtis viduje, muštis į krūtinę, vaidinti tarsi aktoriai, šitaip patys sau sukeldami emocijas, taip kaip ant scenos jas sau sukelia aktorius. Aktoriaus analogija čia labai tinkama - teatro žmonės gerai žino tokį reiškinį, kai aktoriui „sunku išeiti iš vaidmens“ - - kartais aktorius taip įsijaučia į vaidmenį, jog vaidinimas gali trukti netgi savaitę ir jis neturi jėgų iš vaidmens išeiti. Tai itin pavojinga maldoje, kur mes galime vidujai imituoti atgailą, imituoti malonumo ar ramybės pojūčius ir kt. Kaip ir vizijų atveju, demonai išnaudoja juslinį pasitenkinimą, mūsų sąmonė mus „pagauna“ ir mes pradedame jausti įvairius jausmus, o pradėję jausti tuos jausmus (pavyzdžiui, ramybę arba malonumą meldžiantis, arba saldumą burnoje skaitant maldas) mes galime lengvai imti galvoti, kad artėjame prie šventumo, ir taip prasidės mūsų dvasinė degradacija.

Abu šie reiškiniai gerai žinomi šiandieninei psichologijai. Kadaise Tėvai juos žinojo iš savo asmeninės patirties, o šiandienos psichologai gali papasakoti apie juos tiek remdamiesi eksperimentais, tiek klinikiniais stebėjimais. Gerai žinoma, kad intensyviai įsivaizduojantis žmogus gali būti „pagautas“ vaizduotės ir išgyventi įsivaizduojamybę taip, kaip tikrovę (stiprią vaizduotę turintis žmogus gali patirti tarsi „astralinę projekciją“, jausmą, kad yra kitoje vietoje, nes esa iš tikrųjų - liesti joje daiktus, užuosti kvapus, kalbėtis su ten „esančiais“ žmonėmis, t.y. įsivaizduojamybę, savo fantazijos vaisių išgyventi taip, tarsi tai būtų tikrovę), o įsivaizduojamieji jausmai gali būti tokie intensyvūs, kad gali sukelti psichosomatinius reiškinius. Pavyzdžiui, žmogui, intensyviai įsivaizduojančiam kančios jausmą, kūne gali atsiverti žaizdos, žmogus, turintis atitinkamą psichikos nusistatymą, gali nebejausti karščio, šalčio, labai ilgai nejausti alkio ir kt. Bet jis nejus karščio ne todėl, kad jam nėra karšta, o tik todėl, kad jis išjungs psichikos dalį, kuri į tai reaguoja. Lygiai tas pats su badu - jis gali rimtai kenkti savo sveikatai ir būti įsitikinęs, kad nėra alkanas.

Visi šie reiškiniai gerai žinomi ortodoksų Tradicijai. Apie juos galima rasti ir senoviniuose Tėvų raštuose, ir naujuosiuose. šv. Ignatijus pateikia pavyzdį, kaip vienas Atono vienuolis, užsiėmęs neteisinga maldos praktika, nešiojo ant savęs sunkias metalines grandines (rus. „virigi“, sunkūs pančiai, nešiojami vardan dvasinio išbandymo), beveik nieko nevalgė, nemiegojo ir regėjo įvairiais vizijos. Jis buvo dvasiniame paklydime - visi tie reiškiniai buvo psichiniai ir psichosomatiniai, sukelti sutrikimo dvasiniame gyvenime, o ne Šventosios Dvasios veikimas. Kai šv. Ignatijus nurodė vienuoliui, kaip reikia teisingai melstis, staiga jo „neįtikėtinos galios“ dingo.

Šventieji Tėvai moko, jog maldos pagrindas yra atgaila ir nuolankumas. Tai reiškia, kad skaityti maldas reikia paprastai - paprastai paprašyti atleidimo už nuodėmes ir paprastai skaityti maldas, nesitikint nei Dievo malonės apsireiškimo, nei tapimo „geru maldininku“. Priešingu atveju jau krypstama į dvasinį paklydimą (o mes visi esame dvasiškai paklydę nuo pat pradžių), nuo kurio sutrinka mūsų tikrovės suvokimas (imame nebematyti savo nuodėmių ir neadekvačiai suvokti mus supantį pasaulį). Turime melstis paprastai kaip vaikai, o viskas, kas viršija šį paprastumą, nėra į gerą.

Baisiausias dvasinio paklydimo reiškinys yra tas, kad kiekviena iliuzija ankščiau ar vėliau išsisklaido. Demonai mėgsta išsklaidyti iliuziją, leisti pamatyti žmogui tikrovę tam, kad jį sužalotų. Šitaip žmogui gali atrodyti, kad jis šventas, o kai jis supras tikrąją padėti, jis gali nusižudyti. Kita vertus, krečiamas stiprių juslinių ar tiesiog vaizdinių patirčių žmogus gali paprasčiausiai išprotėti. Todėl dažnai stipriai dvasiškai paklydę žmonės iš šono atrodo apgailėtinai - šis lietuviškas žodis puikiai nusako esmę - viena vertus, jie atrodo kraupiai, net juokingai, kita vertus, jie sukelia nuoširdų gailestį ir sielvartą. Šv. Ignatijus pateikia pavyzdį apie žmogų, kuris melsdamasis išsižiodavo ir jo seilė tekėdavo ant žemės, o žmogus įsivaizdavo, kad yra šventas ir seilės kaupiasi nuo malonės sukeliamo saldumo burnoje...

Filosofinę ir sistemišką dvasinių juslių sampratą sukūrė dar Origenas ir jis aiškiai pabrėžė, kad dvasinės juslės yra absoliučiai kas kita, nei fizinės (kūniškos). Šį skirtumą pabrėžė ir šv. Makarijus Didysis. Kai Šventieji Tėvai rašo, kad regi Šviesą, kai Šventieji Tėvai rašo, kad girdi balsą, jie neturi omenyje, jog girdi balsą kūniškomis ausimis, jie neturi omeny, kad regi Šviesą kūniškomis akimis. Tai, kas yra dvasinė juslė, kūniškam, Šventosios Dvasios neperkeistam žmogui yra paprasčiausiai nežinoma ir neįmanoma sužinoti. Kaip nuo gimimo aklam žmogui neįmanoma paaiškinti, kas yra regėjimas, ir tik pirmą kartą praregėjęs jis suprastų bei pats negalėtų paaiškinti akliesiems, kas tai yra, taip ir dvasinėmis juslėmis pajautę šventieji negali paaiškinti neapsivaliusiesiems, ką jie patiria. Jei žmogus sako, kad kūniškomi akimis regėjo angelą taip, kaip dabar regi kitus daiktus, kad tai buvo koks nors šviečiantis žmogutis su sparneliais, tai beveik be abejonės, remiantis Tėvų Tradicija, šiam žmogui reikia arba dvasinės pagalbos, arba dar blogiau - galbūt jis turi psichopatologiją.

NETIKRI MOKYTOJAI IR PRANAŠAI

Visgi, kaip pastebi Jean-Claude Larchet, dvasinį paklydimą derėtų skirti nuo somatinių susirgimų ar psichopatologijų. Dvasinis paklydimas - tai dvasinė liga, nors ji ir gali privesti prie psichikos ligos. Dvasiškai paklydęs žmogus gali būti visiškai protiškai sveikas.


Filosofiniu požiūriu galima būtų pasakyti, kad prelestj - tai laisvo sprendimo klaida, o ne kūniškas/protinis sutrikimas. Mūsų protą pasiekia įvairių pojūčių srautas, o mūsų protas, pagal mūsų išankstinį supratimą, tvarko šį srautą ir šių dviejų šaltinių gauname galutinę patyrimo medžiagą. Protas dažnai gali klysti - pavyzdžiui, tamsoje galite galvoti, kad matote žmogų, o priėję arčiau suprasti, kad tai tiesiog kažkoks negyvas daiktas.



Priklausomai nuo mūsų sprendimo, čia galime įžvelgti antį arba triušį
Tai, kaip mes matome pasaulį, priklauso nuo mūsų prielaidų, kurios remiasi giliausiais mūsų įsitikinimais apie pasaulio sandarą (ontologija, metafizika) ir, kasdienybės lygmenyje, netgi atsitiktinumais. Mūsų prielaidos ir bendriausios pažinimo kategorijos (vieta, kiekis, kokybė ir kt.) pripildomos juslinės medžiagos. Kai smegenys gauna mažai išorinės informacijos, mūsų psichika yra linkusi ją užpildyti savo sukurta informacija, kad iš viso kažką galėtume suprasti. Vaizduotė - itin svarbi pažinime. Ir tik mūsų įsitikinimai gali padėti atskirti, kas yra kas, kas yra tikra, o kas - tik regimybė. Protas vadovauja mūsų juslėms. Vienas besėdįs tamsiam kambaryje, kuriame nieko negirdėti ir staiga išvydęs viziją galvos, kad tai tik sapnui analogiškas sąmonės žaismas, o kitas galvos, kad matė tikrus dalykus.

Labai pavojinga, kai kas nors aiškina mums visiškai išsižadėti proto. Tada, kaip sakoma vienoje dainoje, ir žvakės liepsna gali pasirodyti saule. Marvino Minsky knygoje yra taikli citata apie protu nereflektuotos patirties tuštybę:


„Medituojantysis: staiga atrodė, kad aš apgaubtas galingos Esaties. Aš pajutau, kad Tiesa buvo „atverta“ man, Tiesa, kuri buvo svarbesnė už viską, kas yra bei kuri nereikalavo jokio tolesnio įrodymo. Bet kai aš bandžiau apibūdinti tai draugams, aš supratau, kad aš neturiu ko pasakyti, išskyrus tai, kokia nuostabi buvo ši patirtis.  
Šis keistas sąmonės būvis kartais vadinamas „mistine patirtimi“, „pagava“, „ekstaze“, „palaima“. Kai kas patyręs ją vadina „stulbinančia“, bet, man atrodo, taikliau ją būtų vadinti „nestulbinančia“, nes įtariu, kad toks sąmonės būvis pasiekiamas išjungiant tiek daug kritinių proto galių, kad nebeįmanoma jame rasti jokių spragų. 
[...] Tokios patirtys gali būti pavojingos - kai kurios aukos jomis taip susižavi, kad paskiria visą likusį savo gyvenimą bandydami sugrąžinti save į jas“ („The Emotion Machine“, Marvin Minsky)
Tačiau apsukresnieji žino, kaip išnaudoti netgi protaujančio proto prielaidas. Kai mūsų pažinimo ir mūsų psichikos savybes išnaudoja iliuzionistai, mes tai vaidiname šou. Kai šias savybes išnaudoja sektos lyderis, mes tai vadiname tragedija. Pavyzdžių yra gausu - mes žinome, kad iliuzionizmo meno elementų naudojo ir People's Temple lyderis Jimas Jonesas, ir kovos menų treneris Jamesas Hydrickas. Pirmasis savo veiklą užbaigė masine beveik tūkstančio žmonių savižudybe, o antrasis buvo įkalintas už pedofiliją.

Video: iliuzionistas bei skeptikas J. Randi pasakoja apie apgavimo būdus


Jameso Hydricko atvejis yra įdomus tuo, kad jo melą ne tik viešai atskleidė ateistas-skeptikas Jamesas Randi, bet vėliau ir jis pats dokumentiniame filme prisipažino mulkinęs žmones. Jamesas Hydrickas, paties pasakojimu, gimė asocialioje šeimoje, kurioje pastoviai patyrė fizinį smurtą. Fantazijos ir svajonės apie Tolimuosius Rytus gelbėjo jį nuo žiaurios tikrovės. Netrukus supratęs, kad aplinkiniai žmonės yra labai patiklūs, jis ėmė kurti įvairius triukus ir juos apgaudinėti. 

Jau paauglystėje jis turėjo problemų su teisėsauga, o 18-os buvo įkalintas už pagrobimą ir kankinimą. Kalėjimas, kuriame kalėjo keletą metų, pasak Jameso, buvo vieta, kur jis labiausiai ištobulino savo „maginių triukų“ arsenalą. Dienų dienas neturėdamas ką veikti jis kūrė įvairius būdus žmonėms apgauti ir pasinaudodamas apsukrumu buvo net tris kartus pasprukęs iš kalėjimo.

JAV jis išgarsėjo 1980-aisiais. Prisistatydamas netikru vardu Sung Čai ir apsivilkęs puošnų kimono, Jamesas tvirtino, kad yra kovos menų specialistas, apmokytas kinų meistro ir turintis paranormalių galių. Jo garsiausią pasirodymą televizijoje galite išvysti Youtube„Sung Čai“ tvirtino, kad šios galios yra išmokstamos ir kad jis gali bet ką išmokyti jų (žinoma, už pinigus). Taigi, jis įkūrė kovos menų mokyklą“, kurioje mažus vaikus mokė savo išgalvotų „kovos technikų“ ir vystė juose „paranormalias galias“.

Jameso Hydricko prisipažinimas apie tai, kaip vyko „apmokymai“ šioje mokykloje yra puikus pavyzdys, kaip piktavalis (arba pats nuoširdžiai dvasiškai paklydęs) žmogus gali į dvasinį paklydimą įvesti daugelį kitų. Prisižiūrėjęs, ką daro kiti „guru“, Jamesas ėmė mokyti savo mokinius įvairių meditacijų. Kad mokiniai įtikėtų, jog jie dvasiškai auga, jis, pavyzdžiui, mokydavo juos mintimis judinti daiktus (o iš tiesų pats slapta juos pajudindavo) ir tokiu būdu mokiniai nuoširdžiai įtikėdavo, kad yra pasiekę dvasinių aukštumų, kai tuo tarpu pats Jamesas tik vaidino jų pasiekęs.

Tai, žinoma, labai grubus pavyzdys, nes į puikybę ir kitas baisiais ydas įvesdindavo nuoširdus apgavikas. Bet įsivaizduokite atvejį, kai vienas moraliai degraduojantis žmogus, neatgailaujantis, nedarantis pastangų gyventi moralesnį gyvenimą, randa techniką, kaip sukelti sau vizijas. Jis gali apsirengti ištaigiais jogo rūbais, netgi pats įtikėti, kad yra dievas ir pradėti rinkti mokinius. O mokiniai patirdami šias neįprastas patirtis tikės, kad jie dvasiškai tobulėja, kai iš tiesų eis pražūtin.


Osho sektos lyderis važiuoja Rolls-Royce'u
Tai - ne išgalvotas scenarijus. JAV žino gausybę tokių pavyzdžių, vienas jų - Rajneesho sekta. Jos lyderis „guru“ Bhagwan Shree Rajneesh, dar žinomas kaip Osho, sukūrė didelę sektą, turėjusią komuną Oregono valstijoje. Sektos nariai buvo verčiami atsisakyti visų turtų, dirbti sektos labui, tuo tarpu kai Rajneeshas Osho įsigijo didžiausią pasaulyje Rolls Royce automobilių kolekciją. Kai Rajneeshas norėjo padaryti įtaką politinei situacijai Oregono valstijoje, jis liepė savo sekėjams eiti per nepalankių jam rinkėjų gyvenvietėse esančias viešojo maitinimo įstaigas ir užnuodyti maistą.

Paskutinysis atvejis, vėlgi, jums gali pasirodyti kraštutinumu. Bet tai buvo sektos pabaiga, o ne pradžia. Pradžioje buvo paprastas ilgabarzdis senukas iš Indijos, mokęs jogos (ir net levitacijos). Kai jo sekėjai vis labiau puolė į dvasinį paklydimą ir vis labiau jį garbino, jis pats vis labiau prarado ryšį su tikrove. Aleksandras Dvorkinas yra perfrazavęs puikų posakį: valdžia gadina, o absoliuti valdžia gadina absoliučiai“. Taigi, kviečiu atkreipti dėmesį į pačias sektos ištakas, šaknis, o tada - į pabaigą. O šaknys - noras turėti ypatingą religinį patyrimą.

Bet nereikia žiūrėti iš aukšto - „va jie visi kvailiai, paklydėliai, o aš nesu dvasiniame paklydime“. Šventieji Tėvai, šv. Makarijus Didysis, šv. Simeonas Naujasis Teologas, šv. Ignatijus Briančianinovas ir visi kiti moko, kad absoliučiai visi mes esame dvasiniame paklydime. Skiriasi tik paklydimo laipsnis. Ir jei žmogus sau sako: „manęs joks demonas nepaklaidins“, „manęs jokia sekta nesuvilios“, „manęs joks eretikas neatvers“, „manęs joks sukčius neapgaus“ ar panašiai - tai bet kokiam demonui, sukčiui ar kitam, ko jis nebijo, bus labai lengva jį suvedžioti. Tik pripažindamas savo proto ribotumą, tik pripažindamas savo supratimo ribotumą ir savo paklydimą žmogus gali apsisaugoti nuo galimo suklaidinimo.  Atgaila - tai vartai į Dievo karalystę“, moko Šv. Simeonas Naujasis Teologas.

------------

Susiję straipsniai:

Kas yra "širdis"?
Logismoi - mus atakuojantys sumanymai (помыслы)
Širdies sargyba, blaivumas - nepsis (трезвение)

Komentarai

Populiarūs įrašai