Kuo skiriasi ortodoksai (stačiatikiai) ir sentikiai?

XIX a. iliustracija apie ortodoksų ir sentikių skirtumus.
Sentikių praktikos – kairėje

Ortodoksai, kitaip vadinami „stačiatikiais“ ar „pravoslavais“, ir sentikiai („starovierai“) iš pirmo žvilgsnio atrodo labai panašūs. Ir vieni, ir kiti gerbia ikonas bei šventųjų relikvijas, meldžiasi pagal senas liturgines knygas, laikosi pasninkų ir gyvena pagal iš Bizantijos paveldėtą liturginę tradiciją. Lietuvoje tiek ortodoksų, tiek sentikių pamaldose galima išgirsti bažnytinę slavų kalbą. Vis dėlto tai nėra viena Bažnyčia. 

Ortodoksų požiūriu, sentikių bendruomenės XVII a. atsiskyrė nuo Rusijos Ortodoksų Bažnyčios, nes nepritarė patriarcho Nikono pradėtoms apeigų ir liturginių knygų reformoms. Patys sentikiai sakytų, kad tai Rusijos Bažnyčia per reformas nukrypo nuo tikrojo tikėjimo, todėl sentikiai, „senojo tikėjimo“ išpažinėjai, ir išlaikė tikrąją rusų stačiatikybės tradiciją.

Ilgainiui sentikiai pasidalijo į daugybę skirtingų krypčių, todėl apie juos ne visada galima kalbėti kaip apie vieningą religinę bendruomenę. 

Šiame straipsnyje aiškumo dėlei „ortodoksais“ vadinsime visuotinei vietinių Ortodoksų Bažnyčių bendrijai priklausančius krikščionis, o „sentikiais“ – nuo Rusijos Ortodoksų Bažnyčios XVII a. atsiskyrusių senųjų rusiškų apeigų bendruomenių narius. Reikia turėti omenyje, kad patys sentikiai dažnai save rusiškai vadina „senaisiais ortodoksais“ (rus. drevlepravoslavnyje) arba senosios ortodoksijos išpažinėjais (drevlepravoslavije). Bet lietuviškai šie žodžiai dažniausiai tiesiogiai neverčiami, Drevlepravoslavnaja Cerkov' Litvy save tiesiog vadina „Lietuvos Sentikių Bažnyčia“. 

Kaip atsirado sentikiai?

Viduramžių Rusijos Bažnyčia krikščionybę, liturgiją ir bažnytines knygas buvo gavusi iš Bizantijos. Tačiau bėgant amžiams rusiškos pamaldos įgijo savitų bruožų. Kai kurie jų buvo senos, kitur jau išnykusios bizantiškos praktikos, kiti – vietinės rusų tradicijos, dar kiti atsirado dėl skirtingų tekstų redakcijų ir rankraščių perrašymo.

XVII a., išplitus spaudai, atsirado galimybė visoje Rusijos Bažnyčioje naudoti vienodas liturgines knygas. Tačiau pirmiausia reikėjo nuspręsti, kuri tekstų ir apeigų forma laikytina teisinga.

Maskvos patriarchas Nikon​​as XVII a. šeštajame dešimtmetyje pradėjo reformą, kurios tikslas buvo suvienodinti Rusijos Bažnyčios apeigas su tuometine Konstantinopolio ir kitų senųjų patriarchatų („graikų Bažnyčių“) praktika ir pataisyti liturgines knygas. Reformuojant naudotasi ne tik senaisiais rankraščiais, bet ir to meto graikiškais spausdintais leidiniais bei išsilavinusių graikų ir Kyjivo teologų pagalba. 

1666–1667 m. Maskvoje vykęs Bažnyčios susirinkimas patį patriarchą Nikoną nušalino nuo patriarcho pareigų, tačiau jo pradėtas apeigų ir knygų reformas patvirtino. Senųjų apeigų gynėjai, atsisakę paklusti susirinkimo nutarimams, buvo pasmerkti ir pašalinti iš Bažnyčios bendrystės. Taip galutinai įsitvirtino Rusijos Bažnyčios skilimas, rusiškai vadinamas raskol.

Kas pasikeitė per Nikono reformą?

Reforma palietė daugybę liturginių tekstų ir apeigų detalių. Labiausiai matomi skirtumai buvo šie:

• sentikiai išlaikė žegnojimąsi dviem pirštais, o reformuotoje Rusijos Bažnyčioje įsitvirtino žegnojimasis trimis pirštais, koks buvo įprastas Konstantinopolyje;
• sentikių knygose Jėzaus vardas bažnytine slavų kalba rašomas Isus – Исус, o reformuotose knygose – Iisus, Иисус;
• sentikiai gieda dvigubą „Aleliuja“, o reformuotoje praktikoje įsitvirtino trigubas;
• sentikių Liturgijoje tradiciškai naudojamos septynios prosforos, reformuotoje rusiškoje praktikoje – penkios;
• sentikių procesijos aplink maldos namus juda pagal saulę, tai yra pagal laikrodžio rodyklę, o dabartinėje Rusijos Ortodoksų Bažnyčios praktikoje – priešinga kryptimi;
• skiriasi kai kurios maldų formuluotės, nusilenkimų tvarka, giedojimo, ikonografijos ir liturginių drabužių tradicijos.

Žegnojimasis dviem pirštais nėra tikėjimo į Švenčiausiąją Trejybę atmetimas. Sentikiai tris prie delno suglaustus pirštus aiškina kaip Trejybės simbolį, o du ištiestus – kaip dviejų Kristaus prigimčių, dieviškosios ir žmogiškosios, išpažinimą. Dabartinėje ortodoksų žegnonėje simboliai išdėstyti priešingai: trys suglausti pirštai išpažįsta Trejybę, o du prie delno palenkti pirštai – dvi Kristaus prigimtis.

Taigi abiem atvejais rankos padėtimi išpažįstamos tos pačios pamatinės krikščioniškojo tikėjimo tiesos.

Lietuvos sentikiai

Rusijos ortodoksai (stačiatikiai) per pamaldas

Konstantinopolio tradicijos ortodoksai (stačiatikiai) po pamaldų

Sentikių persekiojimai ir jų kelias į Lietuvą

XVII a. Rusijoje Bažnyčia ir valstybė buvo glaudžiai susijusios, todėl nepaklusimas bažnytinei reformai kartu buvo vertinamas kaip nepaklusimas caro valdžiai. Sentikiai patyrė tremtis, įkalinimą, kankinimus ir egzekucijas. Vienas žymiausių reformos priešininkų, protopopas Avakumas, po ilgo kalinimo 1682 m. buvo sudegintas.

Protopopo Avakumo sudeginimas. P. Miasojedovo paveikslas

Tiesa, sentikių judėjimas nebuvo vienalytis. Kai kurios grupės įgijo radikalių, apokaliptinių bruožų, atsisakė melstis už carą ar laikė valstybės valdžią Antikristo karalyste. Pasitaikė netgi kolektyvinio susideginimo atvejų. Tačiau šių reiškinių negalima priskirti visiems sentikiams ir jais pateisinti viso judėjimo persekiojimo.

Bėgdami nuo represijų sentikiai traukėsi į Rusijos pakraščius ir kaimynines valstybes, tarp jų – Abiejų Tautų Respubliką. Pagal Degučių metraščio tradiciją pirmasis sentikių naujakurys dabartinėje Lietuvos teritorijoje apsigyveno 1679 m., o pirmieji žinomi sentikių maldos namai buvo pastatyti 1710 m. Puščios, arba Girelės, kaime, dabartiniame Rokiškio rajone. Sentikiai Lietuvoje ilgainiui sukūrė tvirtą ir savarankišką religinę bendruomenę.

Šiuolaikinis ortodoksų požiūris

Nors iš pradžių Rusijos Bažnyčia buvo priešiška sentikiams, XIX a. buvo sukurtos „bendratikių“ arba „vientikių“ bendruomenės (jedinoverije) – sugrįžtantiems į Rusijos Ortodoksų Bažnyčią sentikiams buvo leista išlaikyti savo pamaldų papročius ir knygas.  1971 m. Rusijos Ortodoksų Bažnyčios Vietinis Susirinkimas oficialiai panaikino XVII a. senosioms apeigoms ir jų besilaikantiems žmonėms paskelbtus prakeikimus. Senosios ir naujosios apeigos buvo pripažintos lygiavertėmis, pabrėžiant, kad skirtinga išorinė apeigų forma neprieštarauja jų išganomajai prasmei. Tai patvirtinama ir vėlesniuose Rusijos Ortodoksų Bažnyčios dokumentuose.

Vis dėlto šis sprendimas savaime neatkūrė eucharistinės bendrystės su atskiromis sentikių Bažnyčiomis. Buvo panaikintas senųjų apeigų pasmerkimas, bet ne visi per kelis šimtmečius susiformavę bažnytiniai ir kanoniniai nesutarimai.

Reformos priešininkai manė, kad senosios rusiškos apeigos yra neliečiama Apaštalų ir šventųjų Tėvų Tradicija. Todėl jų pakeitimą daugelis suvokė ne kaip administracinį liturgijos suvienodinimą, bet kaip tikrojo tikėjimo išdavystę. Kai kurie sentikių autoriai teigė, kad reformuota Rusijos Bažnyčia prarado Dievo malonę, o jos hierarchija atsidūrė Antikristo valdžioje. Taigi, leidimas sentikiams laikytis savo apeigų neišsprendė šių esminių nesutarimų.

Ortodoksų Bažnyčia savo ruožtu laikė, kad apeigų formos gali teisėtai įvairuoti ir kisti, jeigu išsaugomas tas pats tikėjimas ir bažnytinė bendrystė. Todėl atsisakymas paklusti Bažnyčios susirinkimui bei pasitraukimas iš bendrystės buvo suprastas kaip schizma.

Šis konfliktas parodė, kad apeigos nėra vien išorinės smulkmenos. Jos perduoda tikėjimą, formuoja žmonių religinę tapatybę ir gali tapti ypač brangios. Tačiau kartu išryškėjo pavojus vieną istoriškai susiklosčiusią apeigų formą sutapatinti su pačiu nekintamu Bažnyčios tikėjimu.

Kodėl Lietuvos sentikiai neturi kunigų?

Reformai atvirai priešinosi tik vienas vyskupas – Kolomnos vyskupas Paulius. Vyskupas Paulius buvo pašalintas iš katedros ir netrukus mirė neaiškiomis aplinkybėmis, nepalikęs sentikių judėjimui įšventintų vyskupų įpėdinių.

Tai sukėlė didelę bažnytinę problemą. Kunigą gali įšventinti vyskupas, o naujo vyskupo chirotonijai pagal įprastą kanoninę tvarką reikia dviejų ar trijų vyskupų. Kai mirė iki reformos įšventinti kunigai, sentikiai nebeturėjo galimybės įšventinti naujų dvasininkų. Dėl to susiformavo dvi pagrindinės sentikių kryptys.

„Popininkai“, rusiškai popovcy, manė, kad sakramentinė kunigystė pasaulyje neišnyko. Iš pradžių jie priimdavo iš oficialiosios Rusijos Bažnyčios pas juos pereinančius kunigus. Tokie dvasininkai buvo vadinami „bėgliais kunigais“, o juos priimančios bendruomenės – beglopopovcais.

1846 m. prie vienos sentikių bendruomenės Baltojoje Krynycioje, tuometinėje Austrijos imperijos valdomoje Bukovinoje, prisijungė buvęs Bosnijos-Sarajevo ortodoksų metropolitas Ambraziejus. Iš jo kilo vadinamoji Belokrynycios sentikių hierarchija, turinti vyskupus, kunigus, diakonus ir švenčianti Eucharistiją.

Jos kanoninį teisėtumą skirtingai vertina net patys sentikiai: Belokrynycios hierarchijai priklausančios bendruomenės ją laiko teisėta, tačiau jos nepripažįsta kai kurios kitos sentikių kryptys ir Ortodoksų Bažnyčia.

„Bepopininkai“, rusiškai bespopovcy, priėjo prie išvados, kad tikroji sakramentinė hierarchija pasaulyje išnyko. Todėl jų bendruomenėse nėra diakonų, kunigų ir vyskupų, kaip yra Ortodoksų Bažnyčioje, taip pat nešvenčiama Dieviškoji Liturgija ir Eucharistija.

Pamaldoms bei bendruomenėms vadovauja iš pasauliečių išrinkti dvasiniai vadovai – dvasios tėvai, arba nastavnikai. Jie skaito nustatytas pamaldas, pamokslauja, krikštija, klauso išpažinčių, laimina santuokas ir atlieka laidotuvių apeigas pagal savo Bažnyčios tradiciją.

Bepopininkai yra ir Lietuvos sentikiai. Jie priklauso „Senosios ortodoksijos Pomorų Lietuvos Bažnyčiai“, bet dažniausiai lietuviškai save vadina tiesiog „Lietuvos Sentikių Bažnyčia“. Tai bepopininkų sentikių kryptis, neturinti sakramentinės kunigystės ir vyskupų hierarchijos. Jos bendruomenėms vadovauja dvasios tėvai, o aukščiausia valdymo institucija yra Soboras (Susirinkimas). Tarp Soborų Bažnyčiai vadovauja Aukščiausioji Taryba.

Maldos namuose gali būti gausi ikonų siena, tačiau nėra Eucharistijai pašventinto altoriaus, nes nėra kunigo, galinčio švęsti Eucharistiją.

Ar skiriasi ortodoksų ir sentikių tikėjimas?

Pagrindinės dogminės tiesos iš esmės yra bendros. Sentikiai išpažįsta Švenčiausiąją Trejybę, Kristaus dievystę ir žmogystę, gerbia Dievo Motiną, šventuosius, ikonas ir Bažnyčios Tradiciją. Jie nėra Rusijos protestantai, nors jų atsiskyrimas kartais paviršutiniškai lyginamas su Vakarų Reformacija.

Didžiausi skirtumai susiję su mokymu apie Bažnyčią:

• kas turi teisę spręsti dėl apeigų ir liturginių tekstų;
• ar XVII a. Rusijos Bažnyčios susirinkimai turėjo teisę keisti senąją praktiką;
• ar reformuotoje Bažnyčioje išliko Dievo malonė ir sakramentai;
• ar galima visavertė Bažnyčia be vyskupų, kunigystės ir Eucharistijos;
• kuri bažnytinė hierarchija išsaugojo teisėtą apaštališkąją įpėdinystę.

Esminis skirtumas yra nutrūkusi eucharistinė bendrystė, skirtingas Bažnyčios autoriteto supratimas ir per kelis šimtmečius susiformavusios atskiros bažnytinės struktūros.

Dar verta paminėti, kad sentikiai pamaldose iki šiol vartoja tik bažnytinę slavų kalbą. Ortodoksai pamaldose naudoja ir šiuolaikines kalbas, o Rusijos Bažnyčios vartojama bažnytinė slavų kalba yra rusifikuota. Taip pat sentikiai laikosi tik senojo Julijaus kalendoriaus, o ortodoksų pasaulyje vienos bendruomenės laikosi senojo, kitos – atnaujintojo kalendoriaus.

Apibendrinimas

Sentikiai atsirado ne šalia Ortodoksų Bažnyčios, bet jos viduje – XVII a. Rusijos Bažnyčios skilimo metu. Jie išsaugojo daug vertingų senosios Rusijos liturgijos, giedojimo, ikonografijos, rankraščių ir kasdienio pamaldumo tradicijų.

Šiandien Ortodoksų Bažnyčia nelaiko senųjų apeigų klaidingomis. Pačioje Ortodoksų Bažnyčioje gali būti ir yra senųjų apeigų bendruomenių. Tačiau atskiros sentikių Bažnyčios nėra eucharistinėje bendrystėje su vietinėmis Ortodoksų Bažnyčiomis.

Lietuvoje žodis „sentikiai“ dažniausiai reiškia Pomorų Bažnyčios bepopininkus. Jie neturi vyskupų, sakramentinės kunigystės ir Eucharistijos, o jų bendruomenėms vadovauja dvasios tėvai. Kitose šalyse esama ir kunigystę bei vyskupų hierarchiją turinčių sentikių.