7 Visuotiniai Bažnyčios Susirinkimai ir svarbiausi Sinodai

Ortodoksai pripažįsta 7 Visuotinius susirinkimus:

1. Nikėjos (atskirti arijonai);
2. Konstantinopolio (patvirtintas 1 ir atskirti pneumatomachai);
3. Efezo (atskirtas Nestoras);
4. Kalchedono (atskirti monofizitai);
5. II Konstantinopolio (atskirti origenistai);
6. III Konstantinopolio (atskirti monotelitai ir popiežius Honorijus)
7. II Nikėjos (atskirti ikonoklastai).

KAS ŠAUKĖ SUSIRINKIMUS?

Visus 7 susirinkimus sušaukė tuometiniai Konstantinopolio-Naujosios Romos imperatoriai. Juose dalyvaudavo vyskupai iš visos Bažnyčios. Negalėję atvykti, jie siųsdavo savo atstovus (dažnai susirinkimuose nedalyvaudavo Romos popiežius, kuris tik atsiųsdavo legatus). Pirmininkaudavo vyriausias iš esančių vyskupų, pvz. Nikėjos susirinkime pirmininkavo popiežių atstovavęs vyskupas iš Vakarų Hosijus Kordobietis, Konstantinopolio susirinkime pirmininkavo šv. Grigalius Nazianzietis (Konstantinopolio patriarchas), Efezo - šv. Kirilas Aleksandrietis.

Šiuo metu Ortodoksų Bažnyčioje nėra vieningos nuomonės, kas yra garantas, kad Visuotinis susirinkimas yra Visuotinis. Sutariama, kad Visuotinis susirinkimas yra toks, kuris tiksliai moko Apaštališkojo Tikėjimo tiesos, perduotos per Šventąją Tradiciją ir yra svarbus visai Bažnyčiai (jei tai tiesa, svarbi tik Bažnyčios daliai, toks susirinkimas vadinamas Vietiniu susirinkimu arba sinodu). 

Viena iš teologinių teorijų teigia, kad Visuotinis susirinkimas - toks, kurį pripažįsta visa Bažnyčia (visi tikintieji). Todėl kai kurie susirinkimai, kurie skelbėsi „visuotiniais“, nėra visuotiniai, nes juos atmetė Bažnyčios nariai (t.y. tiek dvasininkai, tiek pasauliečiai). Šį požiūrį išreiškia ir 1848 m. Rytų Patriarchų enciklika, kuri teigė, jog „nei Patriarchai, nei Susirinkimai negalėjo įvesti jokių naujovių mūsų tarpe, nes tikėjimo gynėjas - tai pats Bažnyčios Kūnas, patys [Bažnyčios] žmonės, kurie trokšta, kad jų garbinimas liktų nepakitęs, toks pats, kaip jų tėvų“. Teologas Joannis Ramonidis pripažįsta, kad šitoks apibūdinimas - nepakankamas, visgi, jis parodo svarbią Susirinkimų prigimties dalį, dėl kurios visi sekantieji Susirinkimai tvirtindavo ankstesniųjų nutarimus (idant būtų parodyta, kad Susirinkimus pripažįsta visa Bažnyčia, o ne tik susirinkusieji vyskupai).

KODĖL SVARBI DOKTRINA?

Skaitykite pagrindinį straipsnį: Kodėl svarbu sekti Bažnyčios Tėvų mokymu ir savo vyskupu?

Apaštalas Paulius mokė: „tvirtai stovėkite ir laikykitės perduotų tiesų (lot. traditiones), kurių išmokote iš mūsų žodžių ar laiško“ (2 Tes 2,15). Kitaip tariant, Apaštalas Paulius liepia sekti žodine ir rašytine Bažnyčios Tradicija, tam, kad ja remdamiesi, tikintieji galėtų atskirti Kristaus mokymą nuo savavališkų išvedžiojimų. Apie pastaruosius Apaštalas sako griežtai: „Nors ir mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią Gerąją Naujieną (euangelizētai), negu esame jums paskelbę, – tebūnie prakeiktas (anathema)“ (Gal 1,8). Kitaip tariant, jis sako - „jei aš ar vyskupas Timotiejus ar net angelas iš dangaus imtų skelbti kitokį mokymą, nei prieš tai esu skelbęs žodžiu ir raštu, tebūna atskirtas nuo Bažnyčios“. Visuotiniai susirinkimai visos Bažnyčios vardu skelbė, kas yra toji Geroji Naujiena, kuri Bažnyčia, per Šventąją Tradiciją ir lydint Šventajai Dvasiai, gavo iš Apaštalų.

Ortodoksų Bažnyčios kanonų teisę sudaro visi kanonai, išleistieji nuo Apaštalų laikų. Apaštališkieji kanonai, kuriais jau 341 m. rėmėsi Antiochijos sinodas kaip autoritetingais, daugiausia šneka vien apie sąlygas, kuriomis žmonės gali būti atskirti nuo Bažnyčios („ekskomunikuoti“). Tai - svarbi Bažnyčios gyvenimo dalis, vyskupams duota galia: „Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį. O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad visa byla remtųsi dviejų ar trijų liudytojų parodymais. Jeigu jis ir jų nepaklausytų, pranešk Bažnyčiai. O jei nepaklus nė Bažnyčiai, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas [...]. Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 18,15-17; 18,18).

Taip ir, pvz., Pirmojo Visuotinio (Nikėjos) susirinkimo (325 m.) visa esmė buvo tame, kad surinko visos Bažnyčios vyskupai ir atskyrė nuo Bažnyčios visus tuos, kurie netiki Bažnyčios mokymu: „Tuos, kurie sako, kad 'buvo, kada nebuvo', arba 'nebuvo iki buvo padarytas', arba - 'kitos substancijos' ar '[kitos] esmės', arba 'Dievo Sūnus yra sukurtas', arba - '[Dievo Sūnus] yra kintantis' arba 'besikeičiantis' - juos prakeikia (anathematízein) Šventoji, Visuotinė ir Apaštališka Bažnyčia“. Atskyrimai yra būtini todėl, kad labai lengva pradedant nuo detalių visiškai iškreipti Kristaus mokymą. Pvz., yra senovinis Apaštališkųjų Tėvų liudijimas - Didachė -  kuriame jie liudija apie abortų ir homoseksualizmo nepriimtinumą krikščionims. Šis dokumentas, kaip liudijantis Traditio Apostolica, nors ir nėra pilnai įkvėptas Šventosios Dvasios kaip Šventasis Raštas, ortodoksams turi reikšmę, nes yra viena iš Šventosios Tradicijos išraiškų. Tuo tarpu tiems, kurie neseka Tradicija ir neklauso Susirinkimų, tai, kas buvo krikščionims nepriimtina, vėliau tapo priimtina.

NIKĖJOS IR KONSTANTINOPOLIO SUSIRINKIMAI

Nikėjos-Konstantinopolio Tikėjimo Simbolis (išpažinimas) lietuviškai
Originalo tekstas su pažodiniu vertimu ir paaiškinimais

Pirmą Susirinkimą sušaukė imperatorius Konstantinas, nes Bažnyčioje buvo krizė dėl kunigo Arijaus erezijos. Arijus mokė, kad Dievo Sūnus buvo sukurtas, kad jis nebuvo Dievas. Nikėjoje buvo patvirtinta oficiali Bažnyčios pozicija, kad Dievo Sūnus yra Dievas. Paminėta ir Šventoji Dvasia, tačiau kadangi Arijaus erezija buvo susijusi su Sūnumi, tai Nikėjoje apie ją paminėta mažai. Konstantinopolyje apibrėžimas apie Šv. Dvasią išplėstas, idant neliktų neaiškumų.

EFEZO SUSIRINKIMAS

Orientalinė krikščionybė: monofizitai, nestorionys ir kiti

Efezo susirinkimas įvyko 431 m. Buvo sušauktas dėl Konstantinopolio patriarcho Nestorijaus erezijos sukeltos krizės. Nestorijus teigė, kad klaidinga vadinti Mariją Dievo Gimdytoja (gr. Theotokos), nes ji pagimdė žmogų, o ne Dievą. Todėl siūlė ją vadinti Christotokos, Kristaus (Mesijo) Gimdytoja. Prieš jį kovojo kiti patriarchai ir surinkus Susirinkimą Bažnyčia pareiškė oficialią poziciją, kad Marija yra Theotokos, Dievo Gimdytoja, todėl kad Kristus yra Vienas Asmuo. Žmogystė ir dievystė jame sudaro vienovę, todėl nepridera sakyti, kad Marija galėjo pagimdyti tik žmogų. Ji pagimdė įsikūnijusį Dievą.

Taip pat Efezo susirinkimas patvirtino Nikėjos-Konstantinopolio Tikėjimo Simbolį: „Šventasis Susirinkimas apibrėžė: tenebūna niekam leista tarti, rašyti ar sudarinėti kito Tikėjimo [Tikėjimo Simbolio], nei tas, kurį apibrėžė Šventieji Tėvai Nikėjoje, susirinkę su Šventąja Dvasia“ (7 kanonas).

KALCHEDONO SUSIRINKIMAS

Orientalinė krikščionybė: monofizitai, nestorionys ir kiti

Kalchedono susirinkimas vyko vos po 20 metų po Efezo - 451 metais. Jis buvo glaudžiai susijęs su Efezo susirinkimu - teologas Eutichijus, sakydamas, kad seka antinestoriška šv. Kirilo Aleksandriečio pozicija, t.y. bandydamas ginti Efezo susirinkimo nutarimus, teigė, kad Kristuje yra susiliejęs dieviškumas ir žmogiškumas. Pasak Eutichijaus, Kristuje, kaip viename Asmenyje, išvis neatskiriami šiedu dalykai. 

Kalchedono susirinkime Bažnyčia išreiškė oficialią poziciją, kad Eutichijaus nuomonė yra eretišką, ją pavadino monofizitizmu (gr. monos - vienas, physis - prigimtis, nes Eutichijus mokė, kad Kristus turi tik vieną prigimtį) arba eutichizmu. Susirinkime buvo apibrėžta, kad Kristus turi dvi prigimtis - žmogiškąją ir dieviškąją, jos sudaro vienovę Jo Asmenyje, tačiau nėra sulietos. Tai vadinama hipostatine vienybe („dvi prigimtys, víena, bet nesulieta“).

Kadangi krizės ištakos - savo savavališkų išvedžiojimų, savavališkų interpretacijų įterpimas komentuojant Bažnyčios tikėjimą, susirinkimas nusprendė: „niekam neleidžiama įnešinėti kitą Tikėjimą [Tikėjimo Simbolį], t.y. rašyti, sudarinėti, mokyti ar įterpinėti. Išdrįsusius rašyti arba sudarinėti kitą Tikėjimą, tokius, jei vyskupai ar kunigai - atimti iš vyskupų vyskupystę, iš kunigų - kunigystę, o jei pasauliečiai - prakeikti [priduoti anatemai, ekskomunikuoti]“. Susirinkimas pabrėžė būtinybę pažodžiui laikytis Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo simbolio. Vėliau, Konstantinopolio imperatoriaus šv. Justinijono inciatyva, kuris buvo Kalchedono susirinkimo nutarimų gynėjas, ima plisti praktika privalomai skaityti Nikėjos-Konstantinopolio Tikėjimo Simbolį kiekvienos Dieviškosios Liturgijos (Šv. Mišių) metu.

II KONSTANTINOPOLIO SUSIRINKIMAS

Šį Susirinkimą sušaukė šv. Justinijonas, Konstantinopolio imperatorius, kurio valdymo laikais primąsyk istorijoje iškilo tai, ką galime pilnąja to prasme vadinti krikščioniška imperija. Būdamas, viena vertus, keturių ankstesnių Susirinkimų šalininku, kita vertus, turėdamas norą sustiprinti Bažnyčią ir grąžinti schizmatikus vienybėn, šv. Justinijonas tikėjosi Susirinkime apibendrinti visus per penkis šimtus krikščionybės gyvavimo metų susikaupusius tikėjimo ginčus. Tikslesnės formuluotės turėjo leisti sugrįžti ankstesnius Susirinkimus atmetusioms bendruomenėms į Bažnyčią.

Susirinkimas patvirtino daugelį ankstesnių anatemų: nestorijonams, arijonams, apolinarijonams (mokymas, prieštaravęs Konstantinopolio susirinkimui), monofizitams ir daugybei šių mokymo šalininkų, kurie buvo išvardyti vardais: „Šventieji Tėvai, susirinkę Konstantinopolyje, apibrėžė: tegu nebūna atšauktas Tikėjimo Simbolis trijų šimtų aštuoniasdešimties Tėvų, buvusių Susirinkime Bitanijos Nikėjoje; tegu būna jis nepakeistas. Ir tebūnie prakeikta visokia erezija, būtent: enomijonų, anomėjų, arijonų arba eudoksijonų, pusiau arijonų arba pneumatomachų, sevilijonų, markelijonų, fotinijonų, apolinarijonų“ (1 kanonas). Taip pat prie visų erezijų pridėtas origenizmas ir krikščioniškojo platonizmo sekėjai. Kanonai smerkė tokias platonikų pažiūras, kaip tikėjimas į sielų egzistavimą iki žmogaus gimimo ar visuotinį atstatymą (apokatastazę).

III KONSTANTINOPOLIO SUSIRINKIMAS

Šis Susirinkimas, vykęs 680-681 m., naujai tęsę ankstesniųjų problematiką. Šiame susirinkime buvo aiškinamasi, ar Kristus, vienas Asmuo, turįs dvi prigimtis, turėjo vieną valią, ar dvi. Susirinkimas apibrėžė, kad Kristus turėjo dvi valias - žmogiškąją ir dieviškąją, kurios idealiai sutapo, nes Jo žmogiškoji prigimtis buvo nuolanki dieviškajai.

Monotelitizmas (gr. monos - vienas, thelema - valia) - Konstantinopolio patriarcho Sergijaus pradėta erezija, kurią išprovokavo imperatoriaus Heraklo noras suvienyti monofizitus su Bažnyčia. Išpažinimas, esą Kristus turėjo vieną valią, turėjo būti tarsi kompromisinis. Tačiau III-iasis Konstantinopolio susirinkimas pasmerkė šią nuomonę kaip ereziją.

Kartu su kitais monotelitais, Visuotinis susirinkimas ekskomunikavo ir pasmerkė kaip eretiką Romos popiežių Honorijų. Popiežius Honorijus gynė patriarcho Sergijaus ereziją ir skelbė, kad „išpažįsta vieną Viešpaties Jėzaus Kristaus valią“ (unam voluntatem fatemur Domini Iesu Christi). 

Pastaba: Pastarasis istorinis faktas po 1870 m., kai Romos Katalikų Bažnyčia paskelbė popiežiaus neklystamumo dogmą, sukėlė daugybę diskusijų, nes, kurie istorikai (pvz. Karlas Josefas von Hefele), teigia, jog popiežius Honorijus buvo ekskomunikuotas kaip eretikas nepaisant to, kad, naudodamasis savo popiežiškuoju autoritetu, ex cathedra pateikė tikėjimo apibrėžimą, įpareigojantį visą Bažnyčią, bet Visuotiniame susirinkime tas tikėjimas buvo pripažintas eretišku, o popiežius - ekskomunikuotas. Taigi, šis įvykis dažnai sutinkamas protestantų ir senkatalikių polemikoje prieš Romos katalikus. Vieni Romos katalikų apologetai gina nuomonę, kad popiežius Honorijus pilnai nesuprato, ko rašė, savo laišku neturėjo intencijos įpareigoti visą Bažnyčią ir nešnekėjo ex cathedra; kiti sutinka su von Hefele minėtais aspektais, tačiau teigia, kad popiežiaus laiško esmė buvo ortodoksiška, o ne eretiška ir jis buvo nesuprastas.

II NIKĖJOS SUSIRINKIMAS

Sepitintasis Susirinkimas, 787 m., yra vienas svarbiausiųjų. Jo metu buvo suformuluota ikonų gerbimo dogma, kuri rėmėsi teiginiu, kad Dievą galimą vaizduoti kaip įsikūnijusį, t.y. kaip Kristų, nes Kristus pats įsikūnijo. Be to, įsikūnijimu išganė materiją, todėl per materiją gali veikti Jo malonė. Bažnyčia moko, kad teikdami garbią atvaizdui, tikintieji garbina provaizdį.

KITATIKIŲ SUSIRINKIMAI

Po to, kai atmetė Kalchedono susirinkimo nutarimus, monofizitai (šiandien korektiškiau būtų vadinti juos miafizitus) surengė savo vietinius susirinkimus. Jų svarbiausias - I Dvino susirinkimas, kuriame armėnų, gruzinų ir kt. Bažnyčių atstovai atmetė Kalchedono nutarimus (vėliau Gruzijos Bažnyčia prisijungė atgal prie Ortodoksų Bažnyčios). 

Po schizmos 1054 m. katalikai buvo sušaukę savo Bažnyčios viduje dar 14 susirinkimų, taigi, jie pripažįsta iš viso 21 susirinkimą kaip visuotinį. Tuose susirinkimuose jie skelbė skaistyklos ir kt. dogmas, kurių neturi Ortodoksų Bažnyčia. Svarbiausi trys susirinkimai - Tridento (1563 m.), I Vatikano (1870 m.) ir II Vatikano (1964 m.) Tridento susirinkimas pradėjo kontrreformaciją - atsaką į protestantų reformaciją. Ji reiškėsi kaip bažnytinės disciplinos griežtinimas, naujųjų vienuolių ordinų įkūrimas (ypač iškyla jėzuitai), liturginė reforma (suformuojamos lotyniškosios Tridento Mišios, naudotos iki pat II-ojo Vatikano susirinkimo). I-asis Vatikano susirinkimas paskelbė popiežiaus neklystamumo dogmą, o II-asis Vatikano susirinkimas reformavo Romos Katalikų Bažnyčią, pertvarkydamas jos apeigas, visuotinai įvesdamas liturgiją nacionalinėmis kalbomis, pabrėždamas ekumenizmo svarbą ir kt. 

REIKŠMINGESNI ORTODOKSŲ SINODAI

Sinodai - vienos ar kelių autokefalinių Bažnyčių susirinkimai, kuriuose neatstovaujama Visuotinė Bažnyčia, o tik jos dalis. Šie susirinkimai turi įpareigojantį pobūdį tik jose dalyvaujančioms šalims ir yra tik tai Bažnyčios daliai aktualūs.

Dėl savo panortodoksinio (panortodoksinis - kelių Ortodoksų Bažnyčių) pripažinimo ir istorinės reikšmės visai Bažnyčiai, svarbesni yra šie sinodai:

Trulo susirinkimas (692 m.) - Bažnyčios kanonų teisės patvirtinimas;
IV Konstantinopolio susirinkimas (879–80 m.) - filioque atmetimas, šv. Fotijaus sugrąžinimas į patriarcho katedrą;
V Konstantinopolio susirinkimas (1341–51 m.) - barlaamitų atskyrimas, hesichazmo ortodoksiškumo patvirtinimas;
Jasės sinodas (1642 m.) - Konstantinopolio patriarcho Kirilo Lukario „Išpažinimo“ pasmerkimas;
Jeruzalės sinodas (1672 m.) - naujųjų, po reformacijos atsiradusių Vakarų konfesijų pasmerkimas;
Konstantinopolio sinodas (1872 m.) - filetizmo (nekrikščioniško, kraštutinio nacionalizmo) pasmerkimas.