Rytų krikščionybė ir lietuvybė

Šio straipsnio tema gali pasirodyti netikėta. Posovietinėje Lietuvoje lietuvybė dažniausiai suvokiama per vadinamąją Jono Basanavičiaus perspektyvą – senąją lietuvių pagonybę, genetinį bendrumą ir lietuvių kalbą, o tikintieji prie šių elementų prideda lietuviškąją katalikybę. Tačiau šimtmečius Lietuvos valstybės dalimi buvo ir rytų krikščionys, kurių dalis netgi buvo katalikai.

Tarp Romos katalikų kartais galima išgirsti labai įdomių teiginių, neatitinkančių Katalikų Bažnyčios tikrovės. Pavyzdžiui, kitąkart diskusijoje nuskamba teiginiai, esą „Katalikų Bažnyčioje visi kunigai laikosi celibato“, arba kad iki II Vatikano susirinkimo katalikai šv. Mišias šventė vien lotynų kalba. Nors Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė savo laiku buvo rytų krikščionybės lopšys, šiandien mažai kas žino, jog vienybėje su Romos popiežiumi egzistuoja rytų katalikų (unitų) bendruomenės, turinčios vedusią kunigiją, senovinę liturgiką nacionaline kalba ir kt. Jie savo apeigas paveldėjo iš kitų LDK krikščionių – ortodoksų (stačiatikių).

Didžiausia tokia bendruomenė yra Ukrainos Graikų Apeigų Katalikų Bažnyčia, skaičiuojanti apie 4 milijonus narių. Nors daugelis šios Bažnyčios, kurią ilgą laiką krikščionys ortodoksai ir Vakarų apeigų katalikai vadino „unitų Bažnyčia“, parapijų randasi Vakarų Ukrainoje, tebėra likusios ir penkios bendruomenės Lietuvoje. Daugeliu išorinių bruožų, drausminių nuostatų bei apeigų požiūriu šios bendruomenės primena Ortodoksų Bažnyčią, tačiau tikėjimo turiniu ir juridiniu pavaldumu yra katalikiškos.

Filosofas Antanas Maceina rašo: „Rytų Bažnyčios liturgijų įvairumas yra artimesnis ir krikščioniškajai, ir tautiškajai dvasiai. Rytų Bažnyčia yra išsaugojusi tautinį liturginių formų pagrindą“. Kaip šis tautinis liturginių formų pagrindas gali sąveikauti su lietuvybės idėja ir ar gali? Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija liudija, kad rytų krikščionybės idėjos ne tik sąveikavo su lietuvybės idėja, bet ir buvo organiška Lietuvos valstybingumo idėjos dalis.

Rytų krikščionybės Lietuvoje pradžia

Deja, rytų krikščionybės (unitų ir ortodoksų) istorija Lietuvoje yra gana menkai tyrinėjama. Dėl XIX a. patirtos prievartinės rusifikacijos ir imperialistinės įtakos darymo naudojantis Ortodoksų Bažnyčia Lietuvoje, lietuviškojoje istoriografijoje į Ortodoksų Bažnyčią daugiausia žvelgiama kaip į svetimą, užsienietišką fenomeną, nors Rytų Bažnyčia turi gilias šaknis Lietuvos istorijoje.

Pasak istoriko Zigmo Zinkevičiaus, Bizantijos misija čia galėjo prasidėti dar X-XII amžiuose, anksčiau už katalikiškąją. Nuo misijos pradžios Bažnyčia šiose žemėse dvasiškai pagimdė eilę šventųjų: šv. Eliziejų (XIII a.), šv. Daumantą Pskoviškį (1240–1299 m.), šv. Charitiną Lietuvaitę (XIII a.), šv. Vilniaus kankinius Antaną, Joną ir Eustachijų (XIV a.) ir kt. Z. Zinkevičius primena, kad 1409 metais Kryžiuočių ordino magistras guodėsi Vakarų karaliams, esą vienam katalikui LDK tenka šimtas rytų apeigų krikščionių. Nors ir akivaizdu, kad magistras, tikėdamasis paramos, skaičius pagražino, istorija liudija, kad ortodoksai padarė nemažą įtaką Lietuvos paveldui.

Pasak Dmytro Blazejowsky'io, pirmoji katedra Lietuvoje buvo įkurta 1316 ar 1317 metais, didžiojo kunigaikščio Gedimino prašymu. Kunigaikštis kreipėsi į Bizantijos imperatorių Androniką II-ąjį ir Konstantinopolio patriarchą Joną XIII Glikį, o šie paskyrė Lietuvos metropolitu Teofilį, su katedra Naugarduke. Vėliau Lietuvos metropolija buvo sujungta su Kijevu ir išliko Konstantinopolio patriarchato sudėtyje iki pat XVII a.

Sovietinėje istoriografijoje buvo paplitęs mitas, esą lietuviai buvę „paskutiniai Europos pagonys“, pasikrikštiję vėlai todėl, kad laikėsi senosios religijos. Zinkevičius yra išsakęs įdomią pastabą, kad „lietuviai buvo pakrikštyti paskutiniai, nes ties Lietuva susitiko abi Europą užliejusios krikščionybės bangos, o ne dėl lietuvių „lindėjimo pelkėse“, kaip kartais manoma“. Pasak Williamo Urbano, „pakrikštytų pagal Rytų Bažnyčios apeigas būta daug žymių lietuvių. [...] Daumantas, [...] Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas [...], jų bendraamžio Gerdenio (Girdenio?) [...] sūnus Andrius tapo Tvėrės stačiatikių vyskupu. Iki XV amžiaus vidurio net apie 50 lietuvių kunigaikščių buvo Rytų apeigų krikščionys. Dalis jų – vienuolynų kūrėjai ir vienuoliai. Net krikščionybės iš Vakarų įvedimo Lietuvoje iniciatoriai didieji kunigaikščiai Jogaila ir Vytautas prieš tai greičiausiai buvo pakrikštyti Rytų apeigomis“.

Lietuvos valstybėje viduramžiais ir po jų vyko aktyvūs kultūriniai vakarų ir rytų krikščionių mainai. Vytautas bizantiškomis freskomis užsakė ištapyti Trakų salos pilies menes, o nusileidę į Romos katalikų arkikatedros požemius išvysime ten bizantiško stiliaus nukryžiuoto Kristaus ikoną, nutapytą ortodoksų pagal katalikų užsakymą. Ir priešingai – užėję į Šventosios Dvasios ortodoksų vienuolyną atrasime ten neįprastą Rytams baroko stilių. Jau Gedimino ir Vytauto laikais Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė vykdė svarbią civilizacijų sintezę, visiems laikams pakeisiančią šio regiono istoriją.

Šis kultūrų maišymasis puikiai iliustruoja filosofo Stasio Šalkauskio mintį: „Tautinės civilizacijos problema Lietuvoje tėra iš esmės derinimas priešingų, bet niekad neprieštaringų Rytų ir Vakarų pradų“. Dviejų didžiųjų krikščionių Bažnyčios schizmos sąlygomis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vadovai apsiėmė istorinės reikšmės Rytų ir Vakarų apjungimo misiją, kuri pagimdė unikalų šiam regionui reiškinį – bažnytinę uniją.

Unijos pradžia

Ukrainos Graikų Apeigų Katalikų Bažnyčia gimė 1595-96 metais, kai Romoje ir Breste, po ilgo Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų tarpininkavimo bei įtakos, šeši iš aštuonių ATR ortodoksų vyskupų, vedami Kijevo metropolito Michailo Rogozos, sudarė uniją su Romos popiežiumi. Unijoje priimtas kompromisas dėl svarbiausio ortodoksų ir katalikų dogminio skirtumo – filioque (katalikų mokymo, kad Šventoji Dvasia kyla ne tik iš Tėvo, bet ir iš Sūnaus). Pirmasis straipsnis teigė, jog Šventoji Dvasia nekyla iš Tėvo ir Sūnaus kaip dviejų principų, tačiau vien iš Tėvo (ab uno principio et unica spiratione procedit – Konstantinopolio patriarcho šv. Fotijaus formuluotė), per Sūnų (per Filium – rytiečio šv. Maksimo Išpažinėjo formuluotė). Tokiu būdu pasiektas konsensas pagrindiniu klausimu, o kas lietė kitus tikėjimo klausimus (skaistykla ir kt.) ir drausminius skirtumus (vedusi kunigija Rytuose), tai rytiečiai sutarė pasitikėti vakariečių mokymu, o vakariečiai pažadėjo rytiečiams palikti visus jų papročius nekeistus.

Pati rytų katalikų istorija gali būti pradėta dar anksčiau, nes bandymai atkurti ortodoksų ir katalikų vienybę egzistavo ir iki tol. Tiesą pasakius, 1054 metų didžioji schizma amžininkams neatrodė esanti tokiu svarbiu įvykiu, kokiu dabar mes ją traktuojame, ir dar ilgus šimtmečius vyskupai manė, jog skilimas yra laikinas. Kryžiaus žygių metu buvo atnaujinti Romos santykiai su Maronitų (Antiochijos katalikų) Bažnyčia, kuri 1182 m. patvirtino, kad iš viso nedalyvavo schizmos įvykiuose ir niekada nebuvo nutraukę Komunijos su Romos popiežiumi.

Labiausiai santykius su rytiečiais sugadino IV-asis kryžiaus žygis (1204 m.), kurio metu kryžiuočiai užkariavo ir sudegino Konstantinopolį, bet jau 1272 m., katalikiškame II Leono susirinkime Bizantijos imperatorius Mykolas VIII Paleologas stengėsi priversti vyskupus susitarti. Atkariavęs sostinę ir bijodamas Rytų imperijos žlugimo, valdovas netgi atstatydino patriarchą ir vietoje jo pastatė kataliką, kad susitarimai vyktų greičiau. Tačiau nors ir tokia dirbtinai sukurta delegacija sutiko su visais katalikų reikalavimais, Bizantijos ortodoksai vienbalsiai jų nutarimus atmetė.

Antrasis rimtas bandymas įvyko 1431 metais Florencijoje, kai imperatorius Jonas VIII Paleologas, bijodamas osmanų grėsmės, spaudė Rytų Bažnyčios atstovus pripažinti filioque, popiežiaus primatą ir dogmą apie skaistyklą. Nors daugelis Rytų atstovų susitarimus pasirašė, Bizantijoje niekas susitarimų ir vėl nepripažino, o schizma – liko.

Unijos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje unikalumas yra tas, kad ją drąsiai galima vadinti pirmąja sėkminga (neskaitant mažos maronitų bendruomenės grįžimo XII a.). Šioji unija buvo ilgalaikė, be to, ją lydėjo sėkminga Vakarų ir Rytų kultūrų santuoka, dėl kurios unitiškieji kraštai, kaip Vakarų Ukraina, ženkliai skiriasi tiek nuo Vakarų katalikų, tiek nuo ortodoksų kraštų. Unijos sėkmingumą laidavo ypatinga rytų krikščionių LDK savimonė – jie laikė save Lietuvos valstybės dalimi.

LDK ortodoksai meldėsi bažnytine slavų kalba, kaip ir visi aplinkiniai slavai. Slavų kalba buvo administracinė LDK kalba iki pat XVII a., kai 1696 m. oficialia tapo lenkų kalba (nuo XV a. administracinė slavų kalba LDK vadinama „rusėnų“). Tai, savo ruožtu, galėjo lemti tikinčiųjų slavizaciją. Tačiau tuo metu „nacionalinė“, jei taip galima pavadinti, savimonė buvo susijusi ne su tautine, o su religine priklausomybe.

Kaip pastebi istorikas Michailas Dmitrijevas, net XVII a. Abiejų Tautų Respublikos gyventojai save suvokė kaip laisva sutartimi įkurtos trijų tautų – lenkų, lietuvių ir rusėnų – valstybės dalimi. Kijevo metropolitas save titulavo „Kijevo ir Visos Rusios metropolitu“, nes rusėnai (rytų krikščionys) savo gyvenamas žemes ir laikė „Rusija“ – Rusios žemių visuma. Net ir ortodoksai priklausė Konstantinopolio patriarchatui, o Maskva daugelio sąmonėje buvo svetima valstybė (beje, po 1448 m. Konstantinopolis, taigi, ir LDK, buvo laikinai nutraukę Eucharistinį bendravimą su Maskva dėl jos nekanoninių veiksmų). Jos „savumo“ klausimas iškils tik prasidėjus unitų ir ortodoksų kovoms, kai Bogdanas Chmielnickis Maskvoje įžvelgs ortodoksų teisių gynėją.

Rytų krikščionys XVII-XIX a.

XVII-XVIII a. buvo unijų sužydėjimo metas. Visame pasaulyje buvo įsteigta gausybė rytų katalikų Bažnyčių, vykdyta misija, pasirašyti susitarimai. Tokią padėtį lėmė geopolitinė situacija: didžioji dalis ortodoksų (Konstantinopolio, Jeruzalės, Aleksandrijos, Antiochijos, bulgarų ir serbų patriarchatų), didžioji dalis miafizitų (koptų, armėnų ir kt.) bei nestorionų (Rytų Asirijos) krikščionių atsidūrė Osmanų imperijos valdžioje, kur buvo persekiojami, o vienintele stipria, nepriklausoma ortodoksų valstybe liko Rusija. Tokiu būdu, pavyzdžiui, LDK ortodoksai, buvę Konstantinopolio patriarchato sudėtyje, liko visiškai be globos (graikai buvo užimti savigyna nuo islamo priespaudos).

Savo ruožtu tokia Romos sosto politika vedė į religinių konfliktų atsiradimą. Nesutikusiųjų jungtis prie unijų, ortodoksų turtas būdavo konfiskuojamas, cerkvės – verčiamos bažnyčiomis, dažnai tai lydėdavo draudimas ortodoksų dvasininkams vesti pamaldas. Susirėmimai tarp unitų ir ortodoksų būdavo žiaurūs, kruvini, nusinešdavo nemažai aukų. Pasikeitus politinei situacijai, santykiai apsiversdavo – vos patekę į valdžią ortodoksai imdavo stengtis panaikinti uniją ir persekiojo unitus.

Pačių unitų padėtis Katalikų Bažnyčioje buvo sunki. Unitų reikalus iki pat II Vatikano susirinkimo tvarkė Sacra Congregatio de Propaganda Fide (Tikėjimo propagandos kongregacija), t.y. Katalikų Bažnyčios institutas, atsakingas už santykius su eretikais ir kitatikiais. Paprastai tariant, realiai į unitus buvo žiūrima kaip į prisijungusius ortodoksus, kurie palaipsniui turi pereiti prie lotyniškų apeigų ir tapti paprastais Romos katalikais. Unitų diskriminacija reikšdavosi tiek religinėje, tiek politinėje plotmėje.

Didžiuliu išbandymu Katalikų Bažnyčiai tapo XIX-XX a. įvykiai Rusijoje. 1839 m. Vilniaus ir Lietuvos metropolitas Juozapas Semaška, kartu su vikariniu Bresto vyskupu Antoniju Zubko ir Polocko vyskupu Bazilijumi Lužinskiu, priėmė sugrįžimo į Ortodoksų Bažnyčią aktą, kuriuo, kartu su 1 milijonu unitų, grįžo į Ortodoksų Bažnyčią. Caro valdžia mielai pasitiko tokį žingsnį, paskelbė unijos panaikinimą ir pradėjo unitų persekiojimą.

Carinės rusifikacijos politikos fone, Lietuvos ortodoksų dvasininkija, galimai, bandė cariniais metais vykdyti misiją ir lituanizuodama stačiatikybę. Kaip rašo istorikė Regina Laukaitytė, pirmasis šv. Jono Auksaburnio Liturgijos vertimas buvo atliktas dar 1887 m. Tuo metu Panevėžio cerkvėje laikytos lietuviškos pamaldos ir skaityti pamokslai lietuvių kalba. Deja, apie šios tradicijos tąsą beveik nieko nežinome.

Tarpukaris ir pokaris

Žinome, kad tarpukariu iš visų Lietuvoje gyvenusių ortodoksų lietuviai sudarė 8 proc. tikinčiųjų, buvo organizuojamos lietuvių kalbos paskaitos ortodoksų kunigams, tebebuvo pamokslaujama lietuviškai. Buvo bent vienas lietuvis kunigas (tėvas Viktoras Mažeika). Apie Dieviškąją Liturgiją lietuvių kalba vėl išgirstame tik 1947 m. balandžio 27 dieną, kai žurnalistas Germanas Šlevis mini, kad, švenčiant 600-ąsias Vilniaus kankinių metines, ortodoksų pamaldos Kauno katedroje vyko lietuvių kalba. Didžiąją dalį to meto ortodoksų istorijos Lietuvoje vis dar gaubia rūkas.

Vienas pagrindinių šaltinių apie ortodoksų istoriją tarpukariu – lietuvio, unitų vyskupo Pranciškaus Būčio veikalas „Rusai stačiatikiai ir sentikiai Lietuvoje“. Kaip rašo Laukaitytė, „Katalikų Bažnyčiai sugyvenimas su stačiatikiais [tarpukariu] tapo sunkiu tolerancijos išbandymu“, nes visų atmintyje dar buvo gyvos cariniais metais uždarytos bei cerkvėmis paverstos bažnyčios. Tačiau savotišką paslaugą stačiatikybės išlikimui padarė bolševikai, kurie sunaikinę rusų Bažnyčios centrą Maskvoje nepaliko ortodoksams kitos išeities, kaip integruotis į naujosios Lietuvos valstybės visuomenę.

Cituotoji istorikė pažymi, kad dažnai Lietuvos ortodoksai tam tikrus valdžios veiksmus laikė diskriminatyviais, nes nelaikė savęs atsakingais už Rusijos valstybės veiksmus. Vilniaus metropolitas Eleuterijus turėjo teisę savarankiškai spręsti visus vyskupijos reikalus, deklaravo lojalumą Lietuvos valdžiai ir integracijai nebuvo kliūčių. Tačiau nesutarimus skatino Ortodoksų Bažnyčios pretenzijos į carinės Rusijos okupacinį turtą. Integracijos procesą nutrauks sovietinė okupacija, kuri vėl padarys Ortodoksų Bažnyčią parankia okupacinei jėgai.

Tuo tarpu unitai 1946 m. susidūrė su nauju iššūkiu. Stalino valdžia, įtariai žiūrėjusi į katalikų santykius su Vatikanu, Lvove organizavo unitų dvasininkijos susirinkimą, kuriame Ukrainos unitai deklaravo unijos panaikinimą ir prisijungimą prie Maskvos patriarchato Ortodoksų Bažnyčios. Po šio „panaikinimo“ prasidėjo dešimtmečiai unitų slapstymosi ir kankinystės.

Tačiau svarbiausia tai, kad visi šie įvykiai skatino unitų migraciją į Vakarus. Vakarų katalikai susidūrė su reiškiniu, kurio unijų kūrėjai prieš du šimtmečius net negalėjo įsivaizduoti – staiga greta įprastų Romos katalikų parapijų su celibato besilaikančiais kunigais ir lotyniškomis Mišiomis atsikraustė daugiavaikės ukrainiečių kunigų šeimos, besimeldžiančios senąja slavų kalba. Prasidėjo sumaištis, dėl kurios buvo suspenduotas ne vienas graikų apeigų katalikų kunigas ir iškilo seniai aktualus klausimas – „tai ar unitai tikrai katalikai?“

Katalikų Bažnyčios atsinaujinimas

II Vatikano susirinkimas pareiškė vienareikšmiškai – taip. Dekretuose Unitatis redintegratio ir Orientalium Ecclesiarum užtvirtinta pozicija, kad rytų katalikai yra tokie patys katalikai, esantys vienybėje su Romos popiežiumi, tačiau besiskiriantys tik drausme ir dvasiniu paveldu. Paskelbta, kad Katalikų Bažnyčia vertina ir gerbia rytiečių institucijas, liturgines apeigas, bažnytines tradicijas ir krikščioniškąjį gyvenimo būdą. Graikų apeigų katalikai pripažinti organiška Katalikų Bažnyčios dalimi.

Tačiau per šimtmečius diskriminacijos unitai taip stengėsi priartėti prie Romos katalikų, kad jų liturginės apeigos ir gyvenimo būdas seniai priartėjo prie vakarietiškojo ir nutolo nuo rytietiškojo. Jie atsidūrė baisiojoje „nei vakariečiai, nei rytiečiai“ padėtyje, kai, skirtingai nei vakariečiai, meldėsi nacionalinėmis kalbomis, skirtingai nei rytiečiai – kalbėjo rožinį, o ne Jėzaus maldą. Unitai nustojo auginti barzdas, kaip įprasta ortodoksams, ir buvo skatinami įvedinėti priverstinį celibatą. Iki šiol Indijos (siro-malabarų ir siro-malankaros), rumunų, rusėnų, armėnų ir daugelio kitų rytų apeigų katalikų Bažnyčios neturi vedusios kunigijos. Vedusią kunigiją pavyko atkurti Ukrainoje ir Artimuosiuose Rytuose, tačiau tų pačių Bažnyčių dvasininkų vedybos vis dar sunkiai toleruojamos Vakaruose.

Susirinkimo nutarimai privedė prie plataus masto liturginio atsinaujinimo, imant pavyzdį iš Ortodoksų Bažnyčių, kurios išsaugojo Rytų paveldą ištikimiau nei unitai. Pradėti leisti katalikų teologų tekstai apie ortodoksų dvasingumą (Tomasz Špidlik, Marko Ivan Rupnik), kuriuos unitas Peteris Galadza taikliai pavadino „katalikiška rytų teologija“, o ne „rytų katalikų teologija“, kadangi jie daugiausiai remiasi Ortodoksų Bažnyčios, nesančios Komunijoje su Roma, šaltiniais. Imtos vėl plačiau naudoti ikonos, prasidėjo bandymai rožinį pakeisti Jėzaus malda.

Melkitų (Antiochijos) katalikų Bažnyčioje II Vatikano susirinkimo nutarimai buvo pasitikti itin proortodoksiškai. Kol kitos rytų katalikų bendruomenės bijojo pasirodyti „schizmofiliškomis“, t.y. parodyti per didelę paramą nekatalikų bendruomenėms, 1975 metais melkitų katalikų arkivyskupas paprašė leidimo dvigubai Komunijai (tuo pačiu metu būti Komunijoje ir su popiežiumi, ir su Ortodoksų Bažnyčia). Žinoma, Roma tokiai galimybei paprieštaravo. O priešpaskutinis melkitų arkivyskupas Elias Zoghby pasirašė deklaraciją, kad „tiki viskuo, ką moko Ortodoksų Bažnyčia ir yra Komunijoje su Romos popiežiumi pagal Rytų Šventųjų Tėvų pirmajame tūkstantmetyje nubrėžtas ribas“. Melkitų Bažnyčia, turėdama beveik tiek pat tikinčiųjų (1,6 mln.), kiek ir Antiochijos Ortodoksų Bažnyčia (2 mln.), sudaro su ja kone vieningą tikinčiųjų bendruomenę.

Priešingu keliu pasuko Ukrainos Graikų Apeigų Katalikų Bažnyčia, kurios istorija buvo tragiškesnė nei Melkitų Bažnyčios. 1993 m. bendra ortodoksų ir katalikų dialogo komisija Balamandoje pasirašė bendrą susitarimą, kuriame abi pusės sutarė, kad „unitizmas daugiau nebegali būti priimamas nei kaip sektinas metodas, nei kaip modelis [Romos Katalikų ir Ortodoksų] Bažnyčių vienybei“. Praktinės taisyklės, priimtos dokumente, teigė: „pastoracinė veikla Katalikų Bažnyčioje, tiek Lotyniškojoje, tiek Rytų, daugiau nebeturi tikslo pritraukti vienos Bažnyčios tikinčiuosius prisijungti prie kitos, kitaip tariant, nebeturi tikslo vykdyti prozelitizmo tarp ortodoksų“. Tačiau šiuos principus buvo itin sunku taikyti Ukrainoje.

Ortodoksų Bažnyčia Vakarų Ukrainoje atsidūrė panašioje padėtyje kaip ir Lietuvoje tarpukariu. Ji valdė visą turtą, kurį okupacinė valdžia jai perdavė. Tačiau okupacinei valdžiai pasitraukus ir atgijus kitatikių bendruomenėms, reikėjo naujo turto perdalinimo. Skirtingai nei Lietuvoje, Ukrainoje neatsirado tokio glaudaus valdžios ir Bažnyčios bendradarbiavimo. Abiejose pusėse krikščioniškumas greit buvo pamirštas bei tarp unitų ir ortodoksų prasidėjo tikrų tikriausias religinis karas, kurio pasekmes stebime iki šiol.

Ortodoksai nepriklausomoje Lietuvoje

Pirmasis Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupas (vėliau – metropolitas) nepriklausomoje Lietuvoje buvo Chrizostomas, dalyvavęs Sąjūdyje ir išreiškęs lojalumą nepriklausomai Lietuvos Respublikai. Nuo pirmųjų nepriklausomybės dienų Lietuvos Bažnyčios vadovybė ėjo pilietinės integracijos keliu ir Sausio 13-ąją skatino rusų kareivius nenaudoti smurto. Pastaruosius 10 metų Lietuvos ortodoksų pamaldos jau reguliariai vykdomos ir lietuvių kalba.

Iš pačių ortodoksų šaltinių žinome, kad XX amžiaus bėgyje bent dalis maldų bažnyčiose buvo perskaitomos ir lietuviškai, taip pat buvo iniciatyvos skaityti Evangelijos ir Apaštalo skaitinius kartu ir slavų, ir lietuvių kalbomis. XX a. pab. šios praktikos įgijo sąlyginį reguliarumą Klaipėdoje, kur egzistavo nemaža lietuviakalbių bendruomenė ir išpažintys jau buvo klausomos ir lietuviškai.

Mintis vykdyti nuolatines pamaldas prasidėjo labai netikėtai. Kartą Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolyne prie lietuvio kunigo Vitalijaus Mockaus priėjo nepažįstama moteris, kuri padavė jam krūvą atšviestų lapų ir pasakė: „manau, tai gali jus sudominti“. Kun. Vitalijus tik pamatė, kad tai daugybė lapų su neaiškia kalba prirašinėtų tekstų rusiškomis raidėmis. Tik po kelių savaičių vėl pervertęs lapus kunigas atpažino, kad juose – tekstas lietuvių kalba, tačiau rusiškomis raidėmis („graždanka“). Tai buvo 1887 m. šv. Jono Auksaburnio Dieviškosios Liturgijos vertimas į lietuvių kalbą.

Pastarasis tekstas dėl pasenusios kalbos visiškai nebetiko vartojimui, bet įvykio pastūmėtas kunigas kreipėsi į Vilniaus ir Lietuvos metropolitą Chrizostomą su prašymu palaiminti imtis naujo Liturgijos vertimo ir pradėti švęsti Liturgiją lietuvių kalba. Metropolitas džiugiai priėmė iniciatyvą, nes ir pats svarstė tokią galimybę. Jie pradėjo rinkti ir lyginti egzistavusius Liturgijos vertimus, kuriuos buvo bandę atlikti ne tik klaipėdiečiai, bet ir slavų kraštų tikintieji, ir net anglakalbiai ir graikakalbiai. Bendromis pastangomis buvo sudarytas naujas vertimas, 2005 m. sausio 23 d. pradėta reguliariai švęsti Dieviškąją Liturgiją lietuvių kalba.

Pradžioje lietuviakalbės bendruomenės branduolį sudarė lietuvių asimiliuoti slavai ir mišrių šeimų vaikai, nebemokantys slavų kalbų. Kasmet atsiranda ir prisijungiančių iš kitų konfesijų, nors šis srautas nėra didelis. Pačių etninių lietuvių ortodoksų bendruomenėje būta ir gerokai iki lietuviškosios Liturgijos atsiradimo – be jų paramos šis atsiradimas nebūtų įvykęs.

2009 m. buvo išleistas pirmasis ortodoksų maldynas lietuvių kalba, nuo to laiko pasirodė naujos jo redakcijos ir nauji leidimai. 2014 m. išleistas atskiras lietuviškas maldynas vaikams, iliustruotas pačių vaikų piešiniais. Tarp šių vaikų jau yra lietuvių, išaugintų ortodoksų tikėjimą išpažįstančiose šeimose ir visą gyvenimą lankiusių cerkvę, kurioje meldžiamasi lietuviškai.

2014 m. naktį iš sausio 6 į 7 d. įvyko pirmoji istorijoje lietuviškų ortodoksų Kalėdų pamaldų televizijos transliacija „LRT kultūra“ kanalu. Transliacija vėl buvo vykdoma šiomis dienomis 2015 metais. Inciatyva melstis lietuviškai po truputį Lietuvoje tampa tendencija, o tai tampa iššūkiu daliai Lietuvos ortodoksų bendruomenės.

Panašu, kad jei geopolitinė situacija tragiškai nepasikeis, ortodoksų „lietuvėjimas“ yra slenkanti neišvengiamybė. Kai 2014 m. Klaipėdoje buvo tarnaujama Liturgija lietuviškai, tai po jos dvasininkai dalijosi įspūdžiais, kad šio miesto cerkvėse jau virš dešimt metų išpažintys priiminėjamos lietuviškai ir tarp parapijiečių yra žmonių, kurie visiškai nesupranta rusų kalbos. Tarp klaipėdiečių taip pat teko sutikti jaunų rusakalbių iš rusiškų šeimų, kurie tvirtino, kad yra lietuviai, nes pase parašyta, kad jie yra Lietuvos piliečiai. Tačiau dalis Lietuvos rusų į Bažnyčios lietuviškėjimą žiūri kaip į iššūkį jų slaviškam identitetui, kas, jei vėl įvyktų nesėkmingų istorijos posūkių, galėtų ir vėl atitolinti Bažnyčia.

Lietuvos rytų krikščionys ir Maskva

Kartą paklausiau bičiulio iš Kijevo, pirmą kartą aplankiusio Vilnių, ką jis mano apie šį miestą. Šis atsakė: „Panašus į Lvovą, tik Vilniuje daugiau ortodoksų cerkvių“. Iš tiesų, kultūriškai ir architektūriškai Vilnius be galo artimas kitiems buvusiems LDK didmiesčiams (Baltarusijoje ir Ukrainoje), kuriuose egzistavo Romos katalikų, unitų ir ortodoksų bendruomenės.

Vilnius yra persmelktas Rytų ir Vakarų krikščionybės sintezės. Būtent Vilniuje 1617 m. unitų kankinys Juozapatas Kuncevičius įkūrė Bazilijonų vienuolių ordiną. Šis vienuolynas ilgai buvo Lietuvos kultūros dalimi – cariniais laikais jame įrengtame kalėjime buvo įkalintas Adomas Mickevičius, o vėliau jis pats čia „įkalino“ savo kūrinio „Vėlinės III“ personažą Konradą.

Ar gali Lietuvos ortodoksai ir unitai, kartu su Romos katalikais, būti laikomi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros įpėdiniais? Tikėtina, kad šitoks rytų krikščionių traktavimas ne tik sutvirtintų santykius su Baltarusija ir Ukraina, bet ir apsaugotų Lietuvą nuo galimos Maskvos įtakos per Ortodoksų Bažnyčią. Juk kadaise LDK rusėnai ėmė tapatinti save su Maskva tik po to, kai prasidėjo religiniai konfliktai ATR. Jų pasidarymas „svetimais“ Lietuvai buvo vienas iš pretekstų ATR padalijimams, nes Maskva, atseit, gynė „diskriminuojamųjų ortodoksų teises“.

Nepaisant šio istorijos vingio, Lietuvos ortodoksai visada priklausė ne maskvietiškos, o lietuviškos (LDK) kultūros arealui, kurį bendrai galima būtų pavadinti Lietuvos rytų krikščionybės kultūra. Vilniaus ir Lietuvos metropolija 1839 m. buvo atkurta prijungiant vietinius unitus prie Maskvos patriarchato. Šie unitai per vieną naktį nebuvo integruoti į maskvietišką kultūrą – jų cerkves toliau puošė Vilniaus baroko stilius, jų kunigai toliau pamokslavo ne rusų, o vietinėmis kalbomis ir vėlesniais metais carinei valdžiai prireikė nemažai pastangų bandant primesti maskvietiškus papročius Vilniaus vyskupijai.

Vienas ortodoksų vienuolis yra man uždavęs klausimą – kaip manai, kodėl Lietuvoje stačiatikybė taip neįleido šaknų, kaip įleido Latvijoje? Stačiatikybė Lietuvoje yra įleidusi gerokai gilesnes šaknis, nei daugelyje aplinkinių valstybių – tačiau turi būti suprasta, kad Lietuvos rytų krikščionių bendruomenė turėjo painią istoriją – buvo laikas, kai jos dauguma buvo vienybėje su Romos popiežiumi. Žinoma, galima būtų priekaištauti, kad nei tarp unitų, nei tarp ortodoksų nebuvo lietuvių, tačiau čia kyla kitas klausimas – ką mes vadiname lietuviu?

Unijos laikais pats buvimas unitu arba ortodoksu buvo laikomas požymiu, kad nesi lietuvis. Tiesa, kai kurie Baltarusijos istorikai ginčija šią tezę. Bet pagrindinis klausimas, į kurį turime atsakyti prieš nagrinėdami pastarąjį, yra šis – „ar Adomas Mickevičius buvo lietuvis?“

Šis mano klausimas kyla iš ištarmės, kurią Augustinas Voldemaras kažkada ištarė Mykolui Römeriui: „mums nereikia Mickevičiaus tipo lietuvių“. Mickevičius buvo katalikas, bet, tarkime, ar Vilniaus krašto baltarusis-autochtonas, kuris šneka „tuteišiškai“, kurio protėviai buvo Vilniaus krašto gyventojai, kuris buvo priskirtas prie baltarusių, nes išpažįsta ortodoksų tikėjimą, ar jis – gali būti laikomas lietuviu?

Jei atsakome į šį klausimą neigiamai, savaime numatome milžinišką etninį-religinį konfliktą. Šiajam Vilniaus krašto autochtonui lieka du tapatybės modeliai – arba jis ims tapatintis su Baltarusija, kuri pastaruosius 20 metų tyliai grasina Lietuvai nugvelbti jos identitetą, arba jis imsis tapatintis su Maskva, nes yra Maskvos patriarchato tikintysis. Neaišku, kuris iš šių dviejų scenarijų yra pavojingesnis Lietuvai.

Baltarusių išeivija jau seniai savo tapatybę suvokia „litvinistiškai“, pastaroji idėja pačioje Baltarusijoje ėmė populiarėti perestroikos laikais. „Litvinizmo“ šalininkai teigia, esą mes, lietuviai, esame žemaičių palikuonys („litovcy“), kurie ilgą laiką net nebuvo LDK valstybės dalimi. Tuo tarpu dabartiniai baltarusiai atseit yra tikrieji LDK palikuonys („litviny“). Galbūt dar daugelis atsimena, kad pirmasis nepriklausomos Baltarusijos herbas buvo Vytis. Ir jau dabar baltarusių mokyklose galima išgirsti, kad Mindaugas, Gediminas ir Vytautas buvo baltarusiai.

Vienas iš iškilių Lietuvos istorikų yra iškėlęs rimtą klausimą – ką darysime, jeigu po Lukašenkos mirties keturgubai už Lietuvą didesnė Baltarusija persivaidins „Lietuva“? Juk jau dabar baltarusiai muziejams perka LDK statutus ir rašo „litvinistišką“ istorijos versiją. Kitaip tariant, jei Lietuvai nereikia Mickevičiaus tipo lietuvių, tai jų išskėstomis rankomis laukia Maskva ir Minskas.

Pilietinės valstybės tradicija

LDK valstybės stiprybė glūdėjo pilietinėje valstybės vizijoje. Nepaisant XVII a. tragedijos – religinių kovų ir Bogdano Chmielnickio sukilimo – visi Lietuvos piliečiai galėjo jaustis vienos nacijos dalimi nepriklausomai nuo to, ar jie meldžiasi rytų ar vakarų apeigomis. Rytų apeigų formą, kuri turi stiprų tautinį atspalvį, galima suvokti ne tik kaip maskvietiškos, bet ir kaip LDK kultūros palikimą.

LDK rytietiškoji kultūra padarė realią įtaką Ortodoksų Bažnyčiai. Žymus graikų teologas, Konstantinopolio patriarchas Kirilas Loukaris, savo idėjų sėmėsi Vilniaus ortodoksų dvasinėje seminarijoje, visai ortodoksų teologijai padaręs įtaką rumunų kilmės Kijevo ir Visos Rusios metropolitas šv. Petro Mohyla taip pat buvo tikras šios kultūros vaikas – jis jungė Rytų ir Vakarų teologijos metodus. Be abejonės visam regionui darė įtaką Vilniaus baroko architektūrinis stilius, Baltarusijoje vadinamas „unitiškuoju“.

Per LDK Maskvos patriarchate taip pat išplito ir daugybė vakarietiškų tradicijų. Šiuo metu buvusiose LDK žemėse yra paplitęs klūpėjimas tam tikrų pamaldų metu, nežinomas rytų tradicijoje, bei Gavėnios metu skaitomos Pasijos. Kultūrinių manų sąrašą galima būtų tęsti be galo.

Pilietinis Lietuvos identitetas, apie kurį Lietuvos intelektualai kalba vis dažniau, turėtų į lietuvybės ar bent Lietuvos valstybingumo idėją įtraukti ne tik vakarų katalikybę, bet ir rytų krikščionybę – unitus bei ortodoksus. Tokia traktuotė ne tik padėtų išvengti galimų išorės jėgų pasinaudojimų Lietuvos rytų krikščionimis prieš Lietuvos valstybės interesus, bet ir atvertų Lietuvai galimybę stiprinti kultūrinius ryšius su regiono valstybėmis.

Galų gale, tiek rytiečius, tiek vakariečius jungia Apaštališkoji Tradicija. Nors šiandien dar nėra pagrindo sakyti, kad ortodoksai ir katalikai tiki vienu ir tuo pačiu, nes teologinių susitarimų nebuvo pasiekta, tačiau, kaip sakė Konstantinopolio patriarchas Atenagoras, – „vienybė yra neišvengiamybė“. Mūsų laikmečio sąlygomis Romos katalikams po II-ojo Vatikano susirinkimo priartėjus prie Rytų, vykstant sekuliarizacijai ir islamo radikalizacijai, glaudesnis dialogas tarp krikščionių Bažnyčių yra neišvengiamas. Melkitų katalikų ir Antiochijos ortodoksų Bažnyčių bendravimas yra parodęs, kaip bendra tautinės istorijos tradicija ir atrama Bažnyčios Tėvų mokyme gali tapti visiško savitarpio supratimo ir tikėjimo vienybės pagrindu, o šiuodu atspirties taškus galime turėti ir Lietuvoje.

Šaltinis: „Ateitis“ Nr. 2, 2015 m.