Moterų kunigystė stačiatikybėje
Šv. diakonė Olimpiada |
Pavyzdžiui, Rytuose niekada nebuvo kilęs ginčas dėl Šventosios Tradicijos laikymosi. Vakaruose protestantai XVI a. kvestionavo Romos Katalikų Bažnyčios praktikas, atmetė jų Šventąją Tradiciją ir paskelbė besiremiantys tik Šventuoju Raštu – katalikų teologams teko laužyti ietis debatuose ginant Šventosios Tradicijos sampratą, ginčuose ją gludinti. Rytiečiai šių įvykių akivaizdoje iš dalies sutiko tiek su viena, tiek su kita puse, nes jiems atrodė, kad Romos Katalikų Bažnyčios Šventosios Tradicijos samprata nėra teisinga, kita vertus, jie negalėjo sutikti su protestantų „vien Rašto“ (Sola Scriptura) principu. Taip žymusis LDK ortodoksų teologas Petro Mohyla naudojo protestantų argumentus prieš katalikus ir katalikų – prieš protestantus.
Kartais Vakarų istorijos peripetijos lemdavo, kad teologiniai apibrėžimai tapdavo tokie subtilūs, jog rytiečiai nebesuprasdavo ginčo prasmės. Taip iki šiol Rytų teologai nesutaria, kaip reaguoti į katalikų Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmą, nes ji daugeliui atrodo visiškai nereikalinga. Ir priešingai – vakariečiams svetimi rytiečių ginčai dėl Dievo esmės ir energijos skirties, Dievo vardo prigimties, moteriškumo Dieve (Sophia), kurie patiems rytiečiams atrodė tokie svarbūs, kad jie buvo pasiryžę ginti įsitikinimus fizine jėga.
Tam tikra prasme šioms abiem ginčų kategorijoms priklauso vakariečių XX a. iškeltas „moterų kunigystės“ klausimas. Šis klausimas iškilo svarstant moterų vaidmenį Bažnyčioje ir tokiu pačiu pavidalu negalėjo iškilti Rytuose, kur šis vaidmuo yra kitoks. Šiame ginče ortodoksai drąsiai gali naudoti senąją Petro Mohylos taktiką: katalikus kritikuoti iš feministinių pozicijų, o feministes – iš katalikiškų.