Vyskupo erelis

Svarbus ortodoksų vyskupiškosios liturgijos elementas - apvalus kilimėlis su erelio, sklandančio virš miesto, atvaizdu (slav. orlets, gr. aetos). Šie kilimėliai atsirado XIII a. Bizantijos imperijoje, vėliau išplito Rusijoje. Pamaldų metu apvalūs kilimėliai patiesiami tose vietose, kuriose turi stovėti vyskupas.

Pirmieji kilimėliai buvo su dvigalviu erelis. Dvigalvio erelio simbolis buvo Bizantijos imperatorių Paleologų dinastijos herbas, tapęs Bizantijos imperijos ir Ortodoksų Bažnyčios simboliu (vėliau - ir Serbijos karalystės bei Rusijos imperijos). Šis erelis, kartais laikantis letenose kryžių ir valdžios rutulį, arba karališkąjį skeptrą ir vyskupo lazdą, simbolizavo darnią Bažnyčios ir valstybės vienybę.

Gimęs kaip imperatoriškas simbolis, erelis buvo siuvamas ant imperatoriaus drabužių, batų, audžiamas jo kilimuose. XIII a. imperatorius kaip apdovanojimą vyskupams ėmė dovanoti kilimėlius su dvigalviu ereliu - jie simbolizavo ypatingus vyskupo nuopelnus krikščioniškai politinei bendrijai.
\
Pradėjęs plisti Rusijoje, erelis tapo viengalvis, kadangi iš valstybinio apdovanojimo tapo bažnytiniu. Ilgainiui visi vyskupai ėmė tarnauti su kilimėliais, ant kurių buvo pavaizduotas erelis.

Erelis ant vyskupo katedros

Šis erelis vaizduojamas pagal tuos pačius ikonografinius principus, kaip Evangelisto Jono simbolis (erelis). Šv. Jono erelis simbolizuoja teologinę įžvalgą - erelis yra toli matantis, skvarbaus žvilgsnio padaras, sklandantis aukštybėse. Todėl vyskupas, kurio pagrindinė misija žemėje - ortodoksijos (tikrojo tikėjimo) sergėjimas bei skleidimas, yra atvaizduojamas ereliu - juk tam, kad galėtų sergėti bei skleisti, jis turi pirma pažinti dieviškąjį tikėjimą. Erelis sergi miestą, jį apgaubia savo sparnais.