Kodėl svarbu sekti Bažnyčios Tėvų mokymu ir savo vyskupu?

Ateis toks laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, susivadins sau mokytojų krūvą, kad tie dūzgentų ausyse; jie nukreips ausis nuo tiesos, o atvers pasakoms (mythos). Bet tu būk visame kame apdairus, kentėk vargus, dirbk evangelisto darbą, atlik savo tarnystę. (2 Tim 4, 3-5)
Visa, kas žmogiška, yra apgaulinga. Šventajame Rašte Dovydas sako: „visi žmonės - melagiai (pas anthropos pseudos)“ (Ps 115,2 (116,11)). Teodoritas Kirietis komentuoja, kad čia melu vadinamas žmogiškasis klestėjimas, kuris yra apgaulingas. Šv. Atanazas Didysis - kad melu pavadinima viskas, kas žmogiška („visi žmogiškieji sumanymai“). Kaip sako šv. Bazilijus Didysis, kad žemiškose aistrose paskendęs žmogus, kuris nėra perėjęs į angelišką būklę (nėra pašventintas Šventosios Dvasios), yra paskendęs iliuzijose ir meluose. Žmogus gali sakyti tiesą tik kai yra įkvėptas Šventosios Dvasios.

VYSKUPAS IR ŠV. TRADICIJA

Kaip atskirti, kas pasakyta iš Šventosios Dvasios, o kas - žmonių? Be jokių kompromisų laikytis Kristaus mokymo ir viską su juo lyginti. O kaip būti Kristaus mokymo sekėju? Apaštalaus Paulius rašė savo dvasios vaikams: „Nors turėtumėte tūkstančius auklėtojų Kristuje, bet nebus kelių tėvų, nes, paskelbdamas Evangeliją, aš esu tapęs jūsų tėvu Kristuje Jėzuje. Taigi raginu jus: būkite mano sekėjai! Tam ir pasiunčiau pas jus Timotiejų, savo mylimą ir ištikimą sūnų Viešpatyje. Jis jums primins mano kelius Kristuje, kurių aš mokau visur, kiekvienoje Bažnyčioje (en pasē ekklēsia)“. Taigi, Apaštalas moko, kad sektume juo.


Atkreipkime dėmesį - Apaštalas nesako tiesiog „būkite Kristaus sekėjai“, jis sako: „būkite mano sekėjai“. Tą patį jis kartoja laiške Filipiečiams: „visi būkite mano sekėjai ir žiūrėkite į tuos, kurie elgiasi pagal mūsų pavyzdį“ (Fil 3,17). Nes Apaštalas žino, kad neįmanoma būti Dievo sekėju, ko jis reikalauja kitoje vietoje (Ef 5,1), jei nesame Apaštalo sekėjais. O tam, kad neesant jo, turėtume kuo sekti, jis siunčia savo įpėdinį - vyskupą Timotiejų.

Apaštalo Jono mokinys šv. Ignotas Antiochietis kartoja tą patį: „...ėmiausi jus raginti, kad gyventumėte pagal Dievo protą (gnōmē). Juk Jėzus Kristus, mūsų neatskiriamoji gyvybė, yra Tėvo proto (gnōmē), panašiai kaip vyskupai, paskirti iki žemės pakraščių, yra Jėzaus Kristaus prote (gnōmē - įsitikinime, dvasioje, supratime). Taigi, jums privalu susiderinti su savo  vyskupo protu, kaip, beje, ir darote“. Žinoma, vyskupas taip pat nėra apsaugotas nuo klaidos, todėl Apaštalas Paulius yra davęs ir kitus kriterijus: „tvirtai stovėkite ir laikykitės perduotų tiesų (lot. traditiones), kurių išmokote iš mūsų žodžių ar laiško“ (2 Tes 2,15). Kitaip tariant, Apaštalas Paulius liepia sekti žodine ir rašytine Bažnyčios Tradicija, tam, kad ja remdamiesi, tikintieji galėtų atskirti vyskupą esantį Kristaus valioje, nuo vyskupo, kuris protauja anapus Kristaus.

Apaštalas sako griežtai: „Nors ir mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią Gerąją Naujieną (euangelizētai), negu esame jums paskelbę, – tebūnie prakeiktas (anathema)“ (Gal 1,8). Kitaip tariant, jis sako - „jei aš ar vyskupas Timotiejus ar net angelas iš dangaus imtų skelbti kitokį mokymą, nei prieš tai esu skelbęs žodžiu ir raštu, tebūna atskirtas nuo Bažnyčios“. 

Galią atskirti turi Bažnyčia, atstovaujama vyskupų, šią galią paveldėjusių iš Apaštalų. Kristus sako: „Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį. O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad visa byla remtųsi dviejų ar trijų liudytojų parodymais. Jeigu jis ir jų nepaklausytų, pranešk Bažnyčiai. O jei nepaklus nė Bažnyčiai, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas [...]. Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 18,15-17; 18,18). Todėl vyskupai turi galią prakeikti (atskirti nuo Bažnyčios, paskelbti anatemą) eretikus (mokančius kitokio mokymo, nei Bažnyčia) - juk Apaštalas tai nurodo daryti, nes ereziją (skelbimą kitokio mokymo, nei Apaštalai gavo iš Kristaus, o vyskupai - iš Apaštalų) jis laiko vienu didžiausių nusikaltimų.

Kaip atskirti, kas yra mokymas, perduotas Kristaus - Apaštalams, Apaštalų - vyskupams, žodžiu ir raštu (t.y. Šventoji Tradicija)? Šv. Jonas Damaskietis Šv. Tradiciją apibrėžia kaip „ribas, kurias nubrėžė Tėvai“, o šv. Atanazas Didysis – kaip „Visuotinės Bažnyčios tikėjimą, kurį davė Viešpats, skelbė Apaštalai, išsaugojo Tėvai“. Bažnyčios Tėvai - tai Bažnyčios pripažinti, šventą gyvenimą gyvenę krikščionys, kurie mokė tikrojo tikėjimo. Tai, dėl ko vienareikšmiškai sutaria visi Bažnyčios Tėvai, yra Šventosios Dvasios įkvėpta Šventoji Tradicija.

Visgi, jei kiekvienas savarankiškai ieškotų, dėl ko nesiskiria visų Tėvų nuomonės, būtų kebloka nustatyti, kas yra Tradicija. Todėl Apaštalas siūlo tam tikras tikėjimo taisykles (regula fidei), pavyzdžiui: „Bet aš niekuo nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš – pasauliui. Juk nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet vien tik naujas kūrinys. Visiems, kurie laikysis šios taisyklės, teateinie jiems ramybė ir pasigailėjimas; taip pat ir Dievo Izraeliui!“ (Gal 6,14-16). Senovėje visi krikščionys išmokdavo tam tikrą tikėjimo išpažinimą, tikėjimo taisyklę, pagal kurią jie ir atpažindavo, kas yra jų tikėjimo, o kas - ne.

Kadangi ilgainiui, augant Bažnyčiai, taisyklės ėmė gerokai skirtis ir atsirado daugybė interpretacijų, buvo surengti 7 Visuotiniai Bažnyčios Susirinkimai, kuriuose vyskupai, atstovaujantys visą Bažnyčią, priėmė apibrėžimus (oroi), kuriais nurodė, kas yra krikščionybė, ir kas ji nėra. Pagrindinė tikėjimo taisyklė krikščioniui ortodoksui yra Nikėjos-Konstantinopolio Tikėjimo Simbolis, kurį aiškina penkių vėlesnių Susirinkimų apibrėžimai. Stačiatikybėje Visuotiniu laikomas toks susirinkimas, kuriame dalyvavo vyskupai, atstovaujantys visą Bažnyčią, ir kurį priėmė visos Bažnyčios tikintieji.

Apaštalas sako: „Neprisimąstyti (mē phronein) daugiau, negu parašyta“ (1 Kor 4,6). Žinoma, Apaštalas Paulius čia neturi omenyje „vadovaukitės tik Šventuoju Raštu“ - tuo metu nebuvo nei parašyta daugelis jo laiškų, nei Evangelijos. Kaip rašo šv. Teofanas Atsiskyrėlis, Apaštalas čia turi omenyje, kad tikintieji neturėtų prisimąstyti daugiau, negu jiems parašė Apolas ir Paulius, t.y. jis moko to paties, ką sakė kitoje vietoje - tvirtai laikytis mokymo, kurį žmonės gavo žodžiu ir raštu ir nesamprotauti viršaus. Tikintieji turi vieną, suvienodintą Tikėjimo simbolį, turi Susirinkimus, aiškinančius Simbolį, turį Tėvų raštus ir norėdami sekti Kristumi, gali jį atrasti per Šventąją Tradiciją. 

Ortodoksų Bažnyčios vyskupai (kaip ir Romos Katalikų, ir monofizitų) yra išsaugoję Apaštališkąją Įpėdinystę, t.y. juos rankų uždėjimu įšventino vyskupai, kuriuos įšventino kiti vyskupai, bet ši visa įšventinimų grandinė nusitęsia iki Apaštalų, kurie įšventino pirmuosius vyskupus. Ortodoksų Bažnyčios vyskupai teigia, kad jie yra išsaugoję tikrąjį tikėjimą (ortodoksiją), kurį jie gavo iš ankstesnių vyskupų ir t.t.., ir kurią saugojo Bažnyčios Tėvai. Šventoji Tradicija nežino kito kelio kaip pasiekti Kristų, tik per Bažnyčią, kurią sudaro žemiškoji ir dangiškoji bendruomenės.

KODĖL BAISI EREZIJA?

Erezija graikiškai reiškia tiesiog „nuomonę“, o Bažnyčioje taip vadinama asmeninė nuomonė, prieštaraujanti Bažnyčios mokymui. Kartais šiuolaikiniai žmonės nesupranta, kas tokio baisaus, kad kas nors mąsto kitaip. Tačiau Šventoji Tradicija moko, kad erezija yra be galo pavojingas dalykas.

Šv. Kiprijonas Kartaginietis sakė: „erezijos nuodėmė nenuplaunama netgi kankinystės krauju“. Dalykas yra tas, kad erezija gali pakirsti patį bendravimo su Dievu pamatą, jo šaknis. Pavyzdžiui, Šventajame Rašte yra daugybė įspėjimų apie tai, kad homoseksualus gyvenimo būdas yra nuodėmė. Tačiau eilė protestantų, kurie priešingai Dievo Žodžiui (kuris yra išreikštas ne tik Šventajame Rašte, bet ir Šventojoje Tradicijoje), paskelbė, kad reikia vadovautis vien Šventuoju Raštu ir ėmė jį savavališkai aiškinti, pradėjo tvirtinti, kad homoseksualūs santykiai nėra nuodėmė. Taip dalykas, kuris visais laikais krikščionių buvo smerkiamas kaip didžiulis blogis, tapo gėriu.

Jei pažiūrėtume ankstyvuosius Apaštališkųjų Tėvų raštus, pavyzdžiui, Didachę (parašyta 40–60 a. po Kr.; ilgą laiką buvo įtraukiama į Naujojo Testamento kanoną; po to – toliau gerbiama kaip pirmųjų Apaštalų mokinių veikalas), tai ten rastume platesnius aptarinėjamų moralinių nurodymų apibūdinimus. Jei šv. Pauliaus laiškuose kalbos apie „sanguliavimą“ gali pasirodyti nepakankamai tikslios, tai Didachėje galima rasti homoseksualizmą smerkiamą kitais graikiškais žodžiais - „ou paidofthoreseis“ (Did. 2:2). Kitaip tariant, neaiškumus, kurie gali kilti skaitant Šventąją Raštą, jau nuo ankstyvosios Bažnyčios laikų aiškino Tėvai. Homoseksualių santykių atveju jų smerkimą randame ir pas šv. Justiną Kankinį, ir pas Tertulijoną, ir pas šv. Teofilį Antiochietį, ir pas šv. Joną Auksaburnį ir visoje, visoje krikščioniškoje Tradicijoje nuo Apaštalų laikų. O tai rodo, jog Bažnyčia labai aiškiai nuo pradžių suvokė homoseksualius santykius kaip nuodėmę (norėčiau pabrėžti, kad Bažnyčia smerkia nuodėmę, elgesį, o ne žmogų).

Dėl šios priežasties šv. Petras rašė: „[Laiškuose] esama sunkiai suprantamų dalykų, kuriuos nemokšos ir nesubrendėliai iškraipo, aiškindami, kaip ir kitus Raštus, savo pačių pražūčiai“ (2 Pt 3,16). Šiuolaikinėje visuomenėje tai ypač aktualu, nes Šventojoje Tradicijoje yra labai aiškiai išreikštos pozicijos dėl abortų, eutanazijos ir kitų dalykų, kuriuos kai kurie žmonės bando peraiškinti savo pačių pražūčiai. Padaryti nuodėmę gėriu.

Šventasis Raštas - tai tik Šventosios Tradicijos dalis. Tai svarbi jos dalis, nes jis visas yra įkvėptas Šventosios Dvasios, žmonės jį surašė veikiami Dievo. Bažnyčios Tėvų raštuose Šventąją Dvasią atspindi tik tam tikros ištarmės, kurios visoms yra bendros, tačiau paskiri Tėvai netgi darė daugybę klaidų. Kaip Tradicijos dalis, Raštas negali būti interpretuojamas be jos. Juk be Šventosios Tradicijos net nežinotume, kokios knygos įeina į jį, kokios - ne. 

Be tokių radikalių atvejų, erezija gali sugriauti žmogaus ryšį su Dievu iškreipdama jo pamatą, maldą. Apaštalas Paulius rašo: „Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti“ (Rom 8,26). Origenas pastebi, kad Apaštalas nerašo: „mes nežinome, ko turėtume melsti“, bet: „ko turėtume deramai melsti“. Nepakanka žinoti ko turime prašyti Dievo, koks turi būti maldos turinys, bet turime žinoti ir koks turi būti maldos nusistatymas, kaip turime melstis. Erezija gali visiškai sugriauti ir maldos turinį (prašant vien žemiškų dalykų) ir maldos formą (maldą keičiant vaizduotės pratybomis ar jausminėmis egzaltacijomis). Apaštalas moko blaivyti protą ir budėti (1 Tes 5,6), o nuo neteisingos maldos galima taip apgirsti, kad ir žvakės liepsna pasirodys saule.

AR KLAUSYTI BLOGO VYSKUPO?

Vyskupas, kuris tvirtai stovi Šventojoje Tradicijoje, skelbia tikrąjį tikėjimą (ortodoksiją), kas ir yra kone viena pagrindinių jo pareigų, yra mums kelrodis, nes jo protas, kaip sakė šv. Ignotas, yra Kristaus proto atspindys. Kristus sakė: „Į Mozės krasę (kathedra) atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai. Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro“ (Mt 23,2-3). Jis perspėjo, kad ateis žmonių, kurie bus „avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai“ (Mt 7,15). Tai reiškia ne ką kitą, kad vyskupo, kuris tvirtai stovi Tradicijoje (nėra eretikas) reikia klausyti ir sekti jo mokymu, nepaisant to, kad jis pats gali būti veidmainys ir labai morališkai netobulas žmogus.

Norėčiau pateikti palyginimą apie paklusnų novicijų. Viena istorija pasakoja, kaip novicijus (ortodoksinėje krikščionybėje - tai kandidatas į vienuolius, duodantis vienintelį, paklusnumo įžadą ir privaląs paklusti dvasios tėvui visame kame, išskyrus tai, kas prieštarauja Evangelijai) su dvasios tėvu po valgio skaitydavo kartu maldas. Kartą novicijui gavus paliepimą skaityti maldas, senas dvasios tėvas užmigo. Dvasios tėvui užmigus, novicijus nežinojo, ką daryti - atėjus vakarui jis irgi norėjo eiti miegoti, tačiau negalėjo to daryti be savo dvasios tėvo palaiminimo. Žadinti dvasios tėvą taip pat būtų buvę nepriimtina. Todėl jis liko budėti visą naktį.

Ryte atsikėlęs dvasios tėvas nustebo: „tu ką, visą naktį nemiegojai?“. Novicijus atsakė: „taip, nebuvo palaiminimo, nenorėjau nusižengti jūsų valiai“. Dvasios tėvas nustebo: „Tai buvo neprotinga, kitąsyk jei panašiai atsitiks, eik miegoti. Aš juk senas žmogus, man sunku budėti“.


Parėjus keliems mėnesiams jaunasis novicijus mirė. Dvasios tėvas meldėsi ir pergyveno, kaipgi pasisekė novicijui danguje. Vieną naktį sapne jį aplankė regėjimas. Sapne jis pamatė save, miegantį bažnyčioje, o šalia novicijų, visą naktį sėdintis ir budintis. Virš jo buvo devynios ugninės būtybės, laikančios devynis vainikus, kurių novicijus tarsi nematė. Balsas paaiškino dvasios tėvui, kad tai jo novicijus tą naktį paklusnumu kovojo, idant įgytų šventumo vaikinus ir kad dabar jis paklusnumu išgelbėtas. Dvasios tėvas visą gyvenimą kovojo su aistromis ir meldėsi, o novicijui pakako vienas paklusnumo nakties, kad įgytų šventumą.


Panašiai mes šventumą galime įgyti per ištikimybę sutuoktiniui ar ištikimybę vyskupui, nes tai ištikimybė Bažnyčiai - „kur pasirodo vyskupas, ten tebūna daugelis [žmonių], kaip ten, kur Jėzus Kristus, yra Visuotinė Bažnyčia“, rašo šv. Ignotas. Jis sako „klausyti vyskupo, kaip Jėzus Kristus klausė Tėvo, o kunigijos - kaip Apaštalų“. 


KAM ORTODOKSIJA, KAI YRA GERI DARBAI?

Visų pirma, jau sakiau, kad tas, kuris netiki ortodoksų tikėjimo, nežino, nei kaip dera melstis ir ko prašyti, nei kas yra geri darbai, ir kas - blogi (gali, pvz., galvoti, kad abortas yra geras ar neutraulus dalykas). Kartais klausydami sąžinės balso ir ugdomi savo vidinio Dievo paveikslo, kuris yra mumyse visuose esanti Dievybės Sėkla (logos spermatikos, šį pavadinimą įveda šv. Justinas Kankinys, pagal palyginimą su sėjėju Evangelijoje), nors ir ne Dievo Žodžio pilnatvė (Logos), gali pasiekti tam tikrą teisumo lygį. Bet niekas negali būti išganytas be Dievo malonės, kaip ir to suvokti be Dievo Žodžio.

Jei užtenka būt geru žmogumi, kad patektum į dangų, tai Kristus mirė veltui. Tėvas veltui atsiuntė savo Sūnų, Sūnus veltui kentėjo ant kryžiaus. Nereikia kalbėti apie prigimtinę nuodėmę anei apie nuodėmes apskritai, šnekėti apie kančią, kraują, kryžių, trečią dieną prisikėlimą - visa tai nereikšminga. Nieko iki nukryžiavimo ir po jo nepaskeitė. Tačiau tai yra visiškai priešinga Dievo Žodžiui.

Dievas davė žmogui pasirinkimą - žmogus galėjo neliesti Gėrio ir blogio pažinimo medžio, tačiau priėmė Gėrio ir blogio pažinimą, tokiu būdų padarydamas nuodėmę. Nuodėmė turi pasekmę - mirtį, bausmę. Dievas gali atleisti nuodėmę, tačiau jos pasekmės vis tiek lieka. Mes patys norėtume, kad būtų nuodėmės už pasekmes - juk mes norime Dievo teisingumo.

Pavyzdžiui, jeigu nebūtų nuodėmių pasekmių, teisieji galėtų amžinai kentėti dėl neteisiųjų jiems daromos skriaudos. Apskritai, be bausmės už nuodėmę nebėra moralinio įstatymo. Juk koks skirtumas tada, ką mes padarėme, jei veiksmai neturi pasekmių? Todėl Dievo teisingumas reikalauja įstatymo, įstatymas - bausmės. 

Paimkime žmogišką analogiją. Jei aš apvogiau žmogų, tai jis neteko turto, patyrė turtinę žalą. Jei aš jo atsiprašysiu, žala nebus atitaisyta. Jei užmušiau žmogų, net jei gailiuosi, jis nebeprisikels. Todėl yra įstatymas, kuris reikalauja atitinkamo atpildo už tam tikrus veiksmus. Priešingu atveju, jei mano veiksmai nepadarytų jokios žalos, tai įstatymo nereikėtų.

Kadangi protėviai padarė milžinišką žalą, mes gimstame su polinkiu į nuodėmę, nors ir nesame kalti nei dėl savo sužalojimų, nei dėl aplinkui stebimos žalos. Bet gyvendami patys prisidarome krūvą nuodėmių, už kurias jau esame kalti. Dievo teisingumas reikalauja, kad būtų padengta žala, tačiau tai žmonėms yra neįmanoma. Todėl Dievas atsiuntė savo Sūnų, kuris savo kryžiumi padengia.
„Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems tikintiesiems. Nėra jokio skirtumo, nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo. Dievas jį paskyrė permaldavimo auka, jo kraujo galia, veikiančia per tikėjimą. Jis norėjo parodyti savo teisumą tuo, kad nenubaudė už nuodėmes, padarytas anksčiau, dieviškojo kantrumo laikais, ir norėjo parodyti savo teisumą dabartiniu metu, pasirodydamas esąs teisus ir nuteisinantis tą, kuris tiki Jėzų.“ (Rom 3,21-26)

Nei vienas iš mūsų nėra toks tobulas kaip Jėzus Kristus, kuris vienintelis buvo be nuodėmės, kuris buvo toks nuolankus ir romus, kad piktieji Jo neapkentė ir nužudė. Nei vienas iš mūsų negali daryti darbų be Dievo-Šventosios Dvasios įkvėpimo. Nei vieno iš mūsų mirtis neatpirktų mūsų nuodėmių, nes mes esame neteisūs, mūsų mirtis, lyginant su Kristaus - niekas. Kristaus kryžiaus auka yra atmainančioji - perkeičianti mus ir perkeičianti pasaulį, tuo būdu - nuteisinanti, t.y. suteikianti mums teisumą Šventosios Dvasios vykdomą mūsų perkeitimą. 

Tikėjimas be darbų yra savyje miręs (Jok 2,17), tačiau žmogus išgelbėjimas ne todėl, kad pradėjo savo valia ir savo jėgomis gerai elgtis, o todėl, kad atsigręžė į Dievą. Esame „išgelbėti malone per tikėjimą, ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana; ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų“ (Ef 2,8-9). Šv. Bazilijus Didysis ir daugybė kitų Tėvų maldose sakė: „išgelbėk mane tikėjimu, nes nesu prieš Tave nieko gero padaręs“. Ėjimas išgelbėjimo keliu yra Dievo ir žmogaus bendro darbo vaisius (sinergeia), dviejų valių sąveika, kurioje žmogus yra paremiamas Dievo malone.

Išoriškai geri darbai be tikėjimo gali būt visiškai blogi. Žmogus gali aukoti vargšams ne todėl, kad juos myli, o dėl to, kad myli save (aukojimas tenkins jo savimeilę - „štai koks aš geras, aukoju vargšams“). Žmogus gali laikytis celibato ne dėl to, kad myli Dievą, o todėl, kad myli save („štai koks aš doras, netgi nemiegu su moterimis, visiškai atsidavęs“, ar dar blogiau - „fuj, moterys“). Žmogus gali melstis ne todėl, kad nori bendrauti su Dievu, o todėl, kad myli save („štai koks aš teisus, meldžiuosi Dievui“). Darbai turi būti lydimi tikėjimo, o tikėjimas - darbų.

Jei žmogus nesuvokia, kad jo bandymai daryti gerus darbus neatperka gausybės blogio, kurį jis iki tol visą gyvenimą darė (tą blogį atperka Kristas kryžiaus mirtis), jei jis nesupranta, kad naujai daryti gera gali tik su Šventosios Dvasios pagalba, tai tas žmogus yra pavojuje. Ortodoksija - tai švyturys žmogaus gyvenime, kuri nurodo žmonėms, kaip pasiekti krantą - Dievo Karalystę.

Teisinga reakciją į Evangeliją - atgaila, Kristaus aukos priėmimas už mūsų nuodėmes, kova su aistromis, žengimas gyvenimo keliu. Be Tėvų mes negalime suvokti, kaip būti išgelbėtais. Mes negalime suvokti Dievo Žodžio. Be Tėvų visokie Biblijos „tyrinėtojai“ gali pripasakoti tokių dalykų, kurie visiškai išmuš iš mūsų pasitikėjimą Dievu. O be vyskupų neegzistuotų tikėjimą Tėvais sauganti bendruomenė - Bažnyčia. 

Komentarai

Populiarūs įrašai