Iš kur cerkvėse atsirado „užuolaidos“?

Užuolaida ant ikonostaso šiandieninėje cerkvėje

Užuolaida, dengianti altorių Hagia Sophia (rekonstrukcija)

Šiuolaikinėse cerkvėse altorių (presbiteriją) nuo tikinčiųjų skiria užuolaida, kabanti ant ikonostaso. Ji yra atidengiama Liturgijos metu.  Ikonostasas - tai architektūrinis elementas, išsivystęs iš templono (Vakaruose juos atitinka altorių turėklai). Tuo tarpu užuolaida - tai tas pats liturginis elementas, kaip ir Šventyklos uždanga Jeruzalėje.

„Pirmoji Sandora irgi turėjo apeiginių nuostatų bei žemišką šventyklą. Buvo pastatyta padangtė: priešakinė dalis, kur buvo žvakidė, stalas ir padėtinės duonos kepalai, vadinosi „šventoji“. Už antrosios uždangos buvo padangtės dalis, vadinama „šventųjų šventoji“. Ten stovėjo auksinis smilkymo aukuras ir iš visų šonų auksu apmušta Sandoros skrynia, kurioje buvo auksinis ąsotis su mana, išsprogusi Aarono lazda ir sandoros plokštės. Viršum jos buvo šlovės cherubai, kurie gaubė permaldavimo dangtį. Apie tai dabar nėra reikalo smulkiau kalbėti. Esant tokiai sąrangai, į priekinę dalį visuomet eina kunigai atlikti apeigų, o į antrąją – tik kartą per metus vienas vyriausiasis kunigas, ir tai ne be kraujo, kurį atnašauja už save ir už tautos paklydimus. Šitaip Šventoji Dvasia nurodo, kad kelias į šventovę dar nėra atviras, kol tebestovi priekinė padangtė, kuri yra dabartinio laikotarpio atvaizdas. Joje atnašaujamos dovanos ir aukos, kurios aukotojo negali padaryti sąžine tobulo, bet apima tik valgius, gėrimus ir įvairius apiplovimus – pagal išorinius potvarkius, tegaliojančius iki atnaujinimo meto.“ (Heb 9,1-10) 

„Kristaus kraujas laiduoja mums, kad žengsime į šventovę. Jis atvėrė mums naują ir gyvą kelią pro uždangą, tai yra per savąjį kūną; mes turime ir didį kunigą Dievo namams. Todėl ateikime su tyra širdimi ir giliu tikėjimu, apvalę širdis nuo nešvarios sąžinės ir nuplovę kūną švariu vandeniu!“ (Heb 10,19-22)

Šventyklos uždanga perplyšo nukryžiavus Kristų: „šventyklos uždanga perplyšo pusiau. O Jėzus galingu balsu sušuko: Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią. Ir su tais žodžiais numirė.“ (Lk 23,45-46). Tai liudija ir Mt 27,51, Mk 15,38. Iki didžiosios schizmos, t.y. Romos katalikų ir ortodoksų skilimo, užuolaida buvo bendras architektūrinis elementas visoms Rytų ir Vakarų Bažnyčioms.

Augustus Welby Pugin. 2012. The Present State of Ecclesiastical Architecture in England. Cambridge University Press

Vakarų Bažnyčiose uždanga paprastai kabėdavo ant kiboriono arba ant lektoriumo. Vakaruose altoriaus uždanga, kaip ir lektoriumai, buvo panaikinti po reformacijos, reaguojant į tai, kad protestantai naikino visas vizualines užkardas tarp kunigų ir susirinkusiųjų. Visos vizualinės kliūtys buvo panaikinto ir katalikų bažnyčiose. Paprastai lektoriumai būdavo griaunami.

Vakarietiškas lektoriumas su altoriaus uždanga (užuolaida)

Vakarietiškas lektoriumas su nukabinta užuolaida

Katalikų kiboriumas Milane su nukabinta užuolaida

Kadangi reformacija nepalietė nevakarietiškų Bažnyčių, tai altoriaus uždanga išlikusi ir monofizitų bei nestorionų Bažnyčiose, kurios nebuvo Komunijoje nei su ortodoksais, nei su katalikais.

Altoriaus uždanga armėnų (monofizitų) Bažnyčioje

Altoriaus uždanga Rytų Asirijos (nestorionų) Bažnyčioje

Taigi, ši užuolaida buvo bendras architektūrinis elementas visoms Apaštališkosios Tradicijos Bažnyčioms.