Ortodoksų požiūris į jogą ir karatė
Šv. Polikarpas Smirnietis, vyskupas, rankose laikantis kankinio vainiką. Nužudytas už atsisakymą garbint stabus. |
Priežastis yra ta, kad rytų religingumas iš esmės skiriasi nuo krikščionybės ir, dažnai, jo centre yra ne tikėjimas, o veiksmai ir rezultatas. Rytiečiai siūlo tam tikras dvasines sistemas, kurios nutaikytos į nekrikščioniškus tikslus (amžina jaunystė, fizinė sveikata kaip prioritetas ir kt.) ir taip „pro galines duris“ įbruka vakariečiams savo religingumą - tikėjimą karma, reinkarnacija, čiakromis ir t.t... Net jei ir mokymo neįbruka, tai kartais tokiu būdu krikščionys yra apmokomi dvasiškai žalingų praktikų. Tai galioja ir karatė, ir jogos ir daugeliui kitų mokymų.
TIBETO PRATIMAI
Palyginimui galėtume pažiūrėti į Tibeto pratimus, pristatomus tinklalapyje tibetas.lt (http://tibetas.lt/penki-tibeto-pratimai/, šių pratimų tikslas ir priemonės prieštarauja krikščionybės tikslams ir priemonėms. Šių pratimų tikslas yra atjaunėjimas, o krikščioniui jaunumas nėra savaiminis gėris. Antropologiškai šie pratimai remiasi hinduistine čakrų sistema (čakros - septyni „išgrynintosios energijos centrai“ žmogaus „astraliniame kūne“). Atliekant kundalinijogos pratimus žmogus patiria savotišką palaimą ir yra tikima, kad įgija tam tikrų galių. Kundalinijogos principai prieštarauja krikščioniškai maldos sampratai ir yra pakankamas pagrindas įtarti, jog jos poveikis yra tipinė dvasinio paklydimo apraiška. Krikščioniui taip pat būtų pavojinga remtis šia čiakrų antropologija.
KARATĖ
Masutatsu Oyama, praktikuojantis dzadzeną |
Analogišką pavojų galėtume įžvelgti tradicinėje karate kyokushin praktikoje. Karate japoniškai reiškia „tuščia ranka“, tai kovos menas (nes sportas), nenaudojantis ginklų. „Kyokushin“ japoniškai reiškia „galutinė tiesa“. Ši tiesa, pasak stiliaus įkūrėjo Masutatsu Oyama yra pasiekiama per nuolatinį savo prigimties išmėginimą sunkiomis fizinėmis treniruotėmis, bushido (jap. „Kovotojo Kelias“ - samurajų garbės kodeksas) laikymąsi ir dzen budizmą. Panagrinėkime šiuos elementus atskirai.
Apie krikščionišką požiūrį į sportą ir fizines treniruotes esu rašęs senesniame straipsnyje. Fizinė veikla gali būti naudinga, jei ji teisingai dvasiškai įprasminama. Tačiau kaip ją įprasmina Mas Oyama? Jis teigia: „Karatė yra labiausiai dzen budizmą atitinkantis kovos menas. Jis paliko kardą. Tai reiškia, kad transcenduojama pergalės ir pralaimėjimo idėja, karatė tampa mąstymo ir gyvenimo žmonių labui būdu pagal Dangaus kelią. Taigi, tai yra giliausiųjų žmogaus minties sluoksnių pasiekimas“. Nuo sporto kovos menas, kaip matome, skiriasi būtent tuo, kad jis jau turi dvasinį mokymą, įprasminanti fizinius pratimus. M. Oyama karatė įprasmino visiškai dzenbudistinėje perspektyvoje ir tai yra kertinis jo treniruočių elementas jau vien todėl, kad kiekvienoje treniruotėje kyokushin stiliaus atstovai paprastai naudojasi dzen meditacija (jap. dzadzen).
Kas yra tie dzenbudistiniai idealai, kuriais remiasi kyokushin? Pagal keturias budizmo „tauriąsias tiesas“ gyvenimas yra kančia, o kančia kyla iš troškimų. Kad sumažėtų kančia, reikia riboti trokšimus, o kaip tai padaryti nurodo aštuonlypis kelias. Aštuonlypiame kelyje atsikartoja daugelis tiesų, kurios išreikštos ir Masutatsu Oyamos knygoje „Tai yra karatė“ pateikiamose bendruomenės taisyklėse (Dojo Kun). Oyama liepia savo mokiniams išsižadėti troškimų, siekti išminties ir jėgos, susilaikyti nuo smurto, išsižadėti savęs, mokytis budrumo ir įgyti nepajudinimą dvasią. Visa tai įgyjama per sunkias fizines treniruotes ir zen.
Žodis „zen“, pasak „Rytų išminties enciklopedijos“, yra „proto sutelkimas arba meditacinis nugrimzdimas - būsena, kai sunyksta bet koks dualizmas, pvz. aš/tu, subjektas/objektas, teisinga/klaidinga skyrimas“. Šiuo žodžiu vadinama mahajanos budizmo mokykla, kuri pagrindiniu nušvitimo (išsilaisvinimo iš atgimimų rato) būdu laiko ne ritualus ar mokytumą, o tiesioginę zen meditacijos praktiką - zazen (jap. za - sėdėjimas, zen, kaip rašyta - nugrimzdimas). Tai - meditacija, kuomet negalvojama apie nieką.
„Tikriausias dazdzenas - tai būsena, kai išsilaisvinama iš bet kokių minčių ir drauge išsaugomas budrus dėmesingumas nesusisaistant su jokiu objektu, su jokiu turiniu. Ilgą laiką atsidėjus praktikuojant dzadzeną „sėdinčiojo“ protas pasiekia tobulą, su jokiu turiniu nesiejamą budrumo būsena, kuri, ūmiai patyrus nušvitimą, paskatina savo tikrosios prigimties, arba budos prigimties, tapačios visatos esmei, įžvalgą.“
- Michael S. Diener, „Rytų išminties enciklopedija“
Iš to, ką pasakiau, galima lengvai rekonstruoti dzen meditacijos (dzadzeno) centrinę reikšmę kyokushin karate praktikai. Tai patvirtina ir pats stiliaus kūrėjas:
„Svarbesnis už techniką ar jėgą karatė mokyme yra dvasinis elementas, kuris leidžia tobulėti ir veikti laisvai. Stengiantis įgyti tinkamą sąmonės nuostatą, zen yra labai svarbus. Nors sakome, kad meditacija įtraukia neveikimą ir visišką minčių nebuvimą, turime omenyje, kad meditacijoje įveikiame jausmus ir mąstymą, duodame daugiau valdžios mūsų vidinėms galioms nei prieš tai. Zen kaip savo patybės atsisakymas yra ta pati savanaudiškų minčių ir asmeninės gerovės rūpesčio įveikos būsena, kurią menininkas jaučia kūrimo metu. Žmogus, kuris nori eiti karatė keliu negali sau leisti neigti zen ir dvasines pratybas.“
- Masutatsu Oyama, „Vital karate“Ar dzen būsena yra krikščioniška būsena? Dzenbudistų pateikiami šios būsenos aprašymai rodo, kad ne. Daisetsu Teitaro Suzuki apie budistinę būsena rašo, kad žmogus, kuris išsižadėjęs visų troškimų ima kardą to nenorėdamas, nežudo. Nes „ne jis žudo, o kardas: jis [budistas] neturi troškimo kam nors pakenkti, bet priešas pasirodo ir padaro save auka. Kardas tarsi automatiškai atlieka teisingumo funkciją, gailestingumo funkciją“. Lengva suprasti, kad tai toli gražu ne krikščioniškos meilės, agapės būsena. Juk šv. Bazilijus Didysis net tarnyboje atlikusiam „teisingą“ žmogžudystę kariui pataria daugelį metų susilaikyti nuo Komunijos ir atgailauti.
Be to, kad pats Mas Oyama teikė centrinę zen svarbą karatė kelyje, ne mažiau svarbu tai, kad jis skatino laikytis bushido. Šis samurajų garbės kodeksas yra nekrikščioniškas. Jo nekrikščionišką orientaciją rodo jau vien tai, kad bushido tauria laiko ritualinę savižudybę, atliekama tam, kad samurajus nepatektų priešams į rankas arba išvalytų savo suteptą garbę. Be to, bushido numato pagarbą vyresniesiems, dažnai įgaunančią stabmeldystės pavidalą (pvz. lenkimasis karatė stiliaus įkūrėjo portretui prieš treniruotė kyokushin salėse).
Taigi, nors kas nors ir galėtų teigti, kad „užsiima karatė žiūrėdamas į tai tik kaip į sportą, fizinius pratimus“, galima būtų pagrįstai kelti klausimą, ar tai dar karatė. Kaip matėme, dzenas yra labai svarbus karatė. Be to, budistinė meditacija, lenkimasis įkūrėjo portretui ir t.t.. sudaro kiekvienos karatė treniruotės integralią dalį. Todėl jei kunigo klausia - ar gali ortodoksas praktikuoti karatė - atsakymas yra labai nevienareikšmis, nes karatė kaip karatė ortodoksas praktikuoti negali, jis gali praktikuoti tik išoriškai panašų į karatė sportą. Kita vertus, jei kunigas kategoriškai pasakys „ne“, jis gali likti nesuprastas, nes daugelis galvoja, kad karatė - tik sportas.
Man yra žinomas atvejis, kai vyskupas davė leidimą noviciatui užsiimti karatė. Žinoma, noviciatas išmetė iš treniruočių meditaciją, lenkimąsi stiliaus įkūrėjui ir t.t... ir paliko tik techniką. Taip iš kovos meno liko tik sportas, kurį praktikuoti - visiškai ortodoksiška.
JOGA
Vakarietis, medituojantis lotoso pozoje |
Jogos taip pat dažnai asmens kultą. Įvairios jogos sistemos gali įvairiai inkorporuoti guru puja - mokytojo garbinimą, kuris gali turi tiek atnašų (smilkalų, gėlių ar kt. atnašavimą) tiek nusilenkimą ar meditavimą greta. Mokytojo garbinimas gali vykti tiek garbinant patį mokytoją, tiek garbinant jo atvaizdą. Pavyzdžiui, vienas iš mano pažįstamų, užsiėmęs joga, medituodavo priešais savo guru atvaizdą.
Be abejonės, joga, kaip ir aukščiau minėti Tibeto pratimai, įtraukia į save nekrikščionišką antropologiją. Tačiau net jei iš jogos išmestume mokytojo garbinimą ir antropologiją ir paliktume tik darymą, turėtume atsisakyti ir meditacijų (pvz. dhyana, kuri yra beveik analogiška budistiniam dzadzen), o tada lieka tik asanos (tam tikros kūno pozicijos, tampymo pratymai) ir pranajamos (kvėpavimo pratimai). Bet ir sakyti žmogui „jei tai tik kvėpavimo ir kūno pratimai, tai leistina“ yra pavojinga.
Visų pirma, Vakaruose žmonės dažnai yra įviliojami į religines praktikas apgaulės būdu. Yra įvairių organizacijų, kurios teigia, kad siūlo tik kvėpavimo pratimus ir asanas (kad prie jų jungtųsi krikščionys ir kiti, kurie vengia kitų religijų praktikų), tačiau iš tiesų siūlo religines praktikas. Lietuvoje veikianti organizacija „Gyvenimo menas“ teigia, kad jie nėra religinė bendruomenė, nors mokslininkė Milda Ališauskienė savo tyrime parodė, kad jie yra religinė bendruomenė. Kai keli tinklaraštininkai JAV įvardijo šią organizaciją kaip „kultą“ ir pateikė jos apgaulingos veiklos įrodymų, jie buvo paduoti į teismą, tačiau teisme sugebėjo įrodyti savo nuomonės teisingumą. Taigi, net teisine prasme, šią organizaciją, besiskelbiančią „nereligine“, galima mažų mažiausiai vadinti religine bendruomene.
Antra, pats žodis joga reiškia „susisaistymą su Dievu“ (pažod. sanskr. jungas, kinkinys). Hinduizme yra įvairios jogos formos: karmajoga - nesavanaudiška elgsena, bhaktijoga - meilė ir atsidavimas Dievui ir kt. nors vakaruose geriausiai žinoma hathajoga, t.y. kvėpavimo pratimai ir kūno pozicijos, tačiau jos yra lygiai taip pat susijusios su kitomis jogos formomis, kaip ir karate kyokushin yra susijusi su dzenbudizmu. Kaip pastebi dr. Christine Mangala, „net populiariausi rašytojai, rašantys apie jogą, kaip B. K.S. Iyengaras, pabrėžia, jog dvasiniai tikslai yra pirmaeiliai jogoje“. Dažniausiai net asanos ir kvėpavimo pratimai nėra atsiejami nuo dzadzeno tipo meditacijos, o apie tai, kad žmogus, nuturėdamas dvasinių orientyrų, nuo hathajoga praktikavimo gali susikelti sau psichosomatinių problemų, žino ir patys jogai.
Kaip rašoma „Rytų išminties enciklopedijoje“, „bet kuris žmogus, siekiantis vienybės su Dievu, t.y. mistinės patirties, kad ir kas jis būtų - indėnas šamanas ar krikščionis mistikas, - yra jogas“. Priešingai, ortodoksinėje krikščionybėje bet kuris žmogus, siekiantis mistinės patirties, kad ir kas jis bebūtų, laikomas esantis dvasiniame paklydime. Mistinė patirtis niekada negali būti ortodokso tikslas ar apskritai pageidaujamas dalykas. Todėl su joga kyla ta pati problema, kaip ir su karatė - tarkime, žmogus tik kvėpuoja ir tik daro kūno pratimus, kaip fizinę mankštą, be jokio medatyvumo. Ar tai dar yra joga? Ir kam tada apskritai joga, kai yra medikų sukurtos sveikatingumo mankštos?
APIBENDRINIMAS
Šv. Apaštalo Jono mokinys šv. vyskupas Polikarpas buvo vienas iš daugelio kankinių, nukankintų ir žiauriai nužudytų dėl to, kad atsisakė garbinti stabus. Mes žinoma, kad iš pradžių kankintojai reikalaudavo išsižadėti Kristaus, po to - atnašauti stabams mėsos, jei šie nesutikdavo, atnašauti smilkalų imperatoriaus atvaizdui. Jei ir to krikščionis nedarydavo, iš jo buvo reikalaujama sukalbėti imperatoriui specialią priesaiką. Tačiau Polikarpas, kaip ir tūkstančių tūkstančiai kitų, atsisakė ir priėmė mirtį.
Šv. Barlaamo Antiochiečio pagonys pareikalavo paaukoti smilkalų „dievo“ ar imperatoriaus statulėlei. Jie prievartą įgrūdo jam į rankas smilkalų, rusenančią anglies žarija ir laikė jo ranką virš liepsnojančių anglių. Jei jis būtų atgniaužęs klaikiai skaudančią ranką ir tiesiog išmetęs iš rankų smilkalus, pagonys jį būtų paleidę. Tačiau jis laikė ranką tol, kol ji nudegė ir kankinys krito atiduodamas dvasią Dievui.
Per du tūkstantmečius nesuskaičiuojami kiekiai krikščionių atidavė gyvybės, nes atsisakė atlikti ką nors, kas būtų išorinis Kristaus išsižadėjimo ženklas. Nes jie bijojo Kristaus perspėjimų: „
Jei kas gėdisi manęs ir mano žodžių šios neištikimos ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, atėjęs savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais“ (
Mk 8,38
); „
Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje.“ (
Mt 10,32
); „
O kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, ir aš jo išsiginsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje“ (
Mt 10,33
). Šiandien žmonės taip gėdijasi Kristaus netikinčiųjų akivaizdoje ir taip bijo jį išpažinti, kad mielai karatė salėje garbina savo stiliaus įkūrėją ir jam lenkiasi, bijodami sakyti, kad šitokios pagarbos vertas tik Dievas.
Forma įgyja prasmę tik tada, kai ji yra paremiama tikėjimo turiniu. Tačiau ne viskas taip vienareikšmiška, kartais kontekstas suteikia veiksmui prasmę, pripažįstame tai, ar ne. Viena vertus, krikščionis gali užsiimti joga ir karatė, jei nežiūri į tai kaip į dvasines praktikas. Antra vertus, tokiu atveju jis turi labai tvirtai skirti, kur yra dvasinės praktikos, o kur - ne. Galų gale kyla klausimas, jei iš jogos ir karatė išmesti viską, kas dvasiška, - kam to iš viso reikia?
Galbūt čia ir tiktų tėvo Dmitrijaus Smirnovo atsakymas į klausimą, ar krikščionims priimtina kremacija. Dievui vienodai, ar kūnas bus užkastas, ar sudegintas, ar įmestas į jūrą, ar kas ten dar jam padaryta. Bet jei žmogus mąsto krikščioniškai, jei gyvena Kristaus mokymu, jis tokių laidotuvių nenorės, nes nematys tame prasmės. Užsiėmimą joga ar karatė be dvasinio turinio, žinoma, galima suprasti, jei tai žmogus, kuris atsivertė į krikščionybę būdamas karatistu ir tai yra gerai jam žinoma fizinės mankštos forma, iš kurios jis kompetentingai gali pašalinti dvasinį turinį - nes tada tikrai nėra prasmės mokytis visko iš naujo.
Mokate angliškai? Paklausykite indės dr. Christine Mangala interviu apie jogą ir krikščioniškąją ortodoksiją - http://www.ancientfaith.com/podcasts/illuminedheart/yoga_and_orthodox_christianity_are_they_compatible