2013 m. lapkričio 10 d., sekmadienis

Sveikatingumas, mityba, sportas, fizinė kultūra

Laikraščiai ir tinklalapiai mirga patarimais lieknėti, miestuose gausu sporto klubų. „Žvaigždės“ diktuoja grožio ir atletiškumo standartus. O ar krikščioniui derėtų prisijungti prie masinio sveikatingumo siekio ir „kūdintis“ bei lieti prakaitą sporto klubuose?

Be abejonės, nenoriu kalbėti apie prisijungimo prie „sveikatingumo manijos“. Tai - gana lėkšta ir neįdomu. Sekuliarioji kultūra pažemina kūną kaip geismo ir vartojimo objektą, pajuokia žmogaus asmenybės orumą ir išstato jį kaip „gražų daiktą“. Apie tokią niekingą prieigą ir kalbėti neverta, o norisi pakalbėti apie dvasingesnę, kūno kultūros perspektyvą.

Pirmasis lotynišką žodį „cultura“ pavartojo Ciceronas, kuris teigė, jog „filosofija - proto kultūra“. Žodis „kultūra“ iki tol lotynų kalboje reiškė žemdirbystę, kaip kad „kultyvavimas“ - laukų apdirbimas. Lietuvių kalboje šį žodį geriausiai atitinka „ugdymas“, nuo „augti“. Ciceronas gi nusakė, kad galima ugdyti ne tik kviečius laukuose, bet ir žmogų.

Kad krikščioniui būtina šiokia tokia proto kultūra, proto ugdymas, tai yra aišku - tai dvasinio gyvenimo dalis. Bet ar reikalinga kūno kultūra, t.y. sąmoningas kūno mankštinimas, tam tikrų stiprybių ugdymas, nėra akivaizdus dalykas. Bet ir apie jį rašo Šventieji Tėvai.




Ortodoksų Bažnyčia moko, jog žmogus - galutinis visos kūrinijos tikslas, aukščiausias Dievo kūrinys, sukurtas iš meilės pagal Dievo atvaizdą ir panašumą. Šį kūrinį sudaro kūnas ir siela, bet kai kurie Bažnyčios Tėvai išskiria trečiąjį žmogaus elementą - dvasią, kuri yra sielos dalis, turinti galią pažintį Dievą. Žmogaus žemiško gyvenimo tikslas - teisingai sutvarkyti savo gyvenimą sąrangą, kad su Dievo pagalba paruoštų save išgelbėjimui.

Klementas Aleksandrietis pastebi, jog grožis yra sveiko gyvenimo būdo dovana. Jis laikosi nuomonės, jog krikščionei ar tuo labiau krikščioniu nepridera dažytis ar per daug puoštis, nes jei jis ar gyvena sveikai, kas, ko gero, jo nuomone, yra tvarkingo dvasinio gyvenimo dalis, tai ir kūnas bus gražus.

Tačiau nereikia pamiršti, jog šimtmečių šimtmečius daugelis žmonių, tuo labiau daugelis vienuolių, didžiąją dienos dalį dirbdavo alinantį fizinį darbą. Kas žemės ūkyje, kas - amatininkai ir kt. Tik naujaisiais laikais atsirado proga gausiai veltėdžiaut. Todėl tik XIX amžiuje šv. Teofanas Atsiskyrėlis atvirai rašo, jog žmonės, kurie dirba išskirtinai protinį darbą, galėtų užsiimti „kambarine gimnastika“ tam, kad palaikytų sveikatą. Jis siūlė paskaityti apie tai knygą, kurioje pateikiami pratimai rankoms, kojoms, kaklui, presui, galvai ir kt...

Kitas naujųjų laikų šventasis, Aleksejus Mečjovas išryškina auklėjamąjį kūno lavinimo aspektą. Fiziniai pratimai padeda kovoti su veltėdžiavimu, ugdyti savyje valią. Juk bėgdami krosą ar darydami kitus sunkius pratimus turime įveikti save, o dar daugiau valios reikalauja sporto pratimų reguliarumas. Sportas rezultatus duoda tik tada, kai sportuojama diena iš dienos, pastoviai, nors ir ne po daug, o tai reikalauja elementarios tvarkos gyvenime.

Šv. Pimenas Didysis primena, jog krikščionys yra ne kūno, o aistrų žudikai. Askezės, pasninko tikslas neturi būti sulįsti iki kaulų, visiškai išsekinti savo kūną. Šios priemonės yra skirtos tam, kad palaužtų mūsų kūno aistras. Todėl liesumas ar kūno išsekinimas pasninkais yra tik nebent itin sunkios kovos su savo aistromis pasekmė, o ne tikslas ir neturi būtinai pasitaikyti visų krikščionių gyvenime,

Šv. Simeonas Naujasis Teologas nurodo puikų kriterijų atskirti gerą gyvenimo tvarką nuo blogos - tai jos nukreiptumas į dvasią. Jei visa žmogaus kasdienybė nukreipta į Dievožiną, į bendravimą su Dievu, dvasios stiprybės ugdymą, tai jis eina teisingu keliu. Žmogus, žinoma, yra kūno, sielos ir dvasios vienovė - kūno stovis atsispindi sieloje ir dvasioje, dvasios ir sielos - kūne. 

Tokiu būdu galima numanyti, jog kūno kultūra yra naudinga tiek, kiek ji padeda mums dvasiniame gyvenime. Ji gali ugdyti mūsų valią, kantrybę, kitas susijusias dorybes. Bet netinkama kūno kultūra gali ugdyti mumyse garbėtrošką, puikybę, savimeilę, prisirišimą prie kūno. Kūno sureikšminimas taip pat gali būti žmogaus asmenybės vienovės pažeminimas, jo orumo sumenkinimas, kai žmogus suvokiamas vien kaip kūnas, o ne asmenybės pilnatvėje. Derėtų blaiviai įvertinti situaciją - galbūt žmogui nereikia jokios kambarinės gimnastikos, nes jam sveikatai palaikyti užtenka kasdienių lankstymųsi iki žemės prieš ikonas. 

1 komentaras:

  1. Na taip, rezultatų sporte pasieksime tik nuolat sportuodami ir ne bet kaip, o teisingai. Tad sporto medicina galiu pasakyti, man tikrai tikrai nepakenkė. Tik į naudą.

    AtsakytiPanaikinti