Bizantiškos natos, pneumos, rusų „krjukai“ ir vakarietiškos neumos
Ankstesnis rašas apie giedojimą: http://ortodoksas.blogspot.com/2012/10/giedojimas.html
Tradicinis Ortodoksų Bažnyčios giedojimas kilo iš Jeruzalės Šventyklos ir Antikos giedojimo tradicijų. Bažnyčios Tėvai griežtai pasisakė prieš muzikos instrumentų naudojimą liturgijoje. Pasak šv. Jono Auksaburnio, muzikos instrumentai Šventykloje simbolizavo žmogaus kūno netobulumą ir buvo duoti dėl širdžių kietumo, o krikščionių išganytas kūnas pats yra geriausias šlovinimo instrumentas.
Bažnyčios naudojimo tikslais laipsniškai susiformavo savitas muzikinis raštas, bažnytinio giedojimo, Psalmodia, tradicija. Rašto ženklai susiformavo iš senovės graikų kalboje esančių kirčių ženklų (akūto, kaip kad - žodyje θεός, cirkumflekso, kaip kad žodyje υἱοῦ, gravio, kaip kad žodyje καὶ). Senovėje kirčiavimas graikų kalboje buvo polifoninis, t.y. kai žmonės skaitydavo akūtą, tai kylantis pagaliukas simbolizavo ne tik pabrėžiamą vietą, bet ir balso pakėlimą maždaug per kvartą. Gravis reiškė balso nuleidimą tokiu pačiu intervalu. Cirkumfelksas - pakilimą ir nuleidimą.
Kirčio ženklai kaip ir tada, taip ir šiandien graikų kalboje rašomi visame tekste, ant kiekvieno žodžio.
Ilgainiui psalmių ir kitų liturginių giesmių giedotojai vis įvairiau žymėjosi balso vingius ir taip susiformavo bizantiška natų sistema.
TRISKART ŠVENTAS (TRISAGION)
Šioje notacijoje nurodoma tik pirmoji nata, o toliau rašomi intervalai tarp natų, jei kinta natų trukmė - tai taip pat pažymima. Karts nuo karto parašoma, kurioje natoje dabar randiesi, kad nepasiklystum. Judėjimas gamos laipsniais vyksta pagal „tonus“, tam tikras fiksuotas dermes ir melodijas. Taip pat nurodomas „labiau pabrėžtos“ ir „mažiau pabrėžtos“ natos. Dera pastebėti, jog pagal gamos laipsnių atstumus šis giedojimas neatitinka Vakarų tradicijos, todėl jo neįmanoma atlikti pianinu (kai kur atstumas yra trys ketvirčiai tono ir pan.).
Melodinis judėjimas yra griežtai susisietas su teksto turiniu. Kai minimi „aukštesni“ dalykai, tokie kaip Dievas, angelai, Dievo Motina, tai melodija kyla, kai minimi „žemesni“ dalykai, melodija leidžiasi.
Bizantiškąjį giedojimą visada lydi isono laikymas. Isonas - viena nenutrūkstamai laikoma nata, sudaranti foną melodijai. Isonas simbolizuoja Dieviškąsias Energijas, nenutrūkstama Dievo veikimą žemėje, kurio fone Bažnyčia gieda vienu balsu, vienais žodžiais, viena melodija, šlovindama Dievą. Isono laikymas vadinasi isokratima, ir gali būti trijų rūšių:
1. Nekintantis. Standartinis isonas, viena nata, kuri nesikeičia, nebent melodija pereitų į visiškai kitokia dermę;
2. Dominuojančios natos - isonas juda pagal dominuojančią dermės arba tetrakordo natą;
3. Harmonizuotas isonas - isonas juda melodiškai, pagal melodiją.
Daugelis giedotojų laikosi 1 ar 2 technikos, tačiau, pavyzdžiui, Simonopetro vienuolyne giedama pagal 2 arba 3 techniką.
Melodija gali pereiti į medatyvių skiemenų kartojimą (te ri re ri re... ir panašiai), tai vietos, skirtos skaityti Jėzaus maldai.
Ši giedojimo tradicija per vienuolynus pasiekė Vakarus, o per šventųjų Kirilo ir Metodijaus misiją - ir Kaukazą bei Rusiją.
Po Konstantinopolio užėmimo šias žinias perėmė musulmonai. Geriausi Bizantijos Psalmodia atstovai steigė mokyklas Osmanų imperijoje ir mokė musulmonų giedotojus.
RUSIŠKOS NATOS (ZNAMENNYJ RASPEV, KRJUKI)
Rusijoje Bizantijos natų ir giedojimo tradicija buvo perdirbta ir įgavo kitokį pavidalą. Simboliai šiek tiek pakito, tonai ir melodijos buvo „slavizuoti“, t.y. pridėta slavų kultūros motyvų.
Tradicinis Ortodoksų Bažnyčios giedojimas kilo iš Jeruzalės Šventyklos ir Antikos giedojimo tradicijų. Bažnyčios Tėvai griežtai pasisakė prieš muzikos instrumentų naudojimą liturgijoje. Pasak šv. Jono Auksaburnio, muzikos instrumentai Šventykloje simbolizavo žmogaus kūno netobulumą ir buvo duoti dėl širdžių kietumo, o krikščionių išganytas kūnas pats yra geriausias šlovinimo instrumentas.
Bažnyčios naudojimo tikslais laipsniškai susiformavo savitas muzikinis raštas, bažnytinio giedojimo, Psalmodia, tradicija. Rašto ženklai susiformavo iš senovės graikų kalboje esančių kirčių ženklų (akūto, kaip kad - žodyje θεός, cirkumflekso, kaip kad žodyje υἱοῦ, gravio, kaip kad žodyje καὶ). Senovėje kirčiavimas graikų kalboje buvo polifoninis, t.y. kai žmonės skaitydavo akūtą, tai kylantis pagaliukas simbolizavo ne tik pabrėžiamą vietą, bet ir balso pakėlimą maždaug per kvartą. Gravis reiškė balso nuleidimą tokiu pačiu intervalu. Cirkumfelksas - pakilimą ir nuleidimą.
Kirčio ženklai kaip ir tada, taip ir šiandien graikų kalboje rašomi visame tekste, ant kiekvieno žodžio.
Ilgainiui psalmių ir kitų liturginių giesmių giedotojai vis įvairiau žymėjosi balso vingius ir taip susiformavo bizantiška natų sistema.
TRISKART ŠVENTAS (TRISAGION)
Šioje notacijoje nurodoma tik pirmoji nata, o toliau rašomi intervalai tarp natų, jei kinta natų trukmė - tai taip pat pažymima. Karts nuo karto parašoma, kurioje natoje dabar randiesi, kad nepasiklystum. Judėjimas gamos laipsniais vyksta pagal „tonus“, tam tikras fiksuotas dermes ir melodijas. Taip pat nurodomas „labiau pabrėžtos“ ir „mažiau pabrėžtos“ natos. Dera pastebėti, jog pagal gamos laipsnių atstumus šis giedojimas neatitinka Vakarų tradicijos, todėl jo neįmanoma atlikti pianinu (kai kur atstumas yra trys ketvirčiai tono ir pan.).
Melodinis judėjimas yra griežtai susisietas su teksto turiniu. Kai minimi „aukštesni“ dalykai, tokie kaip Dievas, angelai, Dievo Motina, tai melodija kyla, kai minimi „žemesni“ dalykai, melodija leidžiasi.
Bizantiškąjį giedojimą visada lydi isono laikymas. Isonas - viena nenutrūkstamai laikoma nata, sudaranti foną melodijai. Isonas simbolizuoja Dieviškąsias Energijas, nenutrūkstama Dievo veikimą žemėje, kurio fone Bažnyčia gieda vienu balsu, vienais žodžiais, viena melodija, šlovindama Dievą. Isono laikymas vadinasi isokratima, ir gali būti trijų rūšių:
1. Nekintantis. Standartinis isonas, viena nata, kuri nesikeičia, nebent melodija pereitų į visiškai kitokia dermę;
2. Dominuojančios natos - isonas juda pagal dominuojančią dermės arba tetrakordo natą;
3. Harmonizuotas isonas - isonas juda melodiškai, pagal melodiją.
Daugelis giedotojų laikosi 1 ar 2 technikos, tačiau, pavyzdžiui, Simonopetro vienuolyne giedama pagal 2 arba 3 techniką.
Melodija gali pereiti į medatyvių skiemenų kartojimą (te ri re ri re... ir panašiai), tai vietos, skirtos skaityti Jėzaus maldai.
Ši giedojimo tradicija per vienuolynus pasiekė Vakarus, o per šventųjų Kirilo ir Metodijaus misiją - ir Kaukazą bei Rusiją.
Po Konstantinopolio užėmimo šias žinias perėmė musulmonai. Geriausi Bizantijos Psalmodia atstovai steigė mokyklas Osmanų imperijoje ir mokė musulmonų giedotojus.
RUSIŠKOS NATOS (ZNAMENNYJ RASPEV, KRJUKI)
Rusijoje Bizantijos natų ir giedojimo tradicija buvo perdirbta ir įgavo kitokį pavidalą. Simboliai šiek tiek pakito, tonai ir melodijos buvo „slavizuoti“, t.y. pridėta slavų kultūros motyvų.
Jėzaus malda:
Jėzaus malda, meldžiasi Valaamo vienuoliai
„Triskart šventas“ giedamas pagal slavišką tradiciją:
Akatistas Viešpaties Kryžiui:
Atlieka Vaalamo vienuolyno choras: https://sites.google.com/site/gintarasmedia/mp3/4.%2BHor%2BValaamskogo%2Bpodvor_ya%2B-%2BKrestu%2BTvoemu%2Bpoklonyaemsya%2C%2BVladyko%2B%28znamennyy%2Bro_%28mp3top100.net%29.mp3
Po Petro I kultūrinių reformų Rusijoje Bažnyčioje pradėta naudoti vakarietiška giedojimo tradicija, senąją išsaugo sentikiai ir vientikiai, o dabar ši tradicija po truputį vėl atgimsta.
GRIGALIŠKASIS CHORALAS
Bizantiškasis giedojimas, kaip ir daugelis kitų liturgijos elementų, buvo perimtas ir Vakaruose. Taip susiformavo vadinamosios vakarietiškos „neumos“ (neteisingas graikiško žodžio „pneuma“, Dvasia, dvelksmas, kvėpimas tarimas).
Senovinės neumos atrodė labai panašiai į bizantiškas natas:
Vėliau laipsniškai vystėsi:
Kol galop iš jų susiformavo šiuolaikinės Vakarų natos. Šiuolaikinėje Romos Katalikų Bažnyčioje senąsias ortodoksinio giedojimo tradicijas saugo tik nedaugelis.
Vakarietiškas choralas mums skamba įprasčiausiai, nes iš jo vėliau išsivystė operinis dainavimas ir visa šiuolaikinė muzika.
------
Susiję įrašai:
Šv. Jono Auksaburnio liturgija su senovės rusų giesmėm http://ortodhttp://ortodoksas.blogspot.com/2013/11/sv-jono-auksaburnio-liturgija-su.htmloksas.blogspot.com/2013/11/sv-jono-auksaburnio-liturgija-su.html
Akatistas Viešpaties Kryžiui:
Atlieka Vaalamo vienuolyno choras: https://sites.google.com/site/gintarasmedia/mp3/4.%2BHor%2BValaamskogo%2Bpodvor_ya%2B-%2BKrestu%2BTvoemu%2Bpoklonyaemsya%2C%2BVladyko%2B%28znamennyy%2Bro_%28mp3top100.net%29.mp3
Po Petro I kultūrinių reformų Rusijoje Bažnyčioje pradėta naudoti vakarietiška giedojimo tradicija, senąją išsaugo sentikiai ir vientikiai, o dabar ši tradicija po truputį vėl atgimsta.
GRIGALIŠKASIS CHORALAS
Bizantiškasis giedojimas, kaip ir daugelis kitų liturgijos elementų, buvo perimtas ir Vakaruose. Taip susiformavo vadinamosios vakarietiškos „neumos“ (neteisingas graikiško žodžio „pneuma“, Dvasia, dvelksmas, kvėpimas tarimas).
Senovinės neumos atrodė labai panašiai į bizantiškas natas:
Vėliau laipsniškai vystėsi:
Kol galop iš jų susiformavo šiuolaikinės Vakarų natos. Šiuolaikinėje Romos Katalikų Bažnyčioje senąsias ortodoksinio giedojimo tradicijas saugo tik nedaugelis.
Vakarietiškas choralas mums skamba įprasčiausiai, nes iš jo vėliau išsivystė operinis dainavimas ir visa šiuolaikinė muzika.
------
Susiję įrašai:
Šv. Jono Auksaburnio liturgija su senovės rusų giesmėm http://ortodhttp://ortodoksas.blogspot.com/2013/11/sv-jono-auksaburnio-liturgija-su.htmloksas.blogspot.com/2013/11/sv-jono-auksaburnio-liturgija-su.html