Ar tikėjimas Dievu nėra iliuzija, kuria tik įtikiname save? (apmąstymai)
Vis ilgiau gyvenant krikščioniškai gali galvoje imti stiprėti įsitikinamas, kad gyvenimas su Dievu - nuostabus, o gyvenimas be Dievo - beprasmis. Ir šis įsitikinimas yra filosofiškai teisingas ir priešingoje pusėje nei tikėjimas žiojėjant nebūties ir beprasmybės prarajai, ankstyvųjų krikščionių vadintai „mirties keliu“, gali kilti baisi abejonė, ar krikščioniškas tikėjimas nėra tiesiog savitaiga, skirta pabėgti nuo gyvenimo rūpesčių.
Asketai sakytų, jog visa minties struktūra rodo, jog ši mintis pakišta priešo. Tačiau kartais atmušti tokias mintis padeda priešybės - bandymas išsiaiškinti kaip yra iki galo. Geriausias vaistas nuo abejonės, tai tiesa ar iliuzija, - drąsa, kaip nuolankus paklusnumas proto ir apreiškimo tiesoms, įimant savo baimes ir nerimą. Abejonės dingsta tik santykyje.
Pavyzdžiui, pagalvokime, jei vaikinas įsimyli kokią nors merginą, krito į akis, ir pradedi galvoti, kaži, ar ji mane myli, kažin, ar man kas nors su ja gausis. Jei sau vienas fantazuoji taip, tai pastoviai susipainioji, prisigalvoji nesąmonių. Gali įtikint save įvairiausias dalykais, tame tarpe, kad jai labai patinki, arba, kad esi niekam tikęs pašlemėkas ir jai net nerūpi, bet tie įsitikinimai neturės nieko bendro su tikrove - tikrovė atsiskleis tik tada, kai pradėsi su ja bendrauti ir ji pasakys, patinki tu jai ar ne.
Tas pats turint merginą, kai pradedi įtarti, kad ji galbūt neištikima. Gali prisifantazuoti įvairių dalykų, bet abejonės išsisklaido tik tada, jei išdrįsti būti drąsus, o drąsos aktas yra pasitikėjimas savo mergina ir bendravimas su ja, kuriame tikėjimas ja pateisina save ir išsklaido abejones. Tai nereikia tikėtis, kad ir egzistencijos akistatoje, Dievo akistatoje yra kitaip, jei užuot bendraudami mes mąstome, kaip čia yra, tai dažnai kaip pavydus vyras galime prisigalvoti apie kitą asmenį visokių nebūtų dalykų. Kaip pavydus vyras gali išsigalvoti, kad žmonos meilės nėra, nors ji yra, taip ir galime išsigalvoti, kad nėra nei Dievo, nei Jo rūpesčio mumis. Juk švč. Komunija - tai Dievo ir Bažnyčios santuoka, o mes esame Jo Bažnyčia.
Priešingai, nesikreipiantis į Dievą žmogus gali save įtikinti, kad nėra nei Dievo, nei Dievo meilės. Viskas, kas įvyko gero jo gyvenime - tik aklas atsitiktinumas. Taip teigė Epikūras. Epikūras pateikė savo „argumentus“, kodėl neverta bijoti nei dievų, nei mirties. Pasak jo, jei dievai kištųsi į mūsų gyvenimą, tai reikštų, kad jiems kažko trūksta, bet būdami tobuli jie nesikiša. Viskas pasaulyje - aklas atsitiktinumas. O mirties bijoti nereikia, nes kol esame mes, mirties nėra, o kai mirtis bus, tai nebebus mūsų.
Filosofas Tomas Sodeika yra pateikęs tokią mintį, jog protu neįmanoma patikėti Epikūro argumentais. Jie tiesiog nėra rimti. Tačiau epikūrininkai tiesiog juos kartojo mintyse ir suko ratu, kol įtikindavo save, kad tai - tiesa. Panašiai kaip A. Camus sekėjai įtikina save idėjom apie absurdą ir susitaikymą su juo.
Dievo kaipo tokio buvimas yra prigimtinio proto pažįstama tiesa, tiek kosmologiškai, ontologiškai, tiek etiškai, istoriškai, etnologiškai... Taipogi turime Raštus, kurie moko, kaip gyvent ir šventųjų gyvenimus, kurie rodo, koks tokio gyvenimo rezultatas... Todėl prisimindamas turtuolio ir Lozariaus istoriją kelčiau klausimą, ar netikintis žmogus patikėtų, jei ir kas iš mirusiųjų prisikeltų. Susiedamas su ankstesniu pavyzdžiu sakyčiau, kad jei vyras nepasitiki žmona, tai net privatus detektyvas, raportuojantis apie visą jos gyvenimą, net jokie įtikinėjimai neįtikins jo, kad žmona tikrai jį myli ir yra ištikima. Taipogi ir čia, reikia gerai pasverti, ar mes atsisakydami būti santykyje ir taip mąstydami nesielgiame prieš tai, ką mūsų protas ir santykio išgyvenimas mums pateikia kaip akivaizdybę.
O to pasekmės didelės, nes be Dievo, kaip sako Dostajevskis ir Kantas, viskas leidžiama. Ir prasmės nedaug iš gyvenimo yra. Be Dievo mums lieka tik tuštybių tuštybė, „žemiškas gyvenimas“, kuris perpildytas tik rūko ir beprasmybės, kaip sako Ekleziastas. Kas iš tų turtų, kas iš tos šlovės, kas iš tų žinių, kas iš tų moterų etc., visa tai tušti dalykai.
Moteris gali sakyti, kad myli tave, bet tu gali ja netikėti. Dievas iš principo irgi gali su tavim pradėti kalbėti, bet tu netikėdamas greičiausiai nuspręstum, kad tau ko gero prasidėjo paranoja, girdi balsus, kurių kiti negirdi, todėl ir nelogiška būtų, jei Dievas pradėtų iš oro su žmonėmis kalbėti. Už tai Dievas su mumis kalba ženklais, jis mums gyvenime padeda, lydi, tačiau paprastai kuo geriau žmogui sekasi, tuo mažiau jam rūpi Dievas. Kai jį ištinka baisūs dalykai, tai jis verkia, kodėl būtent jam ir ieško užtarimo, jei meldžiasi ir jam akivaizdžiai tos maldos dėka Dievas padeda, tai jis po to jau vėl gerai gyvendamas save pradeda įtikinėti, kad tai tik sutapimas ir pan. Nes Dievas mums palieka asmeninį patyrimą, palieka raštus, gyvenimų aprašymus, mokymus ir t.t... Bet kaip mergina gali tau kartoti šimtus kartų, kad tave myli, ir tu gali vis tiek atsisakyti tuo tikėti, taip ir čia.
Dievo jutimas maldos metu - tai jau kitas klausimas... šventieji pabrėžia, jog nereikia koncentruotis į save, nereikia stengtis kažko pajausti, o reikia tiesiog atsipalaiduoti ir kalbėtis, kaip kalbiesi su visais žmonėmis... nes kai stengiamės ką nors pajausti tai tas santykis jau dirbtinis, kaip, pvz., jei kalbėdamas su žmogumi bandytum ką nors „pajaust“... 46 psalmėj graikų kalba bent yra rašoma gerai, „atsipalaiduokite, kad sužinotumėte, jog aš esu Dievas“, t.y. bendravimas reikalauja atsipalaidavimo... Jokių išankstinių vaizdinių, jokios fantazijos naudojimo, jokių lūkesčių, jokios skubos, o kaip yra meldžiamasi galima sužinoti, susiradus maldynų tekstus (jie suteikia supratimą, kokiais žodžiais kalbėti ir pan).
Tarp nebažnytinių žmonių būdinga tiesiog „tikėti kažkuo“ ir nepriimti tikėjimo rimtai. Man regis, tas „tikėjimas kažkuo“ tėra tarpinė pozicija tarp drąsos prisiimti atsakomybę už savo būtį ir nusiminimo pripažįstant egzistavimo be Dievo beprasmybę. Nes jei tikėti rimtai, tai tektų prisiimti labai didelę naštą ir keisti savo gyvenimą. O jei būti nuosekliam ir to viso atsisakyti, tada laukia baisi akistata su absurdu. Tai dažniausiai žmonės, man rodos, renkas apie nieką negalvoti ir daryti pusėtinai viską. Tik kartais gyvenimas vis išmuša iš šios iliuzinės laimės būklės per akistatas su mirtimi, kančia ir panašiai, tada tenka susimąstyti, ką gi po saule čia veikiame. Pastebėjau, kad paprasti žmonės irgi filosofuoja, tik tai daro kur kas rečiau, nes nenori mąstyti.
