„Kasdienė duona“ | Lk 11, 15-26

¹⁵ Kai kurie žmonės sakė: „Jis išvaro demonus demonų valdovo Belzebulo galia“. ¹⁶ Kiti, mėgindami jį, reikalavo ženklo iš dangaus. ¹⁷ Žinodamas, ką jie mano, Jėzus jiems tarė: „Kiekviena suskilusi karalystė bus sunaikinta, ir namai grius ant namų. ¹⁸ Jeigu ir šėtonas pasidalijęs, tai kaip išsilaikys jo karalystė?! Jūs sakote mane išvejant demonus Belzebulo galia. ¹⁹ Jeigu jau aš išvarau juos Belzebulo galia, tai kieno galia išvaro jūsų sekėjai? Todėl jie bus jūsų teisėjai.²⁰ Bet jei aš išveju demonus Dievo pirštu, tai tikrai pas jus atėjo Dievo karalystė.

²¹ Kai apsiginklavęs galiūnas sergi savo sodybą, tada ir jo turtas apsaugotas.²² Bet jei užpuls stipresnis ir jį nugalės, tai atims jo ginklus, kuriais tas pasitikėjo, ir išdalys grobį.

²³ Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas nerenka su manimi, tas barsto“.

²⁴ „Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, klaidžioja bevandenėse vietose, ieškodama poilsio. Neradusi ji sako sau: 'Grįšiu į savo namus, iš kur išėjau'.²⁵ Sugrįžusi randa juos iššluotus ir išpuoštus. ²⁶ Tada eina, pasiima kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir įėjusios jos ten apsigyvena. Ir paskui tam žmogui darosi blogiau negu pirma“.

Šiose eilutėse skaitome apie Šėtoną arba Balzebulą. Šėtonas turi daug vardų ir kaukių. Jis meistriškai manipuliuoja žmonėmis ir slepia tikrąjį savo veidą ir kėslus. Neveltui jis dar vadinamas Melo tėvu. Mūsų laikais kalbėti apie Šėtoną tiesą yra tikrai sudėtinga. Žmonės dar pakenčia kalbas apie Dievą, nes dažnai įsivaizduoja Jį kaip gerą seneliuką su barzda sėdintį ant debesies, kuris visus myli ir visiems viską atleidžia. O Velnią žmonės noriai įsivaizduoja kaip progresyvų, laisvą ir su polėkiu maištautoją prieš tą nuobodų Dievo ir Jo žmonių – „davatkų“ įvaizdį. Velnias sumaniai nerodo savo tikrojo veido ir apgaulės būdu prisijaukina žmogų. Geriausias to pavyzdys yra mirties kultūros išplitimas. Iš vienos pusės mirtis pateikiama kaip kažkas mistiško, žaismingo ir visai nebaisaus. Vaikams peršami filmukai, žaislai su kaukolėmis, įvairiais „monstrais“ ir pabaisomis, kurie nuspalvinami rožinėmis spalvomis ir papuošiami gėlytėmis. Tokiu būdu sukuriamas „mielos“, „malonios“ mirties - draugės įvaizdis. Iš kitos pusės yra slepiamas tikras mirties veidas. Per laidotuves žmonės nebenori budėti prie mirusiojo, dažnai kūnas yra kremuojamas (ypač garsių žmonių) ir laidojama tik maža dėžutė su pelenais, viskas paslėpta ir estetiška. Nuo mažų  dienų žmogus nebesusiduria ir nenori pamatyti mirties tikrojo – baisaus veido. Nes tai nemalonu, tai gąsdina. Žymiai lengviau ir patogiau gyventi ir nematyti nemalonios realybės. O kuomet nėra mirties, nėra ir šėtono, nėra ir nuodėmės, nes jos pasekmė – mirtis yra visai miela. O tada ir nuodėmė nebėra tokia baisi. Verta ja pasinaudoti, kad būtų maloniau. Visas šis mechanizmas, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nieko blogo, juk iš tiesų mirtis yra nepatraukli, tai kam į ją žiūrėti ir save gąsdinti? Bet realybė yra kitokia. Šėtonas šiandien, taip pat kaip ir Jėzaus laikais, nori apversti viską aukštyn kojomis, sumaišyti mūsų protus, kad nebeatskirtume juodo nuo balto, kad nebegalėtume pasipriešinti blogiui. Kuomet nesuvokiame tikrosios savo padėties, nesuvokiame jog kiekvieno iš mūsų laukia mirtis, ne rožinė su blizgančiomis gėlytėmis, o reali ir baisi, nematome prasmės ir ieškoti išgelbėjimo, mums nebereikalingas Dievas. Pažinti Šėtoną, matyti tikrąjį mirties veidą nėra kultūrinis mazochizmas, tik žinodami ir matydami blogį galime su juo susidoroti. Kai matome kas yra juoda, galime siekti ir ieškoti to kas yra balta. Tik Dievas gali išgelbėti mus nuo mirties, bet mes turime patys ieškoti Dievo, remtis Jėzumi. Tik žinodami tiesą galime suvokti, kad mums reikia Jėzaus. Nes kaip Jis pats sako: „kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas nerenka su manimi, tas barsto“.

Pažinti Velnią ir jo darbus, matyti tikrąjį mirties veidą reikia ne tam, kad įvarytume sau baimę, bet tam, kad galėtume su Jėzumi jį įveikti. Mirties negalime išvengti, nuo jos pasislėpti, bet tik su Jėzumi, po nemaloniai ir baisiai atrodančios mirties, ateina šviesus ir nuostabus Prisikėlimas.   

Šiandien dėkosiu Jėzui už tiesą ir viltį nugalėti blogį.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad pažindamas tiesą apie blogį, neabejočiau Prisikėlimu.

"Mielas" mirties veidelis.
Nuo mažų dienų vaikams peršama mintis, kad mirtis ir "monstrai" (pabaisos) visai nebaisūs.