Teofilakto apmąstymai apie žodžius: „Imkite Šventąją Dvasią“ (Jn 20,22)
Iš XI a. Šventojo Tėvo Teofilakto, Ochrido vyskupo, apmąstymų apie Jono Evangeliją:
Kai Marija Magdalietė pranešė apie prisikėlimą mokiniams, suprantama, jie arba nepatikėjo, arba patikėję nusiminė, kad nebuvo verti Kristaus pamatyti patys. Todėl Jis tą pačią dieną pasirodė. Mokiniai, išgirdę iš moters apie prisikėlimą, troško pamatyti Jį. Be to, bijojo žydų, todėl dar labiau troško pamatyti šią vienintelę savo paguodą. Kristus pasirodo vakare tam, kad visi turėtų laiko susirinkti draugėn. Pasirodo esant durims užrakintoms, kad parodytų, jog prisikėlė. Kaip jam nebuvo kliūtis užritintas akmuo, taip – ir užrakintos durys.
Kažkas gali nusistebėti – kaip jie nepalaikė Jo šmėkla? Pirmiausia, moteris, perspėjusi juos, sukurstė juose stiprų tikėjimą. Antra, Jis pasirodė romiu pavidalu ir savo balsu nuramino įaudrintas mintis, tardamas: „ramybė jums“. Neišsigąskite. Tuo Jis priminė žodžius, kuriuos sakė prieš kančią: „duodu jums Savo ramybę“.
Apsidžiaugė mokiniai, pamatę Viešpatį. Ir šitai Jis taip pat buvo numatęs prieš kančią, [juk sakė]: „aš jus vėl pamatysiu; tada jūsų širdys džiūgaus“. O kadangi jie kovojo kovą nepaliaujamą su žydais, tai vėl jiems tarė: „ramybė jums“. Kaip moterims Kristus sakė: „džiaukitės“, nes jos liūdėjo, taip dabar duoda mokiniams ramybę vardan kovos, kurią mokiniai kovojo [dėl Evangelijos], ir kurią kovos visada.
Priderėjo moterims duoti džiaugsmą, nes jos pasmerktos gimdyti kančiose ir liūdesyje, o Apaštalams – suteikti ramybę, nes šie vyrai buvo pasmerkti kovai už [Dievo Žodžio] skelbimą. Tuo apreiškiami gerieji Kryžiaus vaisiai. Kristus tarsi sako: „Kryžiumi įgyta ramybė, kurią dabar jūs siunčiami skelbti.“ Guosdamas ir palaikydamas sako: „kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Jūs perimkite mano reikalą. Todėl būdraukite, nes aš būsiu su jumis (Atkreipkite dėmesį į Kristaus valdžią. Nesakė: „aš melsiu Savo Tėvą, ir Jis jus siųs“, bet sakė: „Aš jus siunčiu“).
Kristus pučia ir duoda jiems Šventąją Dvasią. Dabar jis suteikia jiems netobulą Šventosios Dvasios dovaną, nes tobuląją duos tik per Sekmines. Dabar Apaštalus tik įgalina priimti Šventąją Dvasią. Nes žodžiai: „priimkite Šventąją Dvasią“ – tas pats, kas: „būkite pasiruošę priimti Šventąją Dvasią“. Galima pasakyti ir taip, kad Jis davė jiems šiokią tokią valdžią ir dvasinę malonę, tik ne prikelti mirusiuosius ir daryti galingus darbus, bet tik atleisti nuodėmes. Todėl ir pridėjo: „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos“, rodydamas, kad suteikė būtent šią rūšį dvasinių dovanų – nuodėmių atleidimą. Kai Kristus įžengė į dangų, Pati Šventoji Dvasia nužengė ir gausiai apdovanojo Apaštalus galia daryti stebuklus bei kitomis dovanomis.
Atkreipki dėmesį į kunigų garbingumą, kurį, duodamas Šventąją Dvasią Apaštalams, suteikia Kristus. Šis garbingumas– dieviškas. Nes atleisti nuodėmes – tai Dievo darbas. Taigi, kunigus verta gerbti kaip Dievą, net jeigu jie ir būtų neverti kunigystės. O kas, jeigu neverti? Jie – dieviškųjų dovanų tarnai. Kaip kažkada Dievas privertė prabilti Balaamo asilę - taip malonė veikia ir per kunigus. Mūsų nevertumas nėra kliūtis Dievo malonei. Kadangi per kunigus duodama malonė, pridera juos gerbti.
Kai Marija Magdalietė pranešė apie prisikėlimą mokiniams, suprantama, jie arba nepatikėjo, arba patikėję nusiminė, kad nebuvo verti Kristaus pamatyti patys. Todėl Jis tą pačią dieną pasirodė. Mokiniai, išgirdę iš moters apie prisikėlimą, troško pamatyti Jį. Be to, bijojo žydų, todėl dar labiau troško pamatyti šią vienintelę savo paguodą. Kristus pasirodo vakare tam, kad visi turėtų laiko susirinkti draugėn. Pasirodo esant durims užrakintoms, kad parodytų, jog prisikėlė. Kaip jam nebuvo kliūtis užritintas akmuo, taip – ir užrakintos durys.
Kažkas gali nusistebėti – kaip jie nepalaikė Jo šmėkla? Pirmiausia, moteris, perspėjusi juos, sukurstė juose stiprų tikėjimą. Antra, Jis pasirodė romiu pavidalu ir savo balsu nuramino įaudrintas mintis, tardamas: „ramybė jums“. Neišsigąskite. Tuo Jis priminė žodžius, kuriuos sakė prieš kančią: „duodu jums Savo ramybę“.
Apsidžiaugė mokiniai, pamatę Viešpatį. Ir šitai Jis taip pat buvo numatęs prieš kančią, [juk sakė]: „aš jus vėl pamatysiu; tada jūsų širdys džiūgaus“. O kadangi jie kovojo kovą nepaliaujamą su žydais, tai vėl jiems tarė: „ramybė jums“. Kaip moterims Kristus sakė: „džiaukitės“, nes jos liūdėjo, taip dabar duoda mokiniams ramybę vardan kovos, kurią mokiniai kovojo [dėl Evangelijos], ir kurią kovos visada.
Priderėjo moterims duoti džiaugsmą, nes jos pasmerktos gimdyti kančiose ir liūdesyje, o Apaštalams – suteikti ramybę, nes šie vyrai buvo pasmerkti kovai už [Dievo Žodžio] skelbimą. Tuo apreiškiami gerieji Kryžiaus vaisiai. Kristus tarsi sako: „Kryžiumi įgyta ramybė, kurią dabar jūs siunčiami skelbti.“ Guosdamas ir palaikydamas sako: „kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Jūs perimkite mano reikalą. Todėl būdraukite, nes aš būsiu su jumis (Atkreipkite dėmesį į Kristaus valdžią. Nesakė: „aš melsiu Savo Tėvą, ir Jis jus siųs“, bet sakė: „Aš jus siunčiu“).
Kristus pučia ir duoda jiems Šventąją Dvasią. Dabar jis suteikia jiems netobulą Šventosios Dvasios dovaną, nes tobuląją duos tik per Sekmines. Dabar Apaštalus tik įgalina priimti Šventąją Dvasią. Nes žodžiai: „priimkite Šventąją Dvasią“ – tas pats, kas: „būkite pasiruošę priimti Šventąją Dvasią“. Galima pasakyti ir taip, kad Jis davė jiems šiokią tokią valdžią ir dvasinę malonę, tik ne prikelti mirusiuosius ir daryti galingus darbus, bet tik atleisti nuodėmes. Todėl ir pridėjo: „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos“, rodydamas, kad suteikė būtent šią rūšį dvasinių dovanų – nuodėmių atleidimą. Kai Kristus įžengė į dangų, Pati Šventoji Dvasia nužengė ir gausiai apdovanojo Apaštalus galia daryti stebuklus bei kitomis dovanomis.
[...]
Atkreipki dėmesį į kunigų garbingumą, kurį, duodamas Šventąją Dvasią Apaštalams, suteikia Kristus. Šis garbingumas– dieviškas. Nes atleisti nuodėmes – tai Dievo darbas. Taigi, kunigus verta gerbti kaip Dievą, net jeigu jie ir būtų neverti kunigystės. O kas, jeigu neverti? Jie – dieviškųjų dovanų tarnai. Kaip kažkada Dievas privertė prabilti Balaamo asilę - taip malonė veikia ir per kunigus. Mūsų nevertumas nėra kliūtis Dievo malonei. Kadangi per kunigus duodama malonė, pridera juos gerbti.
