Kodėl pridera branginti Bažnyčią?
Yra toks anekdotas: kunigas kala vinį, o šalia stovi žmogus ir žiūri. Žiūri, spokso, intensyviai kažko laukia. Galų gale, kunigas neapsikentęs sako: "Klausyk, į ką taip atidžiai spoksai?". Žmogus atsako: "Laukiu, kol nepataikysi į vinį. Įdomu, ką sakysi".
Ar ne per dažnai mes laukiame, stebėdami instuticinės Bažnyčios veiksmus, kada hierarchai gerokai vožtels plaktuku sau per pirštą? O kaip reaguojame, kada dažnai išgirstame tai, ką ir tikėjomės išgirsti? Jei tai mums sukelia paspikitinimą pačia Bažnyčia, tai greičiausiai todėl, kad nesuprantama, kas yra tas tikėjimas į Bažnyčią, minimas Tikėjimo Simbolyje.
Kun. Sergijus Bulgakovas, po Spalio revoliucijos rašęs savo darbą apie Ortodoksų Bažnyčią, menkina institucinę Jos reikšmę, teigia, kad "ortodoksija nėra įstaiga", iškelia Bažnyčios metafizinę, antistorinę reikšmę. Neregimąją Bažnyčią jis pristato kaip Dievo kūrinijos tikslą, sumanytą prieš sukuriant pasaulį, kaip tai, kame visa yra sujungta, visa - sudievinta. Šitaip jis priešpastatė tobuliosios mistinės Bažnyčios vaizdinį tai liūdnai carinės Rusijos institucinės Bažnyčios tikrovei, kurią prieš revoliuciją regėjo rusai.
Nors šitoks Bažnyčios apibūdinimas yra teisingas, jis yra vienpusiškas ir gali būti sunkiai suvokiamas kasdieniam mąstymui. Šv. Filaretas Maskvietis savo "Rytų Ortodoksų Katalikiškosios Bažnyčios Katekizme" pateikia "žemiškesnį" Bažnyčios apibrėžimą:
250. Kas yra Bažnyčia?
Bažnyčia yra Dievo įsteigta žmonių bendrija, apjungta ortodoksišku tikėjimu (tikratikyste - G.S.), Dievo įstatymu (sąžinės ir Šventojo Rašto moraliniu mokymu - G.S.), hierarchija ir sakramentais.
(Церковь есть Богом установленное общество людей, соединённых православной верой, законом Божиим, священноначалием и Таинствами)
Kuo svarbi ortodoksijos išsergėjimui hierarchija? Tikėjimo Simbolyje išpažįstame, kad tikime Šventą, Visuotinę ir Apaštališką Bažnyčią, o kad Bažnyčia būtų Apaštališka, ji, pasak šv. Filareto, turi būti išsaugojusi apaštalų mokymą ir apaštališkąją įpėdinystę (sakcesiją), vykdanti apaštališkąją tarnystę.
Neregimoji Bažnyčia gali reikštis ir ten, kur instituciškai Jos lyg ir nėra (Kornelijus), tačiau tikėjimas Bažnyčia kreipia žvilgsnius į tai, kad institucinė Bažnyčia yra malonės garantas, kurio pagalba galima užtikrintai ieškoti išganymo ir jį įgyti. Bažnyčios hierarchija - tai tikinčiuosius aptarnaujantysis personalas, pavadintas vergų titulais (episkopos, diakonos, servus servorum Dei), kuris perduoda Šventąją Tradiciją ir prijungia mus prie Bažnyčios.
Šv. Jonas Auksaburnis sako, kad jei tikėsime ne Kristumi, o kunigais, tai būsime pasmerkti nusivilti. O Teofilaktas Bulgaras dalijasi tokiomis mintimis: "Atkreipki dėmesį į kunigų garbingumą, kurį, duodamas Šventąją Dvasią Apaštalams, suteikia Kristus. Šis garbingumas – dieviškas. Nes atleisti nuodėmes – tai Dievo darbas. Taigi, kunigus verta gerbti kaip Dievą, net jeigu jie ir būtų neverti kunigystės. Ir kas, jeigu neverti? Jie – dieviškųjų dovanų tarnai. Kaip kažkada Dievas privertė prabilti Balaamo asilę - taip malonė veikia ir per kunigus. Mūsų nevertumas nėra kliūtis Dievo malonei. Kadangi per kunigus duodama malonė, pridera juos gerbti."
272. Kodėl Bažnyčia vadinama "Apaštališka"?
Bažnyčia vadinama Apaštaštališka, nes joje be pertrūkio ir be pakeitimų saugomas ir apaštalų mokymas, ir apaštališkoji Šventosios Dvasios dovanų įpėdinystę, perduodama per chirotoniją [rankų uždėjimą, sakramentinį kunigystės perdavimą].
[...]
274. Bažnyčioje egzistuoja institucija, kurioje saugoma apaštališkosios tarnystės įpėdinystė. Tai - Bažnyčios hierarchija (церковная иерархия, или священноначалие)Savo "Katekizme" Filaretas beveik visur vietoje graikiško žodžio hierarchija vartoja jo pažodinį vertimą į rusų kalbą - священноначалие - šitaip pabrėždamas, kad Bažnyčios kaip įstaigos pradžia (arche) - Viešpaties Jėzaus Kristaus steigiamasis veiksmas ir Šventosios Dvasios nužengimas per Sekmines. Būtent hierarchija yra įgaliota skirstyti Dievo malones sakramentų pagalba, todėl, nutrūkus hierarchijai, nebūtų įmanoma Eucharistija, kuri yra krikščioniškojo gyvenimo centras (nebūtų įmanomi ir visi kiti sakramentai). Filaretas šitaip atsako į klausimą, ką reiškia tikėjimas į Bažnyčią:
251. Tikėti į Bažnyčią - reiškia pamaldžiai gerbti Tikrąją Kristaus Bažnyčią ir paklusti jos mokymui bei įsakams, tvirtai įsitikinus, kad Joje yra, išganingai veikia, moko ir valdo Malonė, kylanti iš vienintelės amžinosios Jos Galvos - Viešpaties Jėzaus Kristaus.Kitaip tariant, kad institucinė Bažnyčia yra malonės laidas, jungiantis mus su neregimąja Bažnyčia ir Dievu, skirstanti Jo malones. Pripažinti tai - reiškia tikėti (į) Bažnyčią.
Neregimoji Bažnyčia gali reikštis ir ten, kur instituciškai Jos lyg ir nėra (Kornelijus), tačiau tikėjimas Bažnyčia kreipia žvilgsnius į tai, kad institucinė Bažnyčia yra malonės garantas, kurio pagalba galima užtikrintai ieškoti išganymo ir jį įgyti. Bažnyčios hierarchija - tai tikinčiuosius aptarnaujantysis personalas, pavadintas vergų titulais (episkopos, diakonos, servus servorum Dei), kuris perduoda Šventąją Tradiciją ir prijungia mus prie Bažnyčios.
Šv. Jonas Auksaburnis sako, kad jei tikėsime ne Kristumi, o kunigais, tai būsime pasmerkti nusivilti. O Teofilaktas Bulgaras dalijasi tokiomis mintimis: "Atkreipki dėmesį į kunigų garbingumą, kurį, duodamas Šventąją Dvasią Apaštalams, suteikia Kristus. Šis garbingumas – dieviškas. Nes atleisti nuodėmes – tai Dievo darbas. Taigi, kunigus verta gerbti kaip Dievą, net jeigu jie ir būtų neverti kunigystės. Ir kas, jeigu neverti? Jie – dieviškųjų dovanų tarnai. Kaip kažkada Dievas privertė prabilti Balaamo asilę - taip malonė veikia ir per kunigus. Mūsų nevertumas nėra kliūtis Dievo malonei. Kadangi per kunigus duodama malonė, pridera juos gerbti."
