„Kasdienė duona“ | Lk 11, 37-41
37 Jėzui tebekalbant, vienas fariziejus pasikvietė jį pietų. Įėjęs jis sėdosi už stalo. 38 Tai matydamas, fariziejus nusistebėjo, kad jis nenusimazgojo rankų prieš valgį. 39 O Viešpats kreipėsi į jį: „Kaip tik jūs, fariziejai, valote taurės ir dubens išorę, o viduj esate pilni gobšumo ir nelabumo. 40 Neišmanėliai! Argi išorės kūrėjas nėra sukūręs ir vidaus?! 41 Verčiau duokite žmonėms iš savo vidaus tarsi išmaldą, ir viskas jums bus nesutepta“.
Jėzus be skrupulų, sako tiesą į akis: „jūs, fariziejai, valote taurės ir dubens išorę, o viduj esate pilni gobšumo ir nelabumo“. Drąsiai galime pastebėti, kad tai tinka ne tik anų laikų fariziejams. Bet ir mūsų dienomis. Kalbėdamas su fariziejais visų pirma Jėzus apeliuoja į religingus žmones, kurie dedasi šventais ir visaip bando tokiais pasirodyti prieš kitus. Todėl galime numanyti, kad Jis ne mažiau griežtas ir tokių religingų krikščionių atžvilgiu, kurie dalyvauja visose privalomose apeigose, išoriškai atitinka elgesio, išvaizdos standartus, dažniausiai stereotipinius. Tačiau neturi asmeninio santykio su Dievu, galvoja, kad Dievui užtenka teisingai atliktų apeigų, sukalbėtų maldų kiekio ar „gero vardo“ kitų žmonių akyse. O širdyje dažnai teisia kitus, kurie neteisingai tiki, meldžiasi, gyvena ar atrodo. Tokie žmonės neturi kantrybės kitokiems, jie grasina pragaru ir labai džiaugiasi galvodami, kad visokie netikėliai gaus ko nusipelnė, nebent pasikeis ir ims viską daryti taip, kaip jie, tai yra „teisingai“.
Bet Dievas žvelgia į širdį, Dievo ir artimo meilė yra matas, pagal kurį matuojamas teisumas. Kaip rašė šventasis apaštalas Paulius Pirmame laiške Korintiečiams:
1 „Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis,
bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau
žvangantis varis ir skambantys cimbolai.
2 Ir jei turėčiau pranašystės dovaną
ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą;
jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti,
tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas.
3 Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu,
jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti,
bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau“ (1 Kor 13, 1-3).
Todėl kiekvienam iš mūsų skirti Jėzaus žodžiai, pasakyti fariziejui, jei tik mėginame daryti kažką Dievui, bet neįdedame meilės, esame tik pabaltinti antkapiai. Ir visiškai nesvarbu, kaip atrodome, kiek maldų mokame ar ką apie mus mano kiti. Ir atvirkščiai, kai mylime, tai viską norime daryti dėl Dievo ir artimo kaip tik galime geriau.
Šiandien dėkosiu Jėzui, kad parodo kas yra svarbiausia.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad sugebėčiau mylėti nors truputį daugiau negu vakar.
