Šventosios Dvasios beieškant (2). Katalikai ir reformatai
Taip pat žr. pirmąją kelionę
Po audringų pojūčių ir atradimų charizmininkų pamaldose nutariau keliauti pas „įprastus“ katalikus, kad turėčiau bendresnį jų praktikos vaizdą. Katalikų Kristaus Kūno šventės dieną, po pamaldų savo cerkvėje, patraukiau į Vilniaus arkikatedrą. Ji buvo sausakimša. Visų Mišių metu vieni žmonės ateidavo, kiti – išeidavo.
Kontrastas buvo akivaizdus. Skambėjo renesanso polifonija, lydima vargonų. Jokios monotonijos, jokių gitarų. Žmonės nejudėjo – stovėjo vietoje, tik reikiamu metu priklaupdavo arba atsisėsdavo. Daugelis negiedojo ir maldose dalyvavo tik mintimis. Vietoj audringos charizmininkų pamaldų nuotaikos tvyrojo ramybė.
Arkivyskupas Gintaras Grušas pasakė ilgą intelektualų pamokslą su gyvenimiškais pavyzdžiais. Jo balsas buvo ramus, „kunigiškas“, kaip sakoma šnekamojoje kalboje. Vienas liturgijos dalis kunigai tiesiog skaitė, kitas – atliko rečitatyvu.
