2015 m. balandžio 24 d., penktadienis

Nietzschės pamišėlis ir Anzelmo neišmintingasis

„Linksmajame moksle“ Friedrichas Nietzsche pasakoja apie pamišėlį, der tolle Mensch, lakstantį turgavietėje su degančiu žibintu rankoje ir šaukiantį sutiktiesiems, kad ieško Dievo. Kai aplinkiniai ėmė iš jo juoktis ir su juo juokauti, pamišėlis pareiškė: „Dievas mirė, ir mes jį nužudėme!“ Šis pamišėlis primena Diogeną Sinopietį, turgavietėje su žibintu ieškojusį žmogaus, tačiau ar nebūtų galima jo susieti su Anzelmo Kenterberiečio neišmintinguoju?

Savo veikale „Proslogionas“, skirtame Dievo buvimui įrodyti, Anzelmas cituoja eilutę, kuria Vulgatoje prasideda 13-oji ir 52-oji psalmės: dixit insipiens in corde suo: non est Deus („Neišmintingasis taria savo širdyje: Dievo nėra“). „Proslogiono“ nagrinėjimo seminare prof. Tomas Sodeika pasiūlė palyginti šiuodu personažus – Nietzschės pamišėlį ir Anzelmo neišmintingąjį. Mano nuomone, paradoksaliai Anzelmas neišmintingojo atžvilgiu laikosi pozicijos, kokios pamišėlis – minios atžvilgiu.

TRAKTATAS AR MALDA?

Anzelmo „Proslogionas“ prasideda malda, kuria prašoma sužadinti protą kontempliuoti Dievą. Po šios maldos eina du žymiausi šio veikalo skyreliai: viename Dievo buvimas neišmintingajam įrodomas nagrinėjant teiginį, kad Dievas yra „kai kas, už ką nieko didesnio negali būti pamąstyta“ (aliquid quo maius nihil cogitari potest), kitame įrodoma, kad iš to, jog galima pamąstyti, kad yra kai kas, kas negali būti pamąstyta nesant, plaukia, kad Dievas negali būti pamąstytas nesantis. IV skyrelyje grįžtama prie neišmintingojo žmogaus ir užduodamas klausimas, kaip jis apskritai gali sakyti, kad Dievo nėra, jeigu to negalima pamąstyti. Kituose skyreliuose apmąstomas Dievo simplicitas, paprastumas, galop užbaigiama Švč. Trejybės apmąstymu (parodoma, kad simplicitas idėja neprieštarauja Trejybei).

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą