Kaip išgyventi praradimą (mirtį; išsiskyrimą ar kt.)


Gyvenime mes dažnai išgyvename praradimus. Prarandame darbus, prarandame brangius žmones - jie miršta, galbūt persikrausto į tolimą valstybę, o gali būti ir įvairių kitų praradimo rūšių. Jauno žmogaus dažniausioji praradimo išgyvenimo rūšis - sudaužyta širdis. Po išsiskyrimo jauni žmonės dažniausiai sako: „jis/ji buvo vienintelis/vienintelė, daugiau tokio(s) nebebus“ ir taip toliau. Šiuo atveju, iš šono tai gali pasirodyti kvailystė, bet yra atvejų, kai šitokie žodžiai pritinka - kai miršta mūsų tėvai, mylima žmona ar kitas žmogus, kuris tikrai mums buvo vienintelis.

Išgyventi praradimą, kad ir kokio mąsto jis būtų, gali padėti keli baziniai patarimai. 

I. ŽMONĖS TAU NEPRIKLAUSO

Buvojimas meilėje - tai tikslas savaime. Tas, kurį myli, tau nepriklauso. Tu negali prievartauti sąlygų, kuriose įvyksta meilės susitikimas. 

Ką tai reiškia? Tas laikas, tas tuomet, kai tu buvoji meilėje, ir yra meilės tikslas. Meilėje buvojama ne dėl kažko, o dėl jos pačios - ji nėra priemonė, o tik tikslas. Tuo metu kai buvoji meilėje - tai ir yra tai, kuo reikia džiaugtis. Meilės džiaugsmas neturi ateiti iš minties, kad „būsite kartu amžinai“, ne todėl, kad įsivaizduoji, kaip susituoksite ir būsite laimingi, čia nėra jokios ateities. Ateitis ar praeitis - spekuliatyvūs, vaizduotės (fantazijos) kūdikiai, neturintys nieko bendro su realybe.

Susitikimas gali įvykti tik grynojoje dabartyje ir amžinybė gali išaugti tik iš dabarties pojūčio. Tas, kas užuot būdamas su Kitu žmogumi esamuoju laiku, t.y. grynajame dabartiškume svarsto apie tai, kokia yra šių santykių perspektyva, nebuvoja santykyje. Ypač jei žmogus ima planuoti ir už kitą („mes susituoksime, gyvensime kartu ilgai ir laimingai“ = „aš už kitą žmogų nusprendžiau, kaip bus“). Tas pats liečia ir atvirkštinį planavimą (čia ir dabar prieš mane yra žmogus, o imu gąsdinti save tuo, kas laukia ateityje; t.y. imu gąsdinti save tuo, ko dar neegzistuoja, ko tiesiog nėra).

Jei esi krikščionis, dėkok Dievui už tai, kas yra, jei netiki Dievu, bent būk dėkingas ir vertink tai, kas yra, nes niekas netveria amžinai (tik Dievas). Perfrazuojant aba Dorotėją, tu pats sugaišęs laiką, kiek sugaišai skaitydamas šį straipsnį, jau lygiai tiek priartėjai prie mirties. Vienas mano draugas, ne vienerius metus gyvenęs vienuolyne, savo Šventųjų Tėvų skaitymo patirtį apibūdino taip: „šventieji yra žmonės, kurie gyvena grynojoje dabartyje“. Paskaitykime, ką rašo šv. Augustinas:
„Tie, kurie tai kalba, dar nesupranta tavęs, o dieviškoji išmintie, protų šviesa, jie dar nesupranta, kokiu būdu atsiranda tai, kas atsiranda per tave ir tavyje. Jie bando suprasti tai, kas amžina, bet jų širdis ligi šiol skraido tai praeityje, tai ateityje, ir ligi šiol ji yra tuščia. Kas sulaikys ją ir įtvirtins vietoje, kad sustotų ir pagautų atspindį niekada nejudančios amžinybės, kad palygintų ją su nuolat judančiu laiku ir pamatytų, jog tai yra nepalyginami dalykai; tegu pamato, kad ilgas laikas tampa ilgas tik tada, kai susideda iš daugybės praeinančių akimirkų, kurios vienu metu trukti negali. Amžinybėje niekas nepraeina, bet visada viskas yra dabartyje; o joks laikas negali būti visas dabartyje. Tegu pamato, jog visa praeitis yra išstumta ateities, o visa ateitis išplaukia iš praeities, o visa praeitis ir ateitis yra sukurta ir atsiranda iš to, kuris visada yra dabartyje. Kas sulaikys žmogaus širdį, kad ji sustotų ir pamatytų, kaip nejudanti amžinybė, neturinti nei ateities, nei praeities, liepia atsirasti ateities ir praeities laikui? Ar pajėgs mano ranka tai aprašyti, ar pajėgs mano liežuvis apsakyti tokį reikšmingą dalyką?
[...]
kaip gali būti šie du laikai - praeities ir ateities, - kai praeities jau nėra, o ateities dar nėra? O jeigu dabarties laikas visada būtų dabartyje ir niekada nenueitų į praeitį, tai jau būtų ne laikas, o amžinybė.“
Visa, kas mus supa, netveria. Vaikai palieka tėvus, draugai palieka draugus (išsikrausto į kitus miestus, miršta ir kt.), mūsų tėvai palieka mus, viskas keičiasi. Jei visada blaškysimės po ateitį arba praeitį, visada būsime nelaimingi, nes dar mūsų vaikams mūsų nepalikus liūdėsime, kad jų nebebus, mūsų tėvams dar nemirus raudosime, kad vieną dieną jie numirs. Ateitis gali įvaryti ir baimės - juk kiek daug mes nepadarome bijodami, kad ateityje tai nutrūks (kaip sakė filosofas G. Hegelis: „baimė suklysti jau yra klaida“).

Nestokime gailėtis praeities ir bijoti ateities - žvelkime į dabartį. Padėkokime Dievui už praradimą, prisiminkime tai, kas buvo gerai. Jei žmogus mirė, nueikime pasimelsti prie kapo ir prisiminkime, kas buvo gražu (bei padėkokime Dievui). Jei žmogus gyvas, padėkokime jam asmeniškai. Būkime dėkingi!

Nepakanka pastoviai prašyti Dievo - net jei gausime, galime likti nelaimingi. Būtina prašyti ir dėkoti, dėkoti galima net ir negavus už tai, ką mes jau turime - ir per tai įtikėti, kad gausime. Be padėkos visada rasime, ko gailėti.

Bet koks autentiškas susitikimas visada yra dviejų laisvų valių susitikimas. Jei iš tiesų esame pasiruošę susitikimui, mes neprievartaujame duotybės, todėl praradimas yra priimamas nuolankiai. Jei prievartaujame esatį, praradimas išgyvenamas sunkiai, nes mes jaučiamės praradę dalį savo nuosavybės, praradę tai, į ką teisė mums priklauso. Susitikimas yra dovana.

II. PAGEDĖK

Pasak Küblerio-Rosso modelio, visi praradimai išgyvenami penkiais etapais:

1. Neigimas; 
2. Pyktis; 
3. Derybos; 
4. Depresija; 
5. Susitaikymas.

Paprastai tie etapai, arba stadijos, išgyvenami mišriai. Asmuo blaškosi iš vienos stadijos į kitą, kartais jos būna sumišę. Sėkmingas gedėjimas, nesvarbu, ar praradimas būtų reikšmingas, ar smulkesnis, įtraukia į save visus etapus.

Neigimo stadijoje žmogus netiki tuo, kas įvyko. Jis gali sakyti žodžiais: „viskas baigta“, bet širdyje jis neįsisamoninęs įvykio. Todėl nors protu ir gali sakyti: „viskas baigta“, jis elgiasi taip, lyg nieko nebūtų įvykę. Tai - itin pavojinga būklė, nes užsibuvus ilgame neigiame įsisąmoninimas gali užplūsti žmogų tarsi cunamis ir gerokai palaužti asmenybės pusiausvyrą.

Pykčio stadijoje imame pykti ant prarasto žmogaus, ant Dievo („kodėl tu man toks negailestingas?“) ar visatos, ant žmonių, susijusių su situacija ar panašiai. Šioje stadijoje gali atsirasti stiprus noras visiems pasakoti, koks vienas ar kitas žmogus yra blogas ar pan. 

Derybų stadija, žinoma, pasireiškia tik tada, jei praradimas nėra žmogaus mirtis. Derybų stadijoje žmogus bando „viską pataisyti“. Jis gali siūlyti įvairius kompromisinius variantus, kreiptis į žmogaus artimuosius, kad jie „paprotintų“ žmogų ar panašiai.

Depresijos stadijoje seka nemiga arba per didelis miegas, nuovargis, nenorėjimas bendrauti su kitais žmonėmis, apetito praradimas ar persivalgymas, akoholio vartojimas, neviltis neapykanta sau ir t.t.. Sėkmingai išgyvenus visas stadijas ateina susitaikymas - galutinis situacijos priėmimas.


Šią schemą, kaip ir viską, kas rašoma šiame įraše, galima pritaikyti labai įvairioms gyvenimo situacijoms.

III. PAŽINK SAVE

Evangelijoje rašoma: „mylėk savo artimą, kaip save patį“. Dažnai žodžiai „kaip save patį“ mūsų kultūroje pabėga. Bet ką reiškia krikščioniškai „mylėti save“?

Jokiu būdu Kristus čia nešneka apie savimeilę. Kristus moko pamilti savyje Dievą. Juk kiekvienas žmogus yra sutvertas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą. Ortodoksų Bažnyčia moko, kad nuodėmė suteršia Dievo atvaizdą ir nutraukia buvojimo panašumą, tačiau atvaizdas niekada nėra sunaikinamas. Dieviškumo kibirkštis visuomet yra žmoguje ir daugybė šventųjų, pvz. šv. Grigalius Nisietis rašo apie Dievo patirtį kaip apie tos kibirkšties atradimą savyje.

Žinoma, per vieną dieną tobulu krikščioniu netapsi ir Dievo nekontempliuosi - derėtų kelti kuklesnius tikslus. O kukliausias tikslas - elgtis su savimi oriai. Dažnai depresyvus žmogus mintyse kalbasi su savimi taip bjauriai ir piktai, kaip niekada nekalba su savo geriausiais draugais. Žmogus turėtų būti sau geriausiu draugu ir gerbti save kaip asmenį, kaip Dievo atvaizdą, kuris turi tam tikrą neatimamą orumą. Dera išmokti bendrauti su savimi taip, kaip bendraujama su geriausiu draugu.

Yra įvairūs būdai iš naujo atrasti save. Savo kūniškumą pajusti gali padėti sportas. Šventieji sako - elgtis su savo kūnu taip, lyg gyventum ilgus metus, bet mąstyti taip, lyg mirtum netrukus. Sportas - savo kūno, savo prakaitavimo, savo kvėpavimo, širdies plakimo pajautimas gali padėti pajusti, kad esi ne tik protas, bet ir kūnas. Itin parankus liūdinčiam žmogui bėgiojimas.

Galima ir kitaip pasirūpinti savimi - susitvarkyti kambarį, susitvarkyti rūbus, galbūt įsigyti naujų rūbų. Svarbiausia, kad visa tai būtų saikinga ir neperaugtų į bandymą pabėgti nuo gedulo.

Gedulas turi būti išgyventas. Dar vienas būdas pažinti save - atverti sau savo slapčiausias mintis. Tam galima pasiimti lapą ir rašyti. Arba tris lapus. Rašyti viską, kas tik šauna į galvą - kas linksmina, ką skauda, kas rūpina. Ir net neskaityti to, kas parašyta. Praradimas yra liūdnas ir tą liūdesį reikia išgyventi - svarbiausia jį tinkamai nukreipti. 

Komentarai

Populiarūs įrašai