Dieviškosios Išminties (Sofijos) kultas stačiatikybėje

Palaimintas žmogus, kuris rado Išmintį (Sophian), Ir mirtingasis, regintis supratimą (phronesin)! Išmintimi VIEŠPATS padėjo žemės pamatus, supratimu padarė dangų.  
(Pat 3, 13. 19)
Kažkada Tertulijonas svarstė, kas yra bendro tarp Atėnų ir Jeruzalės: „Tai kas gi iš Atėnų ir kas iš Jeruzalės? Kas iš Akademijos, o kas iš Bažnyčios? Mūsų mokymas iš Saliamono portiko, ir pats Saliamonas kalbėjo, jog Viešpaties reikia ieškoti atvira ir tyra širdimi.“ Filosofo Michailo Gromovo teigimu, po šimtmečio į šį klausimą jam atsakė imperatorius šv. Konstantinas Didysis, pradėdamas statyti didžiausią krikščionių šventovę pasaulyje imperijos globai – Hagia Sophia.

ATĖNĖ IR SOFIJA
Dabartinė mus pasiekusi Hagia Sophia katedra buvo pastatyta šv. Justiniano I Didžiojo laikais (VI a.). Apie pirmąją bažnyčią, pašventintą valdant imperatoriui Konstancijui II (360 m.), žinome mažai. Kaip pažymi Pavelas Florenskis, nėra pagrindo teigti, kad bažnyčios titulas kada nors keitėsi – greičiausiai ji visuomet buvo dedikuota Sofijai – Dieviškajai Išminčiai. Nuo seniausių laikų ji buvo žinoma tiesiog kaip Megalē Ekklēsia – „Didžioji Bažnyčia“, o vėliau oficialiai vadinama Naos tēs Hagias tou Theou Sophias („Šventosios Dievo Išminties Šventovė“). Kitaip tariant, ši bažnyčia, kaip ir Atėnų miestas, buvo dedikuota išminčiai.
Ši dedikacija išreiškė naujosios krikščioniškosios imperijos savimonę. Šv. Konstantinas prie Bosforo sąsiaurio pastatė naują miestą, sostinę, jungiančią du žemynus, ir pavadino ją Naująja Roma (Nea Rhōma; tik vėliau šį miestą imta vadinti Konstantinopoliu arba Karaliaus miestu). Tuo jis pabrėžė, kad šis miestas yra senojo politinio centro, Romos, pakaitalas. Tačiau to Konstantinui nepakako.
Krikščionių Dievas, kaip atrodė to meto romėnams, vis dar neturėjo jam priderančios šventovės. Kadangi Jeruzalės šventykla buvo seniai sugriauta, krikščioniškieji Romos imperatoriai ėmė brandinti idėją būtent Konstantinopolyje pastatyti didingiausią pasaulyje Dievo šventyklą. Šią idėją vėliau išreiškė ir šv. Justinianas I Didysis, po Hagia Sophia pašventinimo 537 m. jis sušuko: Nenikēka se Solomōn! („Įveikiau tave, Saliamonai!“ – t. y. Jeruzalės šventyklos statytojau.) Taip Konstantinopolis tapo ne tik politiniu imperijos centru, Naująja Roma, bet ir mistinės Dievo karalystės, Naujosios Jeruzalės sklaidos žemėje centru. Tačiau ir to imperatoriams nepakako.

Konstantinas norėjo, kad jo miestas taptų ir Naujaisiais Atėnais. Atėnė, senosios kultūros sostinės globėja, buvo išminties deivė, turinti dievo protą (a-theonoa), žinoma kaip statytoja, kūrėja, nekalta mergelė(Parthenos). Analogiškas Išminties įvaizdis aptinkamas ir Šventojo Rašto išminties knygose – Patarlių, Siracido ir kt. Todėl Sofija-Išmintis tapo Naujosios Romos globėja, kuriai skirta didžiausia katedra, o greta jos 425 m. buvo įkurta pirmoji universiteto tipo įstaiga Vakarų istorijoje – Pandidakterionas.

Nederėtų įtarti, kad pagoniškosios sąmonės neatsisakę imperatoriai pakvaišo ir nutarė statyti katedras personifikuotoms abstrakčioms idėjoms (tokį vaizdą galėtų sudaryti ir Hagia Eirene, Šventosios Ramybės katedra, buvusi pagrindinė iki Hagia Sophia). Biblinė Sofija jau šv. Justino Kankinio, šv. Ireniejaus ir Tertulijono raštuose yra siejama su Kristumi, įsikūnijusiu Dievo Žodžiu (Logos). Pagrindinė krikščionių katedra buvo skirta Kristui, kurio „sofijinis“ aspektas pasirinktas todėl, kad reiškė Dievo malonės išsiliejimą į pasaulį – nusileidžiančią Dangaus karalystę.

[SKAITYTI TOLIAU]

***
Taip pat skaitykite:

Metr. Hilarionas Alfeyevas. „Dievo Dvasia, Dievo Žodis, Dieviškoji Išmintis“
Hagia Sophia - Šventosios Išminties katedra [+ video su architektūrine rekonstrukcija]

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kuo skiriasi ortodoksų ir katalikų dvasingumas? (Ortodoksų perspektyva)

Elgesio cerkvėje taisyklės

Šv. Serafimas Sarovietis apie teisingą dvasinį gyvenimą