Metr. Hilarionas Alfeyevas. „Dievo Dvasia, Dievo Žodis, Dieviškoji Išmintis“

Rytų Krikščionybėje, be tikėjimo triasmeniu vienesmiu Dievu, svarbų vaidmenį visados užėmė tikėjimas Dieviškąja Išmintimi (gr. Sohpia, toliau vadinsime Sofija). Sofija bent kelis kartus minima liturgijoje: „Sohpia! Orthoi!“ („Dieviškoji Išmintis! Stovėkime pagarbiai!“). Tarp kitko, graikiškas žodis „orthoi“, kurį į lietuvių kalbą verčia „stovėkime pagarbiai“, labiau pažodiškai galėtų būti verčiamas „stovėkime tiesiai“, t.y. teisingu būdu, ir yra ta pati šaknis, iš kurios sudarytas graikiškas žodis „orthodoxos“ („tiesiatikis“, „tikratikis“). 

Nedaugžodžiaudamas pasakysiu, jog turbūt pats geriausias būdas supažindinti žmones su tuo, kas ortodoksams yra Sofija, yra išversti nusipelniusio dvasinio ir akademinio pasaulių veikėjo metropolito Hilariono straipsnį apie Sofiją. Tą ir padarysiu. O šios temos svarbą rodo tai, kiek daug Ortodoksų Bažnyčios istorijoje buvo ginčijamasi dėl šios sampratos, pradedant ginčais apie išminties prigimtį su gnostikais, baigiant sofiologiniais ginčais Rusų Bažnyčioje XX amžiuje.

Viena svarbių  teologinių Senojo Testamento sampratų yra Dievo Dvasia. Pasaulio sukūrimo metu „Dievo Dvasia dvelkė viršum vandenų“ (Pr 1, 2). Dievo Dvasia sukūrė žmogų (žr. Job 33, 4) ir gyvena jo šnervėse (žr. Jobo 27, 3) - Dievo Dvasia, arba Viešpaties Dvasia - tai „dvasia išminties ir įžvalgos, dvasia patarimo ir narsumo, dvasia pažinimo ir Viešpaties baimės“ (Iz 11, 2). Ji nusileidžia ant karalių, kunigų ir pranašų, paskirdama juos tarnauti, atverdama jiems slėpinius, rodydama vizijas. Dievo Dvasia Senajame Testamente neturi asmeninių atributų - tai greičiau Dievo dvelkimas, Jo energija, Jo kūrybinė ir gyvadarė galia.


Šventoji Dvasia nužengia ant Apaštalų. Ikonografijoje ji vaizduojama ugnies liežuvių arba balandžio pavidalu.
Esminį vaidmenį Senajame Testamente vaidina ir „Dievo Žodžio“ samprata. Dievo Žodis yra amžinas (žr. Iz 40, 8), jis per amžius įsitvirtinęs debesyse (žr. Ps 118 (119), 89). Jis yra ta galia, kurios pagalba Dievas valdo gamtą ir visą pasaulį: „Siunčia Savo žodį į žemę; / greitai bėga jo žodis. / Duoda sniegą kaip bangą, / beria šalną lyg pelenus. / Meta savo ledą kaip duonos trupinius; / kas pasipriešins Jo šalčiui? / Jis siųs Savo žodį ir viskas ištirps; / lieps pūsti Savo vėjui — ir vandenys tekės (Ps 147, 4-7 (15-18)). Dievo Žodis nėra panašus į žmogų: jis panašus į ugnį arba kūjį, trupinančiam uolą (Jer 23, 29). Dievo Žodis niekada negrįžta pas Dievą atsiskaityti (Iz 55); nei vienas Dievo žodis  neliko neįvykdytas (Joz 23, 14). Dievo Žodis veikia nedelsiant: „Jis tarė — ir buvo padaryta; Jis paliepė — ir atsirado“ (Ps 32 (33), 9). Dievo Žodis turi gydomų galių (žr. Ps 106 (107), 20). Tuo pačiu metu Dievo visagalis žodis tarsi rūstus karys (Išm 18, 15) su kalaviju rankose yra Dieviškojo teismo ir bausmės įrankis. 


Kristus Visavaldis (Pantokrator). Kristus yra Dievo Žodis (Logos).
Dievo Žodis susijęs su Dievo Dvasia: „per mane kalba Viešpaties dvasia, ant mano liežuvio yra jo žodis“ (2 Kar 23, 2 (2 Sam 23, 2)). Pasaulio sukūrimo metu Žodis ir Dvasia veikia kartu: Viešpaties žodžiu yra padarytas dangus, ir Jo burnos dvasia - visa Jo kareivija (Ps 32 (33), 6). Ši psalmės eilutė patraukė ypatingą krikščionių komentatorių dėmesį, kurie rado joje nuorodą į tai, kad pasaulio sukūrime veikė trys Šventosios Trejybės Asmenys.


Nekanoniška Švč. Trejybės ikona Šventame Atono kalne, Vatopedi vienuolyne.  Tėvas nėra Sūnus, Sūnus nėra  Dvasia ir t.t.., tačiau jie vaizduojami viename apskritime, nes jie yra Vienas Dievas. Tėvas - tariantysis Žodį, Dvasia - tai kvėpavimas (dvelksmas), kuris lydį Žodį. Taigi Žodis gimsta iš Tėvo, o Dvasia kyla iš Tėvo ir visada yra su Sūnumi
Nuoroda į Dievybės trejybiškumą mato ir tuose Senojo Testamento tekstuose, kur Dievas kalba apie Save daugiskaita (žr. Pr. 1, 26; 3, 22; 11, 7; Iz 6, 8) ir Elohim vardu, kuris yra žodžio El (Dievas) daugiskaita, nors gramatiškai tai paaiškinama pluralis majestatis (daugiskaitos šlovinimo) arba pluralis divinitatis (Dievybės daugiskaitos) naudojimu.


Švenčiausioji Trejybė. A. Rubliovo ikona, XIV a.
Pasakojime apie trijų vyrų pasirodymą Abraomui (žr. Pr 18) daugiskaita taip pat siejama su vienumu. Pasakojimo kontekstas leidžia tai aiškinti tuo, kad kartais Abraomas kreipiasi į tris vyrus, o kartais - į vieną, kartais atsako visi trys kartu, kartais - vienas, svarbiausias iš jų. Šis pagrindinis tapatinamas su Viešpačiu, o kiti du - su Angelais (Pr 18, 33; 19, 1) - tačiau krikščioniškoje teologinėje tradicijoje, radusioje atspindį ir ortodoksų ikonografijoje (tame tarpe, Švenčiausiosios Trejybės ikonoje, sukurtoje šv. Andriejaus Rubliovo), visas šis pasakojimas suvokiamas kaip slėpininga nuoroda į Dievo triasmeniškumą.

Svarbų vaidmenį Senajame Testamente vaidina ir Dieviškosios Išminties samprata. Kartais Išmintis aprašoma kaip viena iš Dievo savybių: „Dievo yra išmintis ir galybė, Jam priklauso patarimas ir supratimas“ (Job 12, 13), Jo yra jėga ir išmintis; Jis valdo ir tą, kuris klysta,
ir tą, kuris klaidina (Job 12, 16) „Jis nuostabus patarimais, didingas išmintimi“ (Iz 28, 29). Tačiau trijose Biblijos knygose - Patarlių, Išminties ir Siracido - Išmintis vaizduojama kaip Dievo galia, turinti gyvos dvasinės būtybės bruožų:


Šv. Sofija, XV a. ikona, Kijevas

Sužinojau tai, kas slaptinga, ir tai, kas aišku,
nes mane mokė išmintis, visų dalykų išradėja. 
nenugalimą, geranorišką, labdaringą, 
ištikimą, saugią, ramią, 
visagalę, visa prižiūrinčią 
ir pripildančią visas dvasias, 
protingas, tyras ir jautriausias. 
Išminties prigimtis ir savybės.
Juk ji turi dvasią – 
protingą, šventą, vienatinę, 
visokeriopą, jaudrią, judrią, 
skaidrią, tyrą, aiškią, n
epažeidžiamą, mylinčią gerumą, įžvalgią, Juk išmintis judresnė už visa, kas juda, – 
ji apgaubia visus daiktus ir pripildo savo tyrumo. 
Juk ji yra Dievo galybės alsavimas 
ir tyras Visagalio šlovės išsiliejimas;
užtat niekas, kas sutepta, į ją neįeina. 
Juk ji yra amžinosios šviesos atspindys, 
kuriamosios Dievo galybės veidrodis be dėmės 
ir jo gerumo paveikslas. 
Nors ji viena, bet gali visa aprėpti; 
pati nesikeisdama, ji visa atnaujina. 
Per kartų kartas ji įeina į šventas sielas, 
padarydama jas Dievo draugais ir pranašais. 
Juk Dievas myli tik tą, 
kuris bendrauja su išmintimi. 
Ji yra puikesnė už saulę 
ir nustelbia visus žvaigždynus. 
Palyginta su dienos šviesa, ji atrodo šviesesnė, 
nes dieną išstumia naktis, 
o išminties joks nedorumas nenugali. [...]

Ji galingai siekia nuo vieno žemės krašto iki kito 
ir veiksmingai visa valdo. 
Ją mylėjau ir jos ieškojau nuo jaunystės; 
troškau padaryti ją savo nuotaka 
ir buvau sužavėtas jos grožio. 
Dalydamasi Dievo gyvenimu, ji puošia savo kilnų gimimą, 
nes Visatos Valdovas ją visad mylėjo. 
Juk jai atsiskleidžia Dievo žinojimas, 
ji – jo darbų bendrininkė.

(Išm 7, 21-30; 8, 1-4)




Išmintis simboliškai aprašoma moters, turinčios NAMĄ (žr. Pat 9, 1, Sir 14, 25) pavidalu, taip pat tarnaitės (Pat 9, 3). Ji paaukojo auką, pripilstė vyno, paruošė stalą ir pakvietė prie jo visus: ateikite, valgykite mano duonos, gerkite vyną, kurio pripilsčiau. Atsisakykite nesubrendimo, kad gyventumėte ir eitumėte suvokimo keliu (Pat 9, 5-6). Krikščioniškoje tradicijoje šis pasakojimas suvokiamas kaip Eucharistijos pirmavaizdis, o bibliškoji Išmintis tapatinama su Dievo Sūnumi. Apaštalo Pauliaus žodžiais, Kristus - „Dievo galybė ir Dievo išmintis“ (1 Kor 1, 24). Nepaisant to, kad Išmintis vadinama „dvasia“ ir „dvelksmu“, Ji krikščioniškoje tradicijoje nesiejama su Šventąja Dvasia. Pati Išminties knyga daro Šventosios Dvasios ir Dievo Išminties skirtį: 

„Kas būtų sužinojęs tavo valią, 

jeigu tu nebūtum davęs Išminties 
ir siuntęs savo Šventosios Dvasios iš aukštybių?
“ 
(Išm 9, 17)


Konstantinopolio šv. Sofijos katedra, kadaise - pasaulinis Rytų Krikščionybės centras, šiandien užgrobtas turkų musulmonų
PASTABA: metrop. Hilarionas cituoja tekstą pagal Septuagintą. Kadangi šito teksto vertimo varianto lietuvių kalba neturime, Biblijos citatos pateikiamos arba iš Antano Rubšio, arba Juozo Skvirecko Biblijos vertimų, padarant svarbiausius prasminius pataisymus pagal graikišką tekstą. Kur Septuagintos ir hebrajiškos Biblijos knygų pavadinimai ar numeracija nesutampa, skliaustuose nurodomos nuorodos pagal Antano Rubšio Biblijos vertimą. Iliustracijos parinktos mano.

Versta iš - митрополит Иларион (Алфеев). Православие. Том 1. Дух Божий, Слово Божие, Премудрость Божья. ( http://azbyka.ru/library/illarion_pravoslavie_1_57-all.shtml )

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kuo skiriasi ortodoksų ir katalikų dvasingumas? (Ortodoksų perspektyva)

Elgesio cerkvėje taisyklės

Šv. Serafimas Sarovietis apie teisingą dvasinį gyvenimą