Jo Šventenybės Visuotinio patriarcho šv. Kalėdų laiškas (2023)
+ BALTRAMIEJUS
Dievo malone Konstantinopolio-Naujosios Romos arkivyskupas
ir visuotinis patriarchas,
visai Bažnyčiai:
Malonė, gailestingumas ir ramybė nuo Betliejuje gimusio Išganytojo Kristaus!
Garbingieji broliai hierarchai ir
mylimi dvasiniai vaikai Viešpatyje,
Dievo malone šiemet mes ir vėl giedodami dvasines giesmes bei himnus švenčiame Amžinojo Sūnaus ir Dievo Žodžio gimimą pagal kūną, t. y. Dievo ir žmonijos santykių slėpinį. Pasak šventojo Mikalojaus Kabasilo, tai, kas vyksta Dieviškojoje Liturgijoje, yra „įvedimas į Viešpaties įsikūnijimo slėpinį“, o jos įžanginė aklamacija „Palaiminta karalystė: Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ liudija, „kad būtent įsikūnijus Viešpačiui žmonės pirmą kartą sužinojo, jog Dievas yra trys asmenys“ [1]. Tas pats šventasis tėvas skelbia, kad mūsų Viešpats ir Gelbėtojas Jėzus Kristus savo moraline laikysena, gyvenimu ir viskuo kitu pirmasis ir vienintelis parodė, kas yra autentiška ir tobula žmogiškoji būtis [2].
Tai, kad Dievo Sūnus ir Jo Žodis prisiėmė žmogaus prigimtį ir atvėrė kelią į žmogaus dievėjimą per Dievo malonę, yra neįkainojama dovana žmonijai. Šios tiesos pamiršimas veda prie pagarbos žmogaus asmeniui mažėjimo. Aukščiausiojo žmogaus pašaukimo neigimas ne tik neišlaisvina žmogaus, bet ir veda prie įvairių supaprastinimų bei susiskaldymų. Kai nesuvokia savo dieviškosios kilmės ir neturi vilties amžinybei, žmonės sunkiai išlieka žmonėmis ir nesugeba susidoroti su prieštaravimais, būdingais žmonijos gyvenimui.
Krikščioniškasis žmogaus egzistencijos suvokimas padeda spręsti smurto, karų ir neteisybės mūsų pasaulyje keliamas problemas. Pagarba žmogui, taika ir teisingumas yra Dievo dovanos, tačiau iš Kristaus kylančios taikos kūrimas reikalauja aktyvaus žmonių įsitraukimo ir bendradarbiavimo. Krikščioniškasis požiūris į kovą už taiką remiasi Kristaus, mūsų Gelbėtojo, žodžiais, kuris skelbia ramybę kreipdamasis į savo mokinius pasisveikinimu „Ramybė jums“ ir ragina mylėti savo priešus [3]. Kristaus apreiškimas dar vadinamas „taikos Evangelija“ [4].
Tai reiškia, kad mums, krikščionims, kelias į taiką eina per ramybę ir kad nesmurtas, dialogas, meilė, atleidimas ir susitaikymas turi pirmenybę prieš kitas nesutarimų sprendimo formas. Taikos teologija aiškiai aprašyta visuotinio patriarchato dokumente „Už pasaulio gyvybę: Ortodoksų Bažnyčios socialinės laikysenos link“ (2020 m.):
„Kas liečia Dievo kūrinius, sukurtus pagal Jo paveikslą ir panašumą, niekas labiau neprieštarauja Dievo valiai, nei vienų smurtas prieš kitus... Galime pagrįstai sakyti, kad smurtas yra nuodėmių nuodėmė. Smurtas visiškai prieštarauja mūsų sukurtajai prigimčiai ir antgamtiniam pašaukimui per meilę siekti vienybės su Dievu ir artimu. Taika yra tikras kūrinijos giluminės tikrovės apreiškimas, tokios, kokią Dievas savo sumanymu sukūrė pagal savo amžinąjį planą“ [5].
Taikos negalima laikyti savaime suprantamu dalyku, ji nėra duotybė. Tai pareiga, pastangos ir nuolatinė kova už jos išsaugojimą. Nėra automatinių sprendimų ar vieno recepto, kurie padėtų ją išsaugoti. Nuolatinių grėsmių taikai akivaizdoje turime būti budrūs ir norėti spręsti problemas dialogu. Didieji politikos didvyriai yra taikos gynėjai. Kalbant apie mus, mes ir toliau pabrėžiame religijos taikdarišką vaidmenį. Tai darome tuo metu, kai religijos kritikuojamos už tai, kad „Dievo vardu“ skatina fanatizmą ir smurtą, užuot buvusios taikos, solidarumo ir susitaikymo nešėjomis. Tačiau šis reiškinys svetimas religiniam tikėjimui, jo esmei. Tikras tikėjimas Dievu griežtai atmeta religinį fanatizmą. Religijos yra visų žmonių, siekiančių taikos, teisingumo ir kūrinijos išsaugojimo nuo žmonių nešamos destrukcijos, natūralios sąjungininkės.
Šiais metais pasaulis mini 75-ąsias Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos (1948 m. gruodžio 10 d.) metines. Joje apibendrinami pagrindiniai žmogiškieji principai ir vertybės, „bendras idealas, kurio turi siekti visos tautos ir visos valstybės“. Žmogaus teisės, kuriuos akcentuoja žmogaus orumo ir jo individualių, socialinių, kultūrinių, ekonominių ir ekologinių sąlygų apsaugą, gali būti suprantamos tik jeigu jos pripažįstamos kaip visuotinės taikos pagrindas ir kriterijus, susijęs su laisve ir teisingumu. Šia prasme žmogaus teisių ir taikos ateitis taip pat susijusi su religijų indėliu į pagarbos joms augimą ir jų įgyvendinimą.
Su šiomis mintimis ir šventine nuotaika, būdami visiškai įsitikinę, kad Bažnyčios gyvenimas savaime yra pasipriešinimas nužmogėjimui, kad ir iš kur jis kiltų, kviečiame jus visus į gerą kovą kuriant taikos ir solidarumo kultūrą, kurioje žmonės savo artimo žmogaus veide matytų brolį ar seserį ir draugą, o ne grėsmę ar priešą.
Be to, visiems jums, brangūs broliai hierarchai ir dvasiniai vaikai, primename, kad šventosios Kalėdos yra laikas pažinti save ir dėkoti, taip pat laikas apmąstyti skirtumą tarp Dievo, tapusio žmogumi ir norinčio susidievinti žmogaus. Tai metas apmąstyti didįjį laisvės Kristuje stebuklą ir didžiosios susvetimėjo su Dievu žaizdos išgydymui. Galiausiai pagarbiai atsiklaupiame prieš Dievo Motiną Mariją, ant rankų nešančią įsikūnijusį Žodį, ir perduodame jums motinišką šventosios Didžiosios Kristaus Bažnyčios Konstantinopolyje palaiminimą, linkėdami gerų, vaisingų, taikių ir džiaugsmingų naujųjų Viešpaties malonės metų.
Kalėdos 2023
+ Baltramiejus
uoliai besimeldžiantis už jus Dievui
***
[1] Apie Dieviškąją Liturgiją, XII, PG 150.392D.
[2] Apie Kristaus gyvenimą, VI, PG 150.680C.
[3] Plg. Mt. 5, 44.
[4] Ef 6, 44.
[5] § 42, 43 ir 44.
