Kelionė į Maskvą ir jaunimo festivalis (2015 m.)

Straipsnis rašytas 2015 m. ir net po Rusijos agresijos 2022 m. Ukrainoje nutariau jį palikti netaisytą, kaip iškalbingą kroniką, dienoraščio įrašą, kuriame matyti būsimojo didžiojo karo ištakos. Dabar atrodo, kad daug kas čia parašyta naiviai, nekorektiškai, nors ir matosi, kad ir tada jaučiau vidinį prieštaravimą, kritikavau tai, kas vyksta.

Taigi, mano bičiulis Markas Šišlo jau parašė formalų įrašą vyskupijos interneto svetainėje apie mudviejų kelionę į Maskvą (2024 m. pastaba: prasidėjus Rusijos agresijai 2022 m., straipsnis buvo pašalintas). Ta proga parašysiu ne oficialų, asmeninį pranešimą apie savo patirtį Maskvoje.

Nors dar liepos pradžioje visiems sakiau, kad šią vasarą niekur nevažiuosiu ir skirsiu laiką studijoms, netrukus gavau skambutį iš tėvo Konstantino su siūlymu vykti į netoli Maskvos vykstantį tarptautinį ortodoksų jaunimo festivalį „Broliai“. Bemat sutikau. T. Konstantinas perdavė pasiūlymą Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupui, kurio palaiminimą gavę ir išvykome į Rusiją.

Įspūdžių buvo visokių. Viena vertus, buvo smagu būti ortodoksų aplinkoje - savaitę tarp negeriančių, nerūkančių, nesikeikiančių, kasdien kartu besimeldusių ir Komuniją priėmusių bendratikių, juo labiau, prie dorų, ortodoksų tikėjimą išpažįstančių merginų, kurių Lietuvoje ne tiek jau ir daug. Kita vertus, renginys neapsiėjo be politikos ir, pirmąkart gyvenime būdamas Rusijoje, patyriau didelį kultūrinį šoką.

RUSIJOS SIURPRIZAI

Perskaitęs festivalio programą ir susipažinęs su dalyvavimo sąlygomis bemat supratau, kad susidursiu su kita kultūra ir su politika. Taisyklėse griežtai apibrėžta dalyvių išvaizdą: „organizatoriai kviečia dėmesingai rinktis aprangą festivaliui! Atviri pečiai ir trumpi sijonai/šortai nelaiminami! Išvaizda turi būti krikščioniška! Pažeidimų atveju, jums gali padaryti pastabą arba sudrausminti, neįsižeiskite!“. Taip pat visur buvo pabrėžiama, kad organizatoriai pasilieka teisę bet kuriuo metu išprašyti dalyvius iš festivalio. Tokių dalykų europietiškuose jaunimo festivaliuose nerasi.

Žinoma, kad man buvo labai smagu, jog visos merginos buvo apsirengusios taip, kaip pridera krikščionims (apie tai, kad krikščionims nedera demonstruoti nuogų pečių rašė dar Klemensas Aleksandrietis, gyvenęs II-III a., tai labai sena krikščionių tradicija, gyvavusi Bažnyčioje visada). Kita vertus, nebuvo smagu žinoti, kad jos neturėjo pasirinkimo. Juk Graikijoje moterys eina į bažnyčias be galvos apdangalo būtent todėl, kad pademonstruotų musulmonėms savo laisvę.

Programoje lengva pamatyti ir du kitus liūdnus momentus - įtraukti ne tik renginiai, susiję su II pasauliniu karu, bet ir susitikimas su liūdnai Europoje pagarsėjusias „Naktiniais vilkais“. Mano mama, kuri yra ukrainietė ir nuo vaikystės - ortodoksė, uždavė klausimą: „prie ko čia ortodoksų tikėjimas ir II pasaulinis karas?“, jau nekalbant apie „Naktinius vilkus“, kurių vienas atvažiavusiųjų baikerių atvirai pasakė, kad yra politinis konsultantas, turi atitinkamą išsilavinimą ir dirba Rusijos prezidento administracijoje ir kitose politinėse įstaigose. Bet situacija Rusijoje daug sudėtingesnė, nei galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio...

Kas buvo pats pirmas dalykas, mano pamatytas Rusijoje? Atvažiavęs iš oro uosto greituoju traukiniu ir pirmąsyk išlipęs į viršų iš požemių prieš save išvydau purviną gatvę, kurioje buvo aktyvus mašinų judėjimus, prieš mane stovėjo labai graži, naujai atrodanti cerkvė, apsupta dangoraižių. Pagalvojau: „Nuostabu! Čia kaip Graikijoje, kiekviename gyvenamajame kvartale pastatyta po cerkvę!“. Priėjus arčiau, iliuzija sugriuvo - pasirodė, kad cerkvė senovinė. Tai ne ji pastatyta tarp pastatų, idant žmonės melstųsi, o pastatai apstatyti aplink cerkvę taupant žemę.

Grįžęs sužinojau, kad ši cerkvė priklauso sentikiams - Tverės šv. Mikalojaus cerkvė

Pamatę cerkvę nuo Baltarusijos stoties slenksčio, nutarėme prieiti prie jos. Suprantu, kad Baltarusijos stoties apylinkės nėra reprezentatyvi vieta, tačiau šokiravo aplink zuję emigrantai iš centrinės Azijos ir romai, siūlę įsigyti mobiliuosius telefonus, SIM korteles, pavežti (netgi policijos akivaizdoje). Eidamas šaligatviu netrukus supratau, kad turiu įdėmiau žiūrėti po kojomis, nes net du kartus mačiau ant šaligatvio gulint žmonių išmatas.

Antrasis Rusijos siurprizas buvo hiperpoliciškumas. Kur beėjome - metro, traukinių stotys, muziejai, restoranai - visur buvo apsauga. Vienur apsauga buvo privati, kitur - valstybinės tarnybos ir policija. Metro, traukinių stotys, muziejai (tame tarpe Tretjakovskio galerijoje ir Kristaus Išgelbėtojo Katedroje) turėjo metalo detektorius, tikrino užeinančiųjų bagažo turinį. Tiesa, kaip jau minėjau, policija visai netrukdė nelegaliems prekeiviams. Netoli policininkų aš be problemų pakeičiau savo eurus į rublius, nemokėdamas nei komisinių mokesčių, nei gaudamas kokį nors keitimą patvirtinantį dokumentą (prieš keisdamas galvojau, kad keitėjas dirba legaliai).

Visose metro stotyse pastoviai skambėjo gąsdinantys pranešimai apie galimus teroristinius aktus, apie tai, kad turiu pranešti apsaugai apie įtartinus daiktus ir įtartinus asmenis, apie tai, kad yra padidėjusi terorizmo grėsmė. Jaučiausi kaip fantastiniame filme - iki nuo oro uosto nusigavau iki Možaisko, kur Borodino lauke vyko jaunimo festivalis, praėjau nežinia kiek metalo detektorių ir patikrų, pastoviai buvau apsuptas apsaugos. Kaip tokioje atmosferoje gali gyventi rusai?

Baltarusijos metro stotis

Trečiasis siurprizas buvo rusų bendravimo ypatumai. Pirmąsyk gyvenime Maskvoje pamačiau du paveikslus, matytus tik tarybiniuose filmuose - ant kėdės nuleidęs galvą ir smagiai snaudžiantis muziejaus salės budėtojas ir ranka smakrą parėmusi nuobodžiaujanti pardavėja, kuri ne tik nesisveikina su klientu, bet bendrauja su juo kaip su baudžiauninku. Vėliau supratau, kad agresyvus bendravimas - Rusijos (ar bent Maskvos) bendravimo norma. Jei kas nors kam nors padaro pastabą, ar tai būtų bičiulis, ar policininkas, pirmoji reakcija, įprasta Rusijoje - agresyvus atsikalbinėjimas. Konfliktinis bendravimas čia tokia norma, kad, kaip supratau, patys rusai net nejaučia, jog šitaip bendrauja.

„TĖVYNĖS KARAS“

Paminklai prie Baltarusijos metro stoties 

Dar vienas dalykas, bemat kritęs į akis buvo tas, kad visur buvo pilna II pasaulinio karo simbolikos. Juokavau, kad susidaro įspūdis, kad karas pasibaigė vakar. Juk ir mūsų festivalio programoje buvo renginiai, skirti šiam karui. 

Na, o dabar - apie šviesesnius dalykus. Be abejonės estetinį pasigėrėjimą kėlė Maskvos metro. Prie įėjimo palubėje buvusios sovietinės mozaikos stiliumi priminė krikščionišką Raveną, kvapą gniaužė gilūs ir ilgi nusileidimai eskalatoriumi, metro gelmėje buvo kitos puošnios mozaikos. 

Ne veltui šie metro yra įtraukti į kultūros paveldo sąrašą – tai tikrai įspūdingas kūrinys, vertas aplankymo. Šiame kontekste prisiminiau mūsų Žaliojo tilto skulptūras ir susimąsčiau – esu už desovietizaciją, tačiau tam tikro sovietinio paveldo meninė vertė taip pat svarbi. Tik sovietinis palikimas būtinai turi būti pateiktas totalitarinės praeities ir istorinių nusikaltimų kontekste. 

JAUNIMO FESTIVALIS

Naktį iš pirmadienio į antradienį pasiekėme Borodino lauką, kuriame vyko festivalis. Gyvenome palapinių miestelyje. Buvo įrengta prausykla su daugybe kriauklių, dušai su koja spaudomomis pompomis, biotualetai. Visur vandentiekiu tekėjo gręžinio vanduo – kaip festivaliui po atviru dangumi, tai man pasirodė labai šaunūs sprendimai.

Palapinių miestelis

Valgykla

Maisto dalinimas

Arbata, lauko virtuvė

 Maistas buvo ruošiamas kareiviškoje virtuvėje. Grubiai visą festivalio teritoriją galima padalyti į keturias dalis – vienoje buvo palapinių miestelis, kitoje - scena ir administracinės palapinės, trečioje – tualetai ir dušai, ketvirtoje – virtuvė ir valgomasis.

Teritorija buvo didelė. Atstumą pajusdavai kaskart, kai tekdavo keliauti nuo palapinės iki valgyklos. Festivalio plotuose buvo ir futbolo laukas, ir tinklinio aikštelė.

Dienos buvo šiltos (galima buvo vaikščioti vien su marškinėliais), o naktys – nepaprastai šaltos (nenuostabu, kad Napoleono armijai buvo taip sunku). Kadangi nebuvau tinkamai tokiam šalčiui pasiruošęs, pagelbėjo organizatoriai. 

Vienas nuostabiausių dalykų ir taip gražioje Rusijos gamtoje buvo giedras naktinis dangus - tiek daug žvaigždžių jau seniai buvau regėjęs. Kai vieną naktį su drauge išėjome į laukus pasimokyti šokti valsą, žvaigždės puikiai apšvietė lauką ir net neprireikė prožektoriaus. 

LEKTORIAI

Festivalyje mes buvome 6 dienas, nuo liepos 20 iki 26, atvykome 20-21 d. naktį. Gyvenome vienodu ritmu – ryto mankšta, ryto malda, pusryčiai, pora paskaitų (skaitė žymūs ortodoksų lektoriai, teologai, kunigai, buvo ir vyskupas), pietūs, tada – workshopai (viskas, pradedant varpų skambinimo menu ar kasyčių pinimu, baigiant peilių mėtymu į taikinį). Laisvu laiku - tinklinis, futbolas ir kiti užsiėmimai. Po to sekdavo vakarienė, vakaro maldos. Kiekviena diena baigdavosi koncertu.

Iš pradžių stebino, kad koncerto visi klausėsi sėdėdami. Tai priminė per rusų kanalus rodomų koncertų salių vaizdus. Vėliau supratau, kaip tai buvo naudinga krikščioniškojo jaunimo festivaliui - tokiu būdu buvo užkirstas kelias jaunimo susiskaidymui į grupes ir tam tikrų žmonių atstūmimui, o norą pašokti realizavo vėliau turėtas pokylis.

Deja, mums, lietuviams, nepavyko išgirsti Aleksejaus Osipovo paskaitos, nes nespėjome laiku atvykti. O jis, ko gero, ir buvo lektorius, kurį išgirsti gyvai norėčiau labiausiai. Kiti žymūs lektoriai buvo t. Andriejus Tkačiovas, t. Artemijus Vladimirovas. Pastarojo pamokymą surašiau čia. Buvo ir daugybė kitų lektorių. Kiekvienam lektoriui galima buvo užduoti klausimus. 

Klausimai buvo užduodami užrašant juos ant lapelių ir nusiunčiant lektoriui. Nors pastaroji praktika, lyginant su tuo, prie ko esu pratęs europietiškuose universitetuose (tiesiog keli ranką ir klausi), atrodė keistai, Rusijos kontekste ji man pasirodė labai vaisinga. Pats uždavinėjau lektoriams „nepatogius“ klausimus, tokius, kaip, pavyzdžiui, „kuo skiriasi Maskvos patriarcho vaidmuo Rusijos Ortodoksų Bažnyčioje nuo Romos popiežiaus vaidmens Romos Katalikų Bažnyčioje?“. Puikiai žinau, kad jei tokius klausimus būčiau uždavinėjęs viešai, tai būčiau susilaukęs daugybę kreivų žvilgsnių ir likęs nesuprastas (kadangi rašydamas rusiškai darau daug klaidų, tai prašydavau, kad už mane klausimus užrašytų kiti žmones. Tai būdavo man artimiausi žmonės ir net jie kartais sudvejodavo prieš užrašydami klausimą). Labai džiaugiausi, kad lektoriai nevengė mano klausimų ir į visus juos atsakė, tačiau iš bendros kultūrinės atmosferos buvo akivaizdu, kad Rusijoje toli iki tokios diskusijų kultūros kaip Harvarde, kur bet koks studentas, priėjęs prie mikrofono, gali užduoti lektoriui pačius nepatogiausius klausimus ir niekas į jį nešnairuos ar nesijuoks iš jo kvailumo.

Paskaitos, kurių didžioji dalis buvo klausimų-atsakymų sesijos, paliko labai gerą įspūdį ir buvo labai naudingos. Ypač gilų įspūdį paliko vyskupo, kurio, deja, pavardės neįsidėmėjau (vardas, atrodo, buvo Antonijus), bendravimas. Jis ne tik besidomintiems papasakojo apie savo buitį, apie savo panagijos ir drabužių kainas, bet ir pasidalijo labiausiai slegiančia savo gyvenimo dalimi. Jis teigė, kad vyskupui sunkiausia išgyventi vienatvę - jis neturi šeimos, daugiausia jį supa jo pavaldiniai, o pasauliečiai, net buvę draugai, jo šalinasi. Pokalbio pabaigoje vyskupas visus kelis šimtus dalyvių pavaišino ledais.

Kontraversiškiausias lektorius buvo t. Andriejus Tkačiovas. Ukrainos kunigas, tarnavęs Kijeve, tačiau iš ten pasitraukęs į Maskvą dėl persekiojimo, kilusio po to, kai jis pamokslų metu, bažnyčioje, ėmė politikuoti, nevengė politikos ir naujoje tarnystės vietoje. Net Maskvos patriarchas praeityje yra patraukęs tėvą Andriejų per dantį, sakydamas, kad „gaila, jog tarp mūsų yra ganytojų, paliekančių savo bandą“. Savo paskaitos metu t. Andriejus pademonstravo tikrai puikų Šventojo Rašto ir teologijos išmanymą, tačiau nevengė ir apipilti purvais Vakarų civilizaciją, komentuoti Ukrainos politinės situacijos ir netgi įvertinti radijo stotį „Echo Moskva“. Cituoju jo žodžius, tikrai neišrautus iš konteksto: „nereikia klausyti „Echo Moskva“...“. Tai, sakramentaliai būdamas Dievo kunigu, tėvas Andriejus susirinkusiems keliems šimtams tikinčiųjų.

EKSKURSIJA Į MASKVĄ

Pirmąją mūsų atvykimo dieną (21 d.) vykome į ekskursiją, į Maskvą. Aplankėme Raudonąją aikštę, Kristaus Išslaivintojo katedrą, Tretjakovskio galeriją (ten yra daugybė rusų menininkų paveikslų ir ikonų yra, pvz. Rubliovo Švč. Trejybė).

Šv. Bazilijaus katedra

Įgyvendinau savo seną svajonę nusifotografuoti prie šv. Bazilijaus katedros. Sužinojau ir tai, kad ji skirta ne Bazilijui Didžiajam, kaip ilgai galvojau, o šventpaikščiui Bazilijui Nuogajam, gyvenusiam Maskvoje. Šv. Bazilijus Nuogasis, kaip byloja jo pravardė, vaikščiojo nuogas ir, kaip būdinga kvailiui dėl Kristaus, atvirai demaskavo aplinkinių nekrikščioniškumą. Legenda byloja, kad kartą, kai iš Liturgijos išėjęs caras Ivanas IV Rūstusis prie cerkvės sutiko šv. Bazilijų ir paklausė: „kodėl nebuvai Liturgijoje?“, Bazilijus atsakė: „Tu irgi joje nebuvai. Tu statei naują cerkvę kalnuose“ (nurodė į tai, kad Ivanas IV visą pamaldų laiką prasvajojo apie naujos cerkvės statybas).

Buvome ir Kristaus Išgelbėtojo Katedroje. Toje pačioje, kurioje siautė Pussy Riot. Šiandien, tiesa, joms tai padaryti būtų buvę gerokai sunkiau. Prie įėjimo stovi metalo detektoriai, apsauga prieina prie bet kurios įtartinos žmonių grupelės.

Kristaus Išgelbėtojo Katedros vidus 

Nekanoninis Trejybės vaizdavimas pagrindiniame katedros kupole

Būdamas Kristaus Išgelbėtojo Katedroje, o vėliau – Tretjakovskio galerijoje, pirmąsyk gyvenime suvokiau, kokia Sidabro amžiaus (XIX a.) Rusijos kultūra buvo europietiška. Kristaus Išgelbėtojo katedra buvo išpuošta europietiško stiliaus freskomis, labai menkai primenančiomis ikonografiją, taip pat joje buvo skulptūrų ir bareljefų, svetimų rytų krikščionybės tradicijai. Galerijoje pamačiau daugybę vakarietiškų paveikslų, kuriuose dažnai vaizduojami Vakarų miestai – Roma, Venecija, ir kt.

„Kristaus pasirodymas tautai“. Aleksandras Ivanovas

Labiausiai galerijoje kvapą užgniaužė Aleksandro Ivanovo „Kristaus pasirodymas tautai“. Milžiniškas realistinis paveikslas, kurio dešiniajame kampe - nuogas berniukas, lipantis iš Jordano (matyt, ką tik pakrikštytas), dešinėje - besirengiantys pakrikštytieji, o centre – ožkena apsirengęs šv. Jonas Krikštytojas, rodantis pirštu į Jėzų Kristų ir greičiausiai tariantis: „Štai Avinėlis, prisiimantis pasaulio nuodėmę!“. Kiekviena paveikslo detalė - nepaprastai tikroviška; paveikslas toks dinamiškas, kad iš arti atrodė, jog netgi vanduo, iš kurio berniukas traukia koją, banguoja jo judinamas.

Išvydus tokius vakarietiškus artefaktus kilo klausimas – kaip praeityje tokia europietiška kultūra šiandien yra tokia neeuropietiška? Mano draugas, rusas, į tai pateikė puikų paaiškinimą - europietiška buvo tik Rusijos inteligentija, o liaudis gyveno savo gyvenimą ir jai aukštoji kultūra buvo svetima.

NAKTINĖ LITURGIJA

Du ryškiausi festivalio įvykiai buvo visos nakties budėjimas ir pokylis. Vieną dieną 21 val. pradėjome skaityti kanoną prieš išpažintį ir Eucharistiją, 22 val. prasidėjo vakarinė ir rytmetinė, buvo klausomos išpažintys. 00:00 prasidėjo Dieviškoji Liturgija, kuri baigėsi tik 2:42. 

Viskas vyko lauko cerkvėje, pastatytoje iš paprastų lentų, be sienų, celofaniniu stogu. Buvo pastatytas laikinasis altorius, vietoje ikonostaso – dvi ikonos (Dievo Motinos ir Kristaus). Visus liturginius veiksmus galėjome matyti. Kadangi suvažiavusieji buvo praktikuojantys ortodoksai, buvo daugybė giedančių, o negiedantieji aktyviai dalyvavo liturgijoje vidine malda - pirmąsyk mačiau tiek daug žmonių drausmingai išstovėjusių visas pamaldas (o juk jos truko beveik 6 valandas!). Kai kurie, žinoma, pavargę sėdosi, bet tie, kurie tilpo į cerkvę ar buvo greta jos, visą laiką stovėjo ir tyliai meldėsi.

Iškart galiu atsakyti į kai kuriems žmonėms kilsiantį klausimą. Viena protestantė paklausė - ar taip ortodoksai gali švęsti liturgiją? Atsakymas: gali. Ortodoksų liturgijai būtina sąlyga yra antiminsas, medžiagos skiautė, kurioje įsiūtos kankinio relikvijos ir vyskupo parašas, leidžiantis bendruomenei švęsti liturgiją.

Antiminsas

Su antiminsu liturgiją švęsti galima net ir vidury miško, ant akmens, o jei celebruoja vyskupas, tai nereikalingas ir vyksupo parašas – tik medžiaga ir kankinio liekanos. Taigi, mūsų kunigai pademonstravo puikų ortodoksų liturgikos išmanymą ir leido jaunimui sudalyvauti unikalioje liturginėje patirtyje. Kaip pasakojo mano bičiulis, tai įprasta ortodoksų jaunimo susirinkimams - Baltarusijoje kartais netgi celebruojama šv. Jokūbo, Viešpaties brolio Dieviškoji Liturgija, kurios metu tikintieji priima Komuniją pagal kunigišką tvarką – Kristaus Kūną gauna į rankas, o Kristaus Kraują geria iš taurės (šv. Jono Auksaburnio Liturgijoje Kristaus Kūnas ir Kraujas teikiamas tikintiesiems specialiu šaukšteliu).

Viso Dieviškojoje Liturgijoje Šv. Komuniją priėmė 247 žmonės (iš 500 festivalio dalyvių). Kai Dieviškosios Liturgijos pradžioje (po visos nakties budėjimo) tikintieji užsidegė žvakeles, visas laukas sušvito tarsi miestas. Po Liturgijos juokavau, kad ji kompensavo viską, kas nutiko negero ir kas erzino Rusijoje. Iš tiesų, tai buvo nepakartojama vienybės su Dievu ir Bažnyčia patirtis.

POKYLIS
  

Kaip jaunam vyrukui, man, žinoma, vienas maloniausių įvykių festivalyje buvo pokylis. Grojant gyvam orkestrui šokome valsą ir daugybę kitų šokių. Pokylio metu daugelis šokių buvo tokie, kurių metu pastoviai keitėsi partnerė, o pokylio vedėja pastoviai primindavo statiškesnių šokių pabaigoje, kad pokyliuose priimta kviesti vis kitas merginas. Man labai patiko toks žmonių įtraukimas – nei vienas/nei viena šokių metu nebuvo atstumtas/atstumta, visi gavo pašokti, visi buvo įtraukti į vyksmą, ko paprastai nebūna diskotekose.

Kita vertus, ortodoksų tikėjimo požiūriu buvo smagu ir tai, kad šokiai buvo kultūringi. Visas renginys spinduliavo tam tikru skaistumu. Nors ir buvo vienas jaunuolis, kuris atsisakė šokti (jis teigė, kad yra vedęs ir jam, kaip ortodoksui, atrodo keista šokti vis su kitomis moterimis), bendrai, palyginus su klubais, kuriuos lankydavau prieš keletą metų, tai buvo man dar neatrasta, gerokai krikščioniškesnė šokio forma. Žinoma, ji archaiška, bet tai pasirodė geresne alternatyva už tai, ką gyvenime esu patyręs.

Apskritai, šioje vietoje galima aptarti ir kitus renginio ypatumus. Lyginant su katalikų jaunimo renginiais, kuriuose man yra tekę dalyvauti, šis festivalis man buvo labai malonus, nes jame nejutau jokios dvasinės įtampos - viskas buvo ortodoksiška. Tai reiškė, kad ryto ir vakaro maldas skaitėme paprastai, be jokių išsigalvojimų, be gitarų ir emocijų, taip, kaip ortodoksai. Liturgijoje taip pat meldėmės paprastai. Muzika, kurios klausimės koncertuose (pavyzdžiai čia), taip pat derėjo prie mano vidinės savijautos. Vyrai ir moterys buvo apsirengę krikščioniškai (niekas nedemonstravo nei savo raumenų, nei krūtinės, nei kojų), niekas nesikeikė, negėrė, nerūkė, visi buvo draugiški, bet neturėjo gąsdinančiai spindinčių akių, iracionaliai laimingų veidų, kuriuos esu sutikęs charizminiame jaunime. Viskas telpa į žodį paprastai - visiškai viskas, kas vyko, buvo sveiko proto ribose.

Su tuo paprastumu susijusi ir tragiškoji festivalio pusė – politizacija. Kai Rusijoje 24/7 per televiziją rodoma antivakarietiška propaganda, žmonės ima nebesuvokti tikrosios tarptautinės situacijos. Jiems ima atrodyti, kad ne Rusija izoliuojasi nuo viso likusio pasaulio, o visas likęs pasaulis izoliuojasi nuo Rusijos ir ją puola. Iliustratyvu, kad viena maskvietė, sužinojusi, kad mano senelis gyvena prie Doniecko, paklausė: „Tikiuosi, kad jis supranta, jog Rusija šiame konflikte niekuo dėta ir kad tai amerikiečių sukeltas vidinis Ukrainos konfliktas?“. Aš vos žado netekau pamatęs, kaip ši maskvietė, galimai niekada nebuvusi Ukrainoje ir neturinti ten giminių, geriau išmano geopolitinę situaciją, nei mano senelis, kuris gyvena prie Doniecko (ir, taip, jis matė rusų kareivius).

Festivalyje dalyvavę rusai man nevienareikšmiškai patvirtino, kad jie tokių nuomonių nelaiko politinėmis ir jiems atrodo, kad šitaip kalbantys žmonės tiesiog sako objektyvią tiesą, konstatuoja faktus. Susidariau įspūdį, kad rusams tam tikri dalykai yra įskiepyti kaip norma ir jie net nebejaučia, kad tie dalykai – tai politika. Todėl kyla sumaištis, kurią ir stebėjau.

Juk daugelis kunigų, kuriuos kalbinau, teigė, kad sovietinis režimas buvo blogis, kad tai - tragiškas Rusijos istorijos puslapis, prie kurio negalima grįžti. Tačiau tuo pačiu metu jie nematė problemos švęsti TSRS pergalę II pasauliniame kare ir nešioti šv. Jurgio (Georgijaus) juosteles. Kaip dera toks, iš pirmo žvilgsnio, prieštaringas elgesys, galima suprasti tik įsigilinus į tai, kokios informacijos rusai yra apsupti – jiems įskiepyta, kad II pasaulinis karas yra apolitinis, kad tai buvo liaudies pergalė prieš piktųjų užpuolikų invaziją, grėsusią liaudies sunaikinimu.

DAR RUSIJOS PARADOKSŲ

Propagandos kampanija yra tiek iškreipusi Rusijos piliečių sąmonę, kad nei vienas mano kalbintų žmonių nesuprato manęs kai sakiau, kad Rusija – ne ortodoksų valstybė. Aš bandžiau paaiškinti, kad, pagal Konstituciją, Rusija - pasaulietinė valstybė, kurioje politinė valdžia ir Bažnyčia yra atskirti, priešingai nei Gruzija ar Graikija, kurios oficialiai, pagal Konstituciją, yra krikščionių ortodoksų valstybės. Daugeliui tai buvo naujiena iš kosmoso.

Tokia pati naujiena buvo kai pasakiau, kad tik labai maža Rusijos visuomenės dalis yra praktikuojantys ortodoksai. Pokalbis prasidėjo nuo to, kad manęs klausinėjo apie religiją ES. Pateikiau liūdną statistiką apie mažėjantį bažnyčių lankymą ir t.t. Tada manęs paklausė Rusijos statistikos. Kai pasakiau, kad, nors tiksliai pasakyti sunku, bet greičiausiai Rusijoje praktikuojančių ortodoksų nėra daugiau 7%, stojo mirtina tyla. Panašu, kad pašnekovams buvo sunku tuo patikėti. 

Gazuotas vanduo iš pašventinto šaltinio

Juk per televiziją Rusijoje ištisai rodoma Bažnyčia - net Putinas būna cerkvėje per Velykas. Parduotuvėse galima įsigyti švęsto vandens, yra atskiri pasninko produktų skyriai. Tačiau religijotyrininkų duomenys rodo, kad cerkvių lankomumas yra apgailėtinai žemame lygmenyje. Skirtingais vertinimais, aktyvių ortodoksų Rusijoje gali būti 2-7%, o prieš dešimtmetį Maskvoje atliktas tyrimas parodė, kad Velyknakčio Mišiose (svarbiausiame ortodoksų metų įvykyje, kuriame tikintiesiems būtina dalyvauti) dalyvavo tik 0,5% maskviečių (nėra nė ko lyginti, pavyzdžiui, su tokių ES šalių, kaip Lenkija ar Čekija statistika, kur tarp katalikų praktikuojantieji sudaro 40-60%).

Taigi, Bažnyčios įvaizdis Rusijoje puikiai atspindi bendrą informacinę terpę, kurioje gyvena rusai. Kai pastoviai visur yra kišama Bažnyčia, tai gyventojams susidaro įspūdis, esą Rusija yra oficialiai krikščioniška valstybė, kurioje daugelis gyventojų lankosi cerkvėse, kai tikrovėje Rusijos tikinčiųjų religinis aktyvumas nėra toks jau tolimas nuo ateistiškiausių Europos valstybių - Prancūzijos ir Norvegijos. Ko gero, panašiai yra su pastoviu Putino kišimu į TV ekranus - tai sudaro įspūdį, kad Putinas labai populiarus.

Bet nenoriu kišti savo politinių vertinimų. Kaip sakiau, kai su kuo įsikalbėdavome festivalyje - aš esu už tai, kad Ortodoksų Bažnyčioje būtų ir Putino sekėjai, ir jo priešininkai. Man svarbiausi Kristaus žodžiai:

„Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesakalbis, mokai tikro Dievo kelio ir niekam nepataikauji, nes nežiūri žmonių poaukščių. Tada pasakyk, kaip manai: valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“ Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: „Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai? Parodykite man mokesčių pinigą!“ Jie padavė jam denarą. Jis paklausė: „Kieno čia paveikslas ir įrašas?“ Jie atsakė: „Ciesoriaus“. Tuomet Jėzus tarė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“. Tai girdėdami, jie stebėjosi ir, palikę jį, nuėjo.“ (Mt 22,16-22)

Jei Kristus nesikišo į politiką ir nepasisakė aktualiaisiais politiniais klausimais (Romos imperijos okupacija), tai nematau reikalo to daryti ir tėvui Andriejui Tkačiovui. Bažnyčia yra vieta, kur visus jungia Kristus, o ne vieta pasiginčyti apie politiką. 

Kai kurie katalikai klausia – o ar ne taip, kaip dabar Rusijoje yra, turėtų būti pagal simfonijos principus? Ne taip. Visų pirma, Rusija, kaip minėjau, nėra ortodoksinė valstybė, Putinas nėra ortodoksinis monarchas, todėl tikra simfonija in principio ir nėra įmanoma. Šiuo atveju galime kalbėti ne apie ortodoksinio monarcho ir Bažnyčios valdžių sąskambį, apie kurį moko šv. Justinijonas, o tik apie pasaulietinės, nereliginės valdžios ir Bažnyčios dalykinį bendradarbiavimą.

Antra, net ir esant ortodoksiniam monarchui, šv. Justinijonas aiškiai moko apie kunigystės ir vienvaldystės skirtį, kurią iliustruoja dviejų Kristaus prigimčių analogija. Pagal ortodoksų teologiją, Kristus turi dvi prigimtis, kurios yra vieningos, bet nesulietos. Prigimčių suliejimas – erezija; lygiai taip pat teigti, kad turėtų susilieti kunigiškoji ir monarcho valdžia, ortodoksų teologijos požiūriu, yra erezija.

Valdžios turi būti vieningos. Tai reiškia, kad pasaulietinė valdžia turi Bažnyčiai užtikrinti materialinę gerovę, o bažnytinė valdžia turi palaikyti valdžią maldoje ir dvasiniame vadovavime (maldoje ortodoksai visąlaik palaiko tą valdžią, kurios pavaldiniai yra). Tai nereiškia, kad vyskupai turi tapti valdančiosios partijos ideologais, o kunigai – zampolitais, diegiančiais tikintiesiems pasitikėjimą valdžia. Tai, būtent, primena ne ortodoksų teologijoje žinomą valdžių simfoniją, o sovietinių kompartijos, komjaunimo ir kitų institucijų funkcijų perėmimu. 

Tai sakydamas, neturiu omenyje, kad toks perėmimas įvykęs. Jis neįvykęs. Tačiau iš tokių žmonių, kaip kun. Vsevolodas Čaplinas pasisakymų, akivaizdu, kad Rusijoje yra žmonių, kurie tokio perėmimo norėtų.

APIBENDRINIMAS

Savo svarstymus apie politiką, su kuria, deja, neišvengiamai teko susidurti, norėčiau pabaigti pasakojimu iš Dykumos Tėvų paterikono. Kartą paukštelis nusileido tarp dviejų vienuolių. Jiedu susimušė nesutardami, kas tai buvo – kuosa ar varna. Susirėmimo metu vienas brolis nužudė kitą. Po to pasirodė, kad tai buvo nei varna, nei kuosa, o visai kitas paukštis, kuriuo buvo pasivertęs šėtonas. 

Šiandien tokie pamokslininkai, kaip t. Andriejus Tkačiovas, t. Dmitrijus Smirnovas ir kt., būna, netgi tiesiai apkaltina kovotojus už Ukrainos laisvę demonišku apsėdimu. Nežinau, kaip ten su demonais tuo atveju, tačiau man tikrai panašu, kad politikos atnešimas į Bažnyčią - tikrai šėtono darbas. Ortodoksų tikslas – apatheia, beaistriškumas. Parodykite man bent vieną iš politikuojančių kunigų, kuris apie politiką šnekėtų neapimtas aistros. Galbūt ne veltui jos vengė ir Kristus? 

Festivalio šūkis buvo: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu“. Tėvas Andriejus taikliai atskleidė, kad kontekste citata reiškia visai ką kitą: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (Apr 3,20). Kritus beldžiasi į širdies duris, idant žmogus dalyvautų liturgijoje. Širdies durys atsidaro tik iš vidaus, iš išorės jos neturi rankenos.

Apokalipsė yra Dievo Žodis, išreikštas liturgine kalba, o Liturgijos veiksmai patys yra Dievo Žodžio išraiška. Visas ortodokso gyvenimas turi būti liturgija – anapus liturgijos nėra ortodoksijos. Mes žinome, kad amžinasis gyvenimas ir bus amžinoji liturgija – kažkada vienas mūsų vienuolyno vienuolis yra pasakęs „jei žmonėms nemalonu pastovėti porą valandų vakaro pamaldose, tai ką jie darys amžinybėje?“ – tai savaime bus jiems pragaras. Naktinio budėjimo metu mes visi stovėjome su žvakėmis ir laukėme slėpiningosios vakarienės kaip broliai ir seserys - liturgija nežino politikos, Bažnyčioje yra tik vienas Karalius, ir Jo vardas yra Jėzus Kristus. 

***

2024 m. prierašas: Dabar suprantu, koks tos kelionės metu buvau naivus. tuo metu galvojau, kad Tkačiovo ir Smirnovo propaguojama ideologija – tik dar vienas politinis požiūris, kuris gali egzistuoti greta kitų pliuralistinėje visuomenėje. Dabar aiškiai suvokiu, kad visa tai buvo politinė propaganda, indoktrinacija, atvedusi prie 2022 m. įvykių, kai prasidėjo plataus masto Rusijos agresija Ukrainoje. Iš esmės regėjau karinio fašizmo gimimo paskutinįjį etapą, tik negalėjau patikėti, kad Rusijos Bažnyčia tai padarys savo ideologija. 

Ką dar nutylėjau šiame straipsnyje, bet jau po to prisiminiau vėl ir vėl – kad festivalyje buvo žmonių iš „Doniecko liaudies respublikos“ (turėjo ir savo DLR vėliavą) bei separatistiškai nusiteikusių žmonių iš Moldovos dalies Gagauzijos. Su kuriais meldėmės ant kelių „už taiką“. Bet kaip matau skaitydamas šiuos prisiminimus, jau tada mačiau, kad reikalas krypsta kažkur ne ten. 

Ginčas apie Ukrainą visai nebuvo ginčas apie kuosą ar varną, bet plėšiko įrodinėjimas pasauliui, kad turi teisę nuskriausti kaimyną. Ir tam plėšikui reikėjo užkirsti kelią kuo anksčiau. 

Beje, straipsnyje minimas kun. Tkačiovas, pasirodo, neturi normalaus teologinio išsilavinimo, bet turi karinį.

***

Taip pat skaitykite:

BIEN susitikimas Sankt Peterburge