Buvusių homoseksualų liudijimai

Versta iš knygos „ŽMOGUS IR LYTIŠKUMAS. Homoseksualizmas ir jo įveikimo būdai“ (leidėjai Kristl R. Vonholdt, Sergejus Jelnikovas)

Bobas Deivisas ir

Lori Rentcel

AR ĮMANOMI POKYČIAI?

Pasakoja Maikas

Nuo pat ankstyvos vaikystės Maikas Rydas jautėsi nepanašus į kitus berniukus. „Ei, švelnuti! – erzindavo jį mokyklos žaidimų aikštelėje. – Tu mėtai kamuolį kaip mergaitė. Kartais reikalas neapsiribodavo vien tik žodžiais. Ne kartą berniukai nusivarydavo jį į aikštelės kampą ir ten mušdavo iki kraujo. Ilgainiui Maikas pradėjo krūpčioti vos tik „storžieviai“ prisiartindavo prie jo.

Vidurinėje mokykloje Maikas gavo vaidmenį mokykliniame spektaklyje ir ėmė leisti visą savo laiką su mokyklos teatro draugais. Jis pamatė, kad labai daug ką iš jų taip pat atstumdavo bendraamžiai ir dėl to jie laikėsi kartu, palaikydami vieni kitus. Tačiau net patiems artimiausiems savo draugams Maikas nepasakė apie savo nuolat augantį seksualinį potraukį vyrams.

Kai Maikas, jau besimokydamas koledže, susitiko savo pirmąjį homoseksualų partnerį, jis jautėsi taip lyg surado save patį. Po pirmųjų bandymų jis ėmė dažnai lankytis homoseksualų bare ir ėmė dažnai seksualiai santykiauti su vyrais.

Vėliau Maikas „įsimylėjo“ į vieną vyrą ir tarp jų užsimezgė ganėtinai ilgalaikiai tarpusavio santykiai. „Štai ko aš visuomet siekiau“ – tada sau pasakė Maikas. Jam atrodė, kad pagaliau patenkintas jo vyriškos meilės ir dėmesio poreikis.

Tačiau „ilgalaikiai“ santykiai tetruko vos vienerius metus, o po to iširo. Maikas leidosi į dvasines paieškas, kurios vedė jį per mistiką, jogą, „religines studijas“, „krikščioniškas studijas“ ir galiausiai atvedė pas Kristų.

„Du bičiuliai iš mano darbo, pasiėmė mane su savimi į bažnyčią, kur aš išgirdau, kad Jėzus Kritus numirė už mano nuodėmes, - prisimena Maikas. – Nuo to laiko aš ėmiau šalintis homoseksualų barų“.

Vėliau, bažnyčioje Maikas sutiko patrauklų vyrą, kurį anksčiau sutikdavo baruose. Po pamaldų jie išsikalbėjo ir netikėtai pajuto gilų prisirišimą vienas prie kito. „Mes abu žydri ir turime tą patį tikėjimą į Dievą“, - pagalvojo Maikas. Atrodo, kad yra puikus pagrindas kurti santykius ir greitu metu jie užmezgė intymius ryšius.

Tačiau po dviejų savaičių jie abu suprato, kad kažkas tarp jų netvarkoj. Vieną kartą, naktį gulint lovoje, Maiko meilužis pasisuko į jį ir pasakė: „Mes daugiau neturime to daryti. Tai blogai“. Jis atvertė Bibliją ir parodė Maikui eilutes, kuriose kalbama apie homoseksualių santykių uždraudimą.

„Nuo Rašto žodžių mane tarytum trenkė elektra, - pasakoja Maikas. – Mes atsiklaupėme ir ėmėme melsti Dievą padėti mums atsikratyti homoseksualumo“.

Maikas persikraustė gyventi į namą, kuriame gyveno dar du krikščionys, kurie anksčiau neturėjo homoseksualios patirties, prasidėjo jo rimta dvasinė kelionė. Netgi kai jis dirbo restorane, kuris buvo už dviejų namų nuo homoseksualų baro ir ankstesni draugeliai ateidavo iš ten ir imdavo jį gėdinti, Maikas tvirtai laikėsi savo. Jis matė jų akyse tą tuštumą ir nepasitenkinimą, kurį anksčiau jautė savo širdyje. Atsitiktinai Maikas išgirdo apie krikščionišką organizaciją „Meilė Veiksme“, įsikūrusią San Rafaelyje (Kalifornijos valstijoje), kuri specializuojasi padėdama žmonėmis, kurie norėtų atsikratyti savo  homoseksualumo. Jis įstojo į šią organizaciją 1979 metų birželį. Kitus keletą mėnesių Maikas dirbo su giluminėmis savo gyvenimo problemomis: su savo vyriškosios prigimties suvokimu, su nepilnavertiškumo jausmu lyginant save su kitais vyrais, su sąmonės vidine tvarka, su poreikiu užmegzti sveikus draugiškus santykius su heteroseksualiais vyrais iš savo bendruomenės.

Pokyčiai vyko lėtai, tačiau per kitus keletą metų Maikas pajuto jų reikšmę ir patikimumą. Draugystė su kitais vyrais transformavo jo gyvenimą, nes Dievas suteikė jiems gydančių meilės ir priėmimo gebėjimų. Kartais staiga grįžtantys homoseksualūs norai sukeldavo abejonių Maikui, tačiau jis uoliai siekė pokyčių.“Jei aš buvau atkaklus, Dievas padėjo man per tai pereiti“, - pasakoja Maikas. Jis vėl ir vėl iš naujo skaitė Biblijoje apie tai, kad Dievas myli jį ir numatė kažkokiam tikslui. „Mano sąmonė nuolat atsinaujindavo, bet tam reikėjo laiko. Aš turėjau būti kantrus“.

Įgaudamas pasitikėjimo savimi Maikas po truputį ėmėsi vadovaujančių pareigų savo bendruomenėje. Galiausiai jis netgi tapo nuolatiniu dviejų šimtų suaugusių parapijiečių susirinkimo vadovu. Nors kartais Maikui ir tekdavo kovoti su prisiminimais apie savo buvusį homoseksualumą, jis judėjo į priekį link naujų romantiškų santykių ir link naujų iššūkių. Jis norėjo gyvenime įvykdyti viską, ką Dievas buvo jam paskyręs.

Su laiku į Maiko gyvenimą atėjo pasimatymai su moterimis, su kuriomis jis susipažino bažnyčioje. Su viena iš jų santykiai subrendo iki ypatingo rimtumo ir gelmės, ir 1987 metais Maikas vedė. Šiandien jie su žmona Elena augina tris vaikus. Dabar Maikas jau užtikrintai jaučia, kad buvęs jo gyvenimo būdas liko toli praeityje. „Aš jaučiuosi visiškai išsipildžiusiu vyru, stipriu ir patikimu žmogumi. Aš daugiau nebesijaučiu homoseksualu. Aš jau net nebegalvoju apie save kaip apie buvusį homoseksualą. Praeitis vis mažiau ir mažiau mane jaudina“.

Pokyčiai įmanomi

Maikas Rydas – vienas iš šimtų vyrų, kuriuos mes asmeniškai pažįstame ir kurie sugebėjo įveikti savo homoseksualumą. Bet mes pažįstame ir daugelį moterų, patyrusių tokius pačius pokyčius, įveikusias savo homoseksualią praeitį.

Vienas pavyzdys – Starla Alen

„Mano vaikystė, visomis prasmėmis, buvo normali, - prisimena ji. – Nors mano tėvai labai susikaustę žmonės, aš žinojau, kad jie myli vienas kitą. Mūsų namuose visada buvo patikima ir ramu. Dabar, žvelgdama atgal, aš galvoju apie keletą įvykių, įtakojusių tai, kad vėliau aš tapau lesbiete“.

Kai Starlai buvo ketveri metai, jų šeima lankė senelį su močiute. „Tarp bendrų kalbų senelis staiga ėmė mane lengvai erzinti ir užgavo labai skaudžiai. Aš apsiverkiau. Tėvas nežinojo ką daryti. Jis nuvedė mane į miegamąjį ir liepė pasilikti ten, kol aš nesusitvardysiu. Man buvo labai gėda, lyg mane būtų nubaudę. Ir aš pažadėjau sau niekada daugiau nerodyti tėvui savo jausmų. Kai mes su seserimi paaugome, tėvai griežtai įspėjo mus apie pavojų bendrauti su vyrais, ypač nepažįstamais, - prisimena Starla. – Kartą tėvas pasakė: „Jeigu kas nors, kada nors nuskriaus mano mažą mergaitę, aš jį užmušiu“.

Vieną vakarą, - Starlai tada buvo trylika metų, - ji prižiūrėjo vienos pažįstamos sutuoktinių poros vaikelį, o po to mažylio tėtis nuvežė ją namo. Staiga nerimastinga mintis praskrodė Starlos smegenis: „Kodėl jis sustojo prie gėrimų parduotuvės pakeliui link mūsų namų? Ir kodėl jis nusukinėja į šį purviną kelią?“ Vyras pastatė automobilį prie ežero taip, kad Starlos durys būtų tiesiai virš vandens. „Kam jūs tai darote?“ – sušuko Starla, kai jis prispaudė ją prie sėdynės. Su siaubu ji suprato, kad pabėgti dar labiau sau nepakenkus, nepavyks. „Aš prisimenu siaubingą jausmą, kad iš manęs tyčiojasi, kad jam visiškai nerūpi mano jausmai: jis tiesiog tenkina savo norą. Aš galvojau apie tai, ar aš nesuteikiau kokios nors priežasties tokiam elgesiui. Ir nieko negalėjau prisiminti. Iki šiol man siaubingai dėl to gėda.“

Išprievartauta Starla prisiminė tėvo įspėjimą dėl vyrų. „Aš tikrai bijojau, kad tėvas užmuš tą jauną vyrą, jeigu aš jam papasakosiu, kas atsitiko. Jeigu tėvas tai padarytų, jį pasodintų į kalėjimą. Ir aš nusprendžiau niekam nieko nepasakoti, viską saugoti paslaptyje ir pasistengti apie tai užmiršti“.

Starlos tėvai pastebėjo, kad išoriškai ji tapo kiek šiurkštesnė ir rūstesnė. Ji rengdavosi maišo formos marškinius ir mėlynus džinsus, nesinaudojo kosmetika ir trumpai kirpdavo plaukus. Tačiau, jie visa tai palaikė paaugliško amžiaus elgesio ypatumais.

Besimokydama vidurinėje mokykloje, Starla pamėgino susitikinėti su berniuku. Tačiau gili baimė ir neapykanta vyrams jau buvo giliai įleidusi šaknis jos širdyje. „Pasąmoningai aš žiūrėjau į vyrus kaip į priešininkus, kuriuos reikia nugalėti. Su tokiu požiūriu pasimatymai man buvo nuolatine kančia, kuri eilinį kartą įrodydavo, kad ne tik man nereikalingi vyrai, bet ir aš jiems nereikalinga“.

Besimokydama koledže Starla sutiko Keitę, kurioje atpažino giminingą sielą. „Aš mokiau ją fechtavimo, ji mokė mane žaisti handbolą. Bet kas mane iš tiesų sukrėtė, tai jos pasiūlymas sumokėti už limonadą po žaidimo. Aš žinojau, kad jai labai sunku su finansiniais ištekliais ir vis dėl to ji pasisiūlė tai padaryti. Tokia smulkmena, bet būtent dėl to aš supratau, kad galiu atsiverti jai. Palaipsniui tarp mūsų užsimezgė gilus emocinis ryšys. Aš netgi papasakojau jai apie tai, kaip mane išprievartavo. Po truputį tarp mūsų atsirado ir fizinis santykis, mes tapome meilužėmis“.

„Mes pragyvenome kartu apie penkerius metus. Keli pirmi metai buvo kupini romantikos. Tačiau netikėtai sau pačiai aš supratau, kad vardan šių santykių aš aukojuosi žymiai daugiau negu jinai. Aš tvarkiau namus, eidavau į parduotuvę, gamindavau maistą. O ji tik vystė savo aktorinius gebėjimus. Vėliau Keitė ėmė žvilgčioti į vyrus. Kai aš pasakiau, kad man tai nepatinka, Keitė tik veptelėjo: „Arba tu turėsi su tuo susitaikyti, arba mes išsiskirsim“.

Starla liko su savo mylimąja, tačiau santykiai ir toliau blogėjo. Iš nevilties ji taip pat pabandė susitikinėti su jaunu vyruku, kurį pažinojo. Tačiau sielos skausmas pasiekė tokį lygį, kada vienintele išmintinga išeitimi atrodė savižudybė.

„Aš net sumąsčiau kaip tai padarysiu. Su gilios tuštumos jausmu viduje aš stebėjau savo gyvenimo griūtį. Kas visa tai buvo? Ir tada aš prisiminiau motinėlės Nelson, moters, kuri vadovavo mergaičių grupelei mūsų mokykloje, žodžius: „Jėzus gali iš tiesų pakeisti jūsų gyvenimą“, - sakė ji. Ir tuomet aš pagalvojau: „Gerai aš jau viską išbandžiau. Tegul ir Jis pabando“. Ir Starla sukalbėjo paprastą maldą: „Dieve, jeigu tu esi ten viršuje, aš duodu Tau tris dienas. Štai Tau mano gyvenimas. Pagalvok, ką Tu gali padaryti“.   

Lygiai po trijų dienų Sarla atbėgo pas ponią Nelson ir papasakojo jai apie savo maldą. Jos susirado tylų užkampį ir ilgai ilgai kalbėjosi. Po to jos kartu meldėsi ir Starla paprašė Dievo atleisti jai jos praeitį ir padėti pradėti viską iš naujo.

Starla išsikraustė į atskirą butą, pradėjo gyventi viena ir valandų valandas skaitydavo Bibliją. Ji nuėjo į vietinę bažnyčią ir surado ten meilę, pajuto priėmimo džiaugsmą net po to, kai papasakojo apie savo praeitį. „Pirmieji metai, po to kai aš tapau krikščione, man buvo panašūs į medaus mėnesį. Seksualinis geismas nekėlė ypatingų problemų. Aš jaučiau, kad pagaliau radau Tą, kuris gali man duoti tiek meilės, kiek tik aš galėsiu ištverti“.

Su metais Starlos išgydymas ėjo įvairiais keliais. „Svarbiausia tai, kad aš nustojau nekęsti vyrų. Tai vienas iš svarbiausių įvykusių pokyčių, - sako ji. – Iš pradžių aš priėjau prie to, kad supratau, jog Dievas nori, kad aš valios pastangomis atleisčiau vyrams, įskaitant ir tą, kuris mane išprievartavo. Jis žino, kad emociškai to atleisti neįmanoma, bet nori, kad aš padaryčiau tai valios pastangomis. Daugiausiai ką aš galiu, tai melstis: „Taip, Dieve, aš pasistengsiu tai padaryti“. Neapykanta vyrams buvo labai stipri, tačiau su laiku, maldų ir pasninkų dėka aš pajutau, kaip mano požiūris į juos keičiasi. Galų gale atėjo tas laikas, kai aš galėjau iš tikrųjų melstis už tą, kuris mane išprievartavo“.

Šiandien Starla - filosofijos mokslų daktarė. Ji kaip psichoterapeutė padeda ir vyrams, ir moterims atrasti išgijimą, susitvarkyti su savo problemomis. Tačiau jos asmeninė patirtis padeda jai ypatingai sėkmingai dirbti su moterimis, kurios trokšta atsisveikinti su savo homoseksualia praeitimi.

„Svarbų vaidmenį atliko kitų žmonių, atsivertusių į Dievą, rūpestingas santykis, - sako Starla. – Galimybė laisvai kalbėtis ir dalintis savo jausmais, padėjo man numesti kaltės ir gėdos jausmų naštą, slėgusią mane tiek metų. Kai aš supratau, kad niekaip neišprovokavau to žmogaus, kuris mane išprievartavo, man daugiau nebereikėjo slėpti moters savo viduje. Aš galiu rengtis, jaustis, galvoti ir reaguoti atitikdama savo moteriškumą, atvirai jį reikšti. Palaipsniui manyje atsiveria moteris, kuri taip ilgai buvo prislėgta“.

Vyrui ar moteriai, pakilusiems į kovą prieš savo homoseksualumą, visada yra viltis išgyti ir atrasti naują laisvę Kristuje.

Lorės istorija

Vieną 1977 metų spalio vakarą, kaip paprastai aš sėdau prie telefono, pradėdama savo pamainą kaip konsultantė karštoje, visą parą veikiančioje linijoje, krikščioniškame krizių centre, Mineapolyje.  Kol aš sėdėjau žiūrėdama į telefono aparatus laukdama skambučių, bičiulis įdėjo man į rankas kassavaitinio organizacijos „Meilė ir veiksme“ žurnalo numerį: „Lori, pažvelk štai čia“.

Aš perskaičiau, kad organizacijai „Meilė ir veiksme“ reikalingas žmogus „įvaldęs plunksną“, susipažinęs su biuro įranga ir besidomintis homoseksualizmu tam, kad dirbtų jų organizacijos kanceliarijoje, rinkti ir bendrinti medžiagą apie konsultavimą.

„Lyg tai būtų man parašyta“, - nustebusi tariau aš, o bičiulis pritariamai linktelėjo. Aš ne tik dirbau konsultante karštojoje linijoje: koledže aš studijavau žurnalistiką, vėliau keletą metų dirbau reportere laikraštyje, o šiuo metu dar buvau ir priimamojo sekretore. Tačiau svarbiausia – neseniai man teko daug sužinoti apie homoseksualizmą, daug daugiau negu aš kada nors tikėjausi apie jį sužinoti. Dėka artimų santykių su draugu, kuris kreipėsi į bažnyčią pagalbos atsikratyti savo homoseksualumo, aš sužinojau, kaip sunku rasti tokią pagalbą. Jeigu žmonės nori atsikratyti alkoholizmo, narkomanijos ar atsisveikinti su prostitucija, tai jiems yra daugybė organizacijų, siūlančių krikščioniškas konsultacijas ir palaikymą. O tiems vyrams ir moterims, kurie nori atsikratyti savo homoseksualumo, tokių konsultacijų beveik niekur nėra.  

Tada, 1977 metais, medžiagos apie homoseksualizmą, parašytos iš krikščioniškų pozicijų, buvo labai mažai. Egzistavo keletas kiek ramių, santūrių straipsnių, tačiau daugeliu atveju šių straipsnių kalba buvo neišraiškinga, jie nesuteikė vilties ir trenkė pretenziškumu („Mane valdė dešimt homoseksualizmo demonų, o dabar aš laisvas!“)

Aš susijaudinau perskaičiusi žinutę „Meilė ir veiksme“ organizacijos laikraštyje, nes atsivėrė reali galimybė man prisidėti prie tokios liūdnos padėties pokyčių. Po susirašinėjimo laiškais ir vieno vizito į organizacijos kanceliariją, mane priėmė. 1979 metų sausio mėnesį aš įlipau į lėktuvą, kuris nuskraidino mane iš sukaustyto lede Mineapolio į ryškia žaluma padengtas Kalifornijos kalvas.

Aš aistringai tikėjau į žmonių, kurie nusprendė atsikratyti homoseksualizmo, išgydymą, rimtų permainų galimybę, pažadėtą Biblijoje. Kai aš atėjau į organizaciją „Meilė ir veikimas“ mano užduotimi buvo savo straipsniais šią viltį perduoti kitiems. Tačiau niekas neateina lengvai.

Dalyvaudama darbe su vyrais ir moterimis, kurie ėjo per pokyčius, tokius giluminius kaip lytinė tapatybė, aš sužinojau tikrąją šių pokyčių vertę. Ilgai išlikti tik pašaline stebėtoja aš negalėjau. Ruošdamas mane tam, kad aš galėčiau padėti kitiems, Dievas leido man pačiai išvysti savo vidines nuodėmes, kovą, neužtikrintumą, neteisingą suvokimą.

Keletą metų aš gyvenau organizacijos namuose kartu su vyrais ir moterimis, kurie ėjo savo homoseksualizmo įveikimo keliu. Mes leisdavome ilgas valandas kalbėdamiesi, melsdamiesi, pasitikėjimo pokalbiuose ir netgi ašarose, mes kartu pramogaudavome ir kartu ilsėdavomės. Patys giliausi draugiški ryšiai susiformavo būtent tais laikais.

Besidalindama maistu ir stogu su moterimis, kurios ieškojo išgijimo nuo savo lesbietiškumo, aš daug ką sužinojau apie save pačią. Nedelsiant iškilo į paviršių tie mano lytinės tapatybės realizavimosi klausimai, kurie buvo neišspręsti. Nors aš niekada neturėjau su niekuo homoseksualių santykių, mano gyvenime buvo kelių mėnesių trukmės epizodas, kuomet aš jaučiau stiprų emocinį ir seksualinį potraukį moterims. Aš ėmiau analizuoti savo vaikystės traumas ir  užprogramavimą, kreipiausi prašydama patarimo ir palaikymo į mane supančius vyrus ir moteris, kuriais aš pasitikėjau kaip tikrais krikščionimis.

Gundymas praėjo, bet aš supratau, kad mano lytiškumas nėra kartą ir visiems laikams nustatytas. Nepraeina nei vieneri metai, kad aš kuo nors nesudvejočiau, neanalizuočiau ir nesimelsčiau, kad man neatsivertų kokios nors naujos mano lytiškumo ribos, reikalaujančios išgydymo ir apvalymo. Aš esu trijų mažų dukryčių mama, ir tai tik sustiprina mano norą suprasti, ką Dievas man numatė, ko Jis nori iš manęs kaip iš moters.

Mes su mano bičiuliu Bobu daug skaitėme apie homoseksualizmą, patys atlikinėjome tyrimus, tyrinėjome šiuos reiškinius iš krikščioniškos ir iš pasaulietinės pozicijų. Ir kiekvienas daug iš to gavome sau asmeniškai savo lytiškumo supratimui.

Bet, matyt, patys vertingiausi mums buvo metai, praleisti gyvenant „apkasuose“ su vyrais ir moterimis, apsisprendusiais perėjimo kančioms, nuostabiam išgijimo procesui ir savo lytinės tapatybės įgijimui. Mes buvome ten su jais, svarstėme sprendimus, įveikdavome sunkumus, matėme kaip jų akyse imdavo žibėti viltis. Mes kovėmės su jais petys į petį, kartu ėjome sunkiu išgijimo keliu.

Mes gerai žinojome koks sunkus šitas kelias, kaip sunku išgyventi jeigu tavo draugai ar globotiniai grįžta prie homoseksualaus gyvenimo būdo. Tačiau per šitiek metų mes matėm ir visiškų, tvirtų išgijimų tokio kiekio vyrų ir moterų, kad galime visiškai nedvejodami pasakyti: „Atsikratyti homoseksualizmu galima. Jeigu vyras ar moteris iš tikrųjų to nori, tai jie visada ras Kristuje viltį ir išgydymą“.

Bobo istorija

Pasakoja Bobas

Aš niekada nepamiršiu tos dienos, kai perskaičiau knygą paaugliams apie „gyvenimo faktus“. Man tada buvo keturiolika metų. Arčiau knygos pabaigos buvo skyrius apie homoseksualumo simptomus. Ir aš su siaubu atradau, kad beveik kiekvienas iš jų man tinka!

Aš buvau auklėjamas tikėjime: malda, kasdienis Biblijos skaitymas ir sekmadieninės mokyklos lankymas  buvo tvirtai įsišakniję įpročiai. Iš kur manyje atsirado ši problema? Aš susimąsčiau. Vietoje to, kad kreipčiausi pagalbos, aš paslėpiau savo baimes giliai viduje, atsitolinau nuo visų ir net nustojau vaikščioti į bažnyčią. O kam, jeigu Dievui nerūpi mano vidiniai poreikiai?

Kai aš buvau universiteto studentu Vankuveryje (Kanadoje), aš perskaičiau nemažai knygų apie homoseksualumą. Aš sužinojau, kad daugelyje Šiaurės Amerikos miestų yra sava homoseksuali subkultūra.  Įdomu. Aš pradėjau lankytis suaugusiems skirtuose knygynuose ir skaityti homoseksualinius žurnalus. Tik kaltės ir baimės jausmas sulaikydavo mane nuo to, kad įsivelčiau į intymius santykius su kitu vyru.

Galiausiai po keleto metų aš vėl atsiverčiau į savo vaikystės tikėjimą ir įstojau mokytis į Biblijos koledžą Tri-Hilse (Alberto valstijoje, Kanadoje). Per kitus trejus metus aš žymiai sustiprinau savo dvasią, nuolatinio bendravimo su Dievo Žodžiu, paskaitose ir auditorijoje, ir namuose, dėka. Aš tapau labiau pasitikintis savimi, nes susidraugavau su kitais vyrais. Tokios draugystės aš niekada iki tol nepatyriau. Ir vis dėl to, savo homoseksualinį potraukį aš ir toliau laikiau gilioje paslaptyje. Po dvejų metų nuo koledžo baigimo, man teko pastudijuoti Apaštalinėje mokykloje Vokietijoje, kuriai vadovavo tarptautinė evangelinė organizacija „Jaunimo misija“. Po šešerių mėnesių studijų, aš pradėjau melstis dėl savo ateities. Kokio tarnavimo laukia iš manęs Dievas?

Vieną rytą maldos metu aš pamačiau save grįžusį po darbo namo ir vaikštinėjantį priešais patį didžiausią homoseksualų barą Vankuveryje. Mano širdis nukrito į kulnus. „Tik ne tai, - suinkščiau aš viduje, - aš darysiu viską ko tik reikės, tik ne tai!“

Pastaruosius keletą metų aš mėginau užmiršti savo nesibaigiančią kovą su savo paties homoseksualumu. Vėliau ėmiau ruoštis misijinei veiklai. Nors aš visuomet buvau labai santūrus seksualine prasme, trauka homoseksualiems santykiams darėsi vis stipresnė. Kartą aš perskaičiau knygą kur buvo minima organizacija „Meilė veiksme“. Aš užsisakiau jų kasmėnesinį laikraštį. Ir galiausiai, 1978 metais aš supratau, kad mano kova su savimi pačiu niekada nesibaigs, jeigu aš nesikreipsiu pagalbos į specialistus. Aš parašiau laišką į šią organizaciją ir paprašiau jų priimti mane į jų gydymo programą. 1979 metų birželio 1 dieną aš stovėjau ant jų kanceliarijos durų slenksčio.

Tą vasarą aš padariau keletą neįtikėtinų atradimų. Aš supratau, kad kadangi aš pats kovojau šią vidinę kovą, tai galiu suteikti svarią pagalbą tiems, kas kovoja tokias pačias kovas. O kadangi aš niekada neturėjau homoseksualių santykių, tai turiu vertingų įžvalgų, įgytų atkaklioje dvasinėje kovoje.

Iš pradžių aš planavau praleisti ten vieną vasarą, vėliau laikotarpis išsitęsė iki šešių mėnesių, vėliau pavirto metais. Greitu matu aš supratau, kad mano gyvenime įvyko svarbus posūkis. Aš ėmiausi redaguoti kasmėnesinį organizacijos laikraštį, rašyti straipsnius ir kalbėti seminaruose.

Dievas toliau veikė mano gyvenime. Didelei savo nuostabai aš supratau, kad homoseksualumas ne vienintelė mano problema. Uždraustas potraukis savo lyties atstovams buvo tik žymiai gilesnių vidinių traumų, kurias reikėjo išgydyti, išoriniu simptomu. „Meilė veiksme“ savitarpio pagalbos grupės dėka aš sugebėjau atvirai kalbėti apie tokias problemas kaip nepasitikėjimas, baimė ir pavydas kitiems vyrams.

Mano augime didžiulį vaidmenį suvaidino ta besąlygiška meilė, kurią man dovanojo bendrija, ir ypatingai heteroseksualių vyrų palaikymas. Dėl mano padėties organizacijoje „Meilė veiksme“, visi žinojo apie mano praeitį. Tačiau vyrai nebijojo parodyti man savo palankumo šypsena ir stipriu apkabinimu.

Visą savo gyvenimą aš kovojau su nepilnavertiškumo jausmu, kuris apimdavo būnant šalia kitų vyrų. Bet jų palaikymo dėka aš pradėjau jaustis labiau užtikrintas savyje, atsirado jausmas, kad aš esu vienas iš „šitų vaikinų“. Pirmą kartą tokį vyrišką palaikymą aš patyriau Biblijos koledže, o dabar šis gydymas tęsėsi.

O vėliau įvyko pagrindinis įvykis. 1984 metais aš pajutau, kad Dievas kreipia mane link santuokos. Aš paprašiau savo pastoriaus ir artimiausių draugų palaikymo. Po devynių mėnesių aš daviau santuokinės ištikimybės pažadą mielai, rudaakei brunetei. Prasidėjo naujas gyvenimas!

Bet ir santuokoje tęsėsi mano gydymo procesas. Kaip vedęs vyras, aš pratinausi prie naujų sutuoktinio ir savo žmonos Pem draugo vaidmenų. Kaip ir daugeliui vyrų, kuriems teko kovoti su savo homoseksualumu, aš kartais kentėdavau nuo savo pasyvumo. Aš nekenčiau bet kokio pasipriešinimo, bet Dievas davė man augimo galimybę ir šioje srityje (ar tai būtų reikalas paprašyti kaimyno iš viršaus, kad jis išjungtų savo rėkiantį televizorių 11 valandą vakaro, ar noras išsakyti žmonai, ką aš galvoju apie jos planus mūsų atostogoms).

Ar kalbame apie mano homoseksualumo kilmę ar kokias nors kitas mano dvasinio kelio problemas, aš visada žinau, kad tęsiu augimą visą savo gyvenimą. Ir tokios pat galimybės atsiveria prieš kiekvieną krikščionį. Niekas iš mūsų kol kas „neatvyko“. Mes visi dar esame kelionėje!

Žymos

1.     „Meilė veiksme“ – krikščioniška organizacija San Rafaelyje, Kalifornijos valstijoje. Ši organizacija siūlo pagalbos programas (su gyvenimu vietoje) vyrams ir moterims, ieškantiems išsivadavimo nuo homoseksualumo.