Šventosios Dvasios beieškant (3): liuteronai ir unitai

Skaityti apie pirmąją kelionę, antrąją ir trečiąją keliones.

Ketvirtoji kelionė: evangelikai liuteronai

Liuteronų tikėjimas ir liturginis gyvenimas, kaip ir reformatų, man taip pat pasirodė įdomus ne tik iš asmeninio smalsulio, bet ir dėl bendros istorijos. 1576–1581 m. vyko susirašinėjimas tarp liuteronų, norėjusių užmegzti liturginį bendravimą su ortodoksais, ir Konstantinopolio patriarcho Jeremijo II. Susirašinėjimas prasidėjo liuteronų tikėjimo deklaracija, į ją patriarchas atsakė kritika. Liuteronams pateikus savo argumentus prieš patriarcho poziciją ir susirašinėjimui peraugus į ginčą, patriarchas pareiškė, kad jei liuteronai negerbia Šventųjų Tėvų ir 7 visuotinių susirinkimų (t. y. neigia ortodoksų mokymą ir nori dėl jo pasiginčyti), tai „nebekelia tegu [patriarchui] sielvarto ir neberašo apie šiuos klausimus. [...] Tegu eina savais keliais ir neberašo apie dogmas, o jei rašys – nebent dėl draugystės.“ Visgi „bendravimo dėl draugystės“ vėliau būta ir XVI a. LDK ortodoksai buvo sudarę politinę koaliciją su liuteronais.

Dažnai pamirštama ir tai, kad Rusijos imperatorius Petras I 1700 m. pradėjo Rusijos Ortodoksų Bažnyčios reformą – pasak teologo Aleksandro Šmemano, Rusijos Bažnyčia buvo pertvarkyta pagal protestantišką ekleziologiją. Liuteronų teologija veikė ir akademinę Rusijos mintį, pradedant metropolitu Petro Mohyla (1597–1647), polemikoje su katalikais pasitelkusiu liuteronų argumentus. Iki savo apsilankymo pas liuteronus ir ypač iki pokalbio su jų vyskupu apie tai galvojau mažiau. Tačiau pamatęs pamaldas ir išgirdęs teologinius samprotavimus supratau, kiek daug mes esame perėmę iš liuteronų.





Komentarai

Populiarūs įrašai