Ar Išmintis - sukurta? (Patarlių 8,22)


Apaštalas Paulius rašo: „mes skelbiame Kristų, kuris yra Dievo Galybė (Dynamis) ir Dievo Išmintis (Sophia)“ (1 Kor 1,24). Išmintis - viena iš svarbiausių asmenybių, pasirodančių Senojo Testamento išminties knygose. Ji apie save sako: „Nuo amžių aš įtvirtinta, nuo pradžios, prieš pasaulio sutvėrimą. Aš buvau pagimdyta, kai dar netryško vandens šaltiniai, nebuvo gelmių.“ (Pat 8,23-24; K. Burbulio vert.). Rytų Bažnyčios Tėvai Išmintį tapatina su Jėzumi Kristumi kaip įsikūnijusiu Dievo Žodžiu (Logos).

Apjungdamas šią ištarą su Psalmyno „Prieš Aušrą iš įsčių aš pagimdžiau Tave; VIEŠPATS yra prisiekęs, ir jis nesigailės: Tu esi kunigas per amžius Melchizedeko tvarka“ (Ps109(110) pgl. Septuagintą), šv. Teofilis Antiochietis išreiškia Bažnyčios Tėvų mokymą: „Anksčiau už visa Dievas, turėdamas savo įsčiose įdėtą Žodį (Logos), pagimdė jį, drauge išliedamas savo Išmintį (Sophia). Dievas turėjo šitą Žodį pagalbininku visoje savo kūryboje ir per jį visa sutvėrė.

Šį mokymą, kaip ir daugybę kitų Bažnyčios Tėvų Šv. Rašto aiškinimuose randamų minčių, sunku išskaityti dažniausiai Lietuvos bažnyčiose naudojamame prelato Antano Rubšio Biblijos vertime. Pat 8,22-23 jo vertime yra toks tekstas:
„VIEŠPATS sukūrė mane savo kelių pradžioje, pirmąjį iš savo seniai atliktų darbų. Prieš amžius buvau sukurta, pačioje pradžioje, prieš žemės pradžią.“
Antanas Rubšys „Rakte į Senąjį Testamentą“ komentuoja savo pasirinkimą: „Išmintis turi kosminį vaidmenį visatoje. Pat 8–9 skyriai apima iškilią giesmę išminties garbei. Giesmėje išmintis yra vaizduojama kaip asmenybė glaudžioje draugystėje su Dievu Kūrime. Sakoma, kad išmintis buvo sukurta pirmuoju Kūrimo veiksmu ir buvojo kartu su juo kaip Meistrė“

Kosto Burbulio vertimas, atitinkantis Bažnyčios Tėvų supratimą:
„Viešpats turėjo mane savo kelio pradžioje, prieš visus savo darbus.Nuo amžių aš įtvirtinta, nuo pradžios, prieš pasaulio sutvėrimą.“
Klasika virtusiame moderniame Josepho S. Exello ir Henry D. M. Maurice Spence-Jones Šv. Rašto komentare pateikiamos tokios pastabos:
„Didelius ginčus sukėlė žodis „turėjo“. Naudojamas veiksmažodis yra קָנָה (kanah), reiškiantis „pastatyti, pastatyti tiesiai“, taip pat „įkurti, sudaryti“ (Pr 14,19; 22), „įsigyti“ (Pat 1,5, Pat 4,5; 7 ir t.t..). Vulgata (lotyniškas vertimas) kaip ir graikiški Akvilos, Teodocijaus, Simacho vertimai verčia „turėjo“; Septuagintoje (LXX) naudojamas ἔκτισε, „padarei/įkūrei“, kaip ir siriškoje versijoje. Arijonys paėmė kitą žodžio ἔκτισε prasmę - „sukūrei“, kuri, nors ir atitinka LXX vertimą, tačiau, atrodo, ši prasmė niekada nebuvo teikiama Pat 8,22. Taip jie nustatė, kad Sūnus žemesnis už Tėvą - neva jis buvo sukurtas, o ne gimęs prieš visus amžius. Siracido knyga daug kartų naudoja veiksmažodį κτίζω kalbėdama apie Išminties kilmę (Sir 1,4; 9; Sir 24,8). Prieštaraudami arijonų erezijai, Tėvai užėmė poziciją aiškindami šį žodį per ἐκτήσατο, „turėjo“. Netgi tie, kurie turėjo tekstą su vertimu ἔκτισε, aiškino jį ne kaip nurodantį kūrybą, o kaip paskyrimą, įkūrimą. Tėvas įkūrė Išmintį vadovauti visiems dalykams, Išmintis buvo padaryta visų kūrinių veikiančiąja priežastimi (Apr 3,14).“ (Pulpit Commentary)
Šv. Atanazas Didysis itin atidžiai analizavo Pat 8,22 ir įrodinėjo arijonims, kad Išmintis - tai Nesukurtas Kristus. Jo nuomone, „Žodis pasislėpė pasirodydamas kūne, kad Jis, tapęs Žmogumi, atverstų žmones į Save, kad savo darbais parodytų, kad Jis - ne tik Žmogus, bet taip pat ir Dievas, Žodis ir Tikrojo Dievo Išmintis.“ (Šv. Atanazas Didysis, Žodis apie Įsikūnijimą)

Pagrindinė bėda, sukėlusi šį nesusipratimą - Senojo Testamento žydai neturėjo metafizikos, todėl, viena vertus, jiems nerūpėjo metafizinė esinių hierarchija ir pasaulio prado problema, kita vertus, dėl šios priežasties jų pačių kalba, žodynas nebuvo tokie metafiziškai tikslūs, nuglūdinti. Kai skaitome žydų parašytą graikišką Siracido knygos tekstą matome, kad graikiški žodžiai vartojami „nelogiškai“ (nesilaikoma metafizinės terminologijos):
προτέρα πάντων ἔκτισται σοφία καὶ σύνεσις φρονήσεως ἐξ αἰῶνος πηγὴ σοφίας λόγος Θεοῦ ἐν ὑψίστοις, καὶ αἱ πορεῖαι αὐτῆς ἐντολαὶ αἰώνιοι
Pirmiau visko buvo (ἔκτισται - sukurta, įkurta) Išmintis ir sumanus protingumas buvo nuo amžinybės
Aukštybių Dievo Žodis - Išminties šaltinis , Jos keliai - amžini įsakai.“ (Sir 1,4-5)
Jei interpretuojame ἔκτισται (nuo קָנָה, kanah) kaip sukurtumą, tuomet šiose eilutėse Išminčiai būtų priskirti du vienas kitam prieštaraujantys atributai - sukurtumas ir amžinumas (nes jei kažkas yra sukurta, reiškia, kad „buvo, kada nebuvo“, kaip sakė Arijus; o jei kažkas yra amžino, tai „nebuvo, kad nebūtų“). Priešingai, šiose eilutėse turima omenyje, kad Išmintis - amžina, egzistavusi dar iki pasaulio sukūrimo, tačiau „pastatyta“ en arche, į kūrybos pradžią, kaip kūrinijos Valdovė ir kaip pati Pradžia, Pamatas, per kurį viskas yra sukurta.

***

Taip pat skaitykite:
Metr. Hilarionas Alfeyevas. „Dievo Dvasia, Dievo Žodis, Dieviškoji Išmintis“
Gintaras Sungaila: Dieviškosios Išminties (Sofijos) kultas stačiatikybėje


Komentarai

Populiarūs įrašai