„Kasdienė duona“ | Jn 3,31-36

31 Kas iš aukštybių ateina, tas už visus viršesnis, o kas iš žemės gimė, – žemiškas pats ir žemiškai kalba. Kas iš dangaus ateina, tas už visus viršesnis. 32 Jis liudija, ką yra girdėjęs ir matęs, tik niekas jo liudijimo neklauso. 33 O kas jo liudijimą priima, tas pripažįsta, jog Dievas tiesakalbis, 34 nes ką yra Dievas atsiuntęs, tas kalba Dievo žodžius. Dievas teikia jam Dvasią be saiko. 35 Tėvas myli Sūnų ir visa yra atidavęs į jo rankas. 36 Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas nenori Sūnaus tikėti – gyvenimo nematys: virš jo kybo Dievo rūstybė.


       Dievo žodis per šventąjį apaštalą ir evangelistą Joną toliau nagrinėja Jėzaus – Dievo Sūnaus prigimtį ir tikėjimą Juo. Į šią ištrauką Biblijos tyrinėtojai žvelgia dvejopai, tai gali būti paties Jėzaus žodžiai Nikodemui arba Jono Krikštytojo žodžiai jo mokiniams. Nes tekstas prieš tai pasakojo apie Jono Krikštytojo liudijimą savo mokiniams, o dar anksčiau skaitėme Jėzaus pokalbį su Nikodemu. Bet kokiu atveju, skaitome apie Jėzaus viršenybę, kurią Jis turi dėl savo Dievystės. Jo autoritetas, Jo mokymas ir darbai nėra žemiški, jie yra dangiški, būtent dėl to, kad Jėzus ateina iš dangaus. Čia svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad Bibliniame supratime žemė ir dangus, tai ne fiziniai išmatavimai, tačiau tai dvasinės kategorijos ir jos žymi žmonių ir Dievo ir Jo sukurtų dvasinių būtybių (pvz.: angelų) buveines. Taigi, šioje ištraukoje pabrėžiama Jėzaus Dieviškoji kilmė.

       Kitas svarbus momentas – tikėjimas. Pats Jėzus liudija apie save: Jis moko ir žmonės girdi, kad Jis kalba su galia, ir klausia „iš kur jam tai?“. Jis stebuklingai gydo žmones. Jis prikelia mirusius. Jam paklūsta gamtos stichijos. Jis padaugina duoną, ir galiausiai – Jis prisikelia iš numirusių. Štai toks Jo dangiškosios kilmės liudijimas. Mūsų laikams kiek sunkiau, nes Jėzus negyvena žemėje fiziniu būdu. Tačiau Jis dalyvauja žmonių gyvenime ir toliau. Kaip kadaise liudijo apaštalai ir pasakojo apie Jėzaus darbus, taip ir šiandien žmonės liudija apie Jo stebuklus jų gyvenime. Kiekvienas, asmeniškai sutikęs Jėzų savo gyvenime, turi ką apie Jį paliudyti. Tik ar norime išgirsti tai?

         Ir vėl atsiduriame ties pasirinkimu – tikėti Dievo Sūnų ar ne. Pasirinkimo rezultatas aiškus – Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas nenori Sūnaus tikėti – gyvenimo nematys: virš jo kybo Dievo rūstybė. Viskas palikta laisvai žmogaus valiai. O kas yra Dievo rūstybė? Ar Dievas pyksta, kaip ir žmogus, dėl to, kad Jį kažkas atstumia? Ne, Dievas nesivadovauja žmogiškais jausmais. Dievo rūstybė – tai Dievo teisingumas. Tai tas teisingumas, kurio taip dažnai šaukiasi žmonės sakydami: kodėl Dievas nenubaudžia tų, kurie daro blogį? Sukelia karus, žudynes ir t.t. Mes šaukiamės Dievo rūstybės pagal savo matą, o Viešpats sako, kad pagrindinis matas yra tikėjimas (ir iš to išplaukiantis gyvenimas su Dievu). Dievo rūstybė, tai pasirinkimo pasekmė, nes visi neištikimieji priešakyje su Liuciferiu(arba šėtonu) gaus savo atpildą - tai, ko nusipelnė ir ką patys pasirenka. Iš meilės Viešpats siuntė savo Sūnų, o vėliau Jo mokinius ir pasekėjus (ir dabar siunčia), kad žmogų išgelbėtų, kad žmogus galėtų išvengti to, kas neišvengiama, nes Dievo gailestingumas aukštesnis už Jo teisingumą. Bet žmogus turi norėti būti išgelbėtas ir tikėti, kad Kristus Jėzus tai padarys.  

                      Šiandien dėkosiu Dievui už Jo Gailestingumą.
           Šiandien prašysiu Dievo sustiprinti mano tikėjimą ir malonės drąsiai skelbti išgelbėtoją Jėzų. 

Populiarūs įrašai