„Kasdienė duona“ | Jn 21,1-14

1 Paskui Jėzus vėl pasirodė mokiniams prie Tiberiados ežero. Pasirodė taip.2 Buvo drauge Simonas Petras, Tomas, vadinamas Dvyniu, Natanaelis iš Galilėjos Kanos, Zebediejaus sūnūs ir dar du kiti mokiniai. 3 Simonas Petras jiems sako: „Einu žvejoti“. Jie pasisiūlė: „Ir mes einame su tavimi“. Jie nuėjo ir sulipo į valtį, tačiau tą naktį nieko nesugavo.
4 Rytui auštant, ant kranto pasirodė bestovįs Jėzus. Mokiniai nepažino, kad ten Jėzaus esama. 5 O Jėzus jiems tarė: „Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?“ Tie atsakė: „Ne“. 6 Tuomet jis pasakė: „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite“. Taigi jie užmetė ir jau nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės. 7 Tuomet tasai mokinys, kurį Jėzus mylėjo, sako Petrui: „Juk tai Viešpats!“ Išgirdęs, jog tai esąs Viešpats, Simonas Petras persijuosė palaidinę, – mat buvo neapsirengęs, – ir šoko į ežerą. 8 Kiti mokiniai atsiyrė valtimi, nes buvo netoli nuo kranto – maždaug už dviejų šimtų mastų – ir atitempė tinklą su žuvimis.
9 Išlipę į krantą, jie pamatė žėrinčias žarijas, ant jų padėtą žuvį, ir duonos.10 Jėzus tarė: „Atneškite ką tik pagautų žuvų“. 11 Petras įlipo į valtį ir išvilko į krantą tinklą, pilną didelių žuvų, iš viso šimtą penkiasdešimt tris. Nors jų buvo tokia gausybė, tačiau tinklas nesuplyšo. 12 Jėzus jiems tarė: „Eikite šen pusryčių!“ Ir nė vienas iš mokinių neišdrįso paklausti: „Kas tu esi?“, nes jie aiškiai matė, jog tai Viešpats. 13 Taigi Jėzus priėjo, paėmė duonos ir padalijo jiems, taip pat ir žuvies.14 Tai jau trečią kartą pasirodė mokiniams Jėzus, prisikėlęs iš numirusių.


            Koks nuostabus išaušo rytas. Pats Viešpats kviečia: „Eikite šen pusryčių!“. Taip ir piešiasi vaizdas: ką tik patekėjusi saulė ima šildyti orą, kažkur čiulba nubudę paukščiai, tyliai tyvuliuoja Tiberiados ežeras, ant kranto spragsi karštos, raudonos žarijos, kvepia kepama duona ir žuvis. Ir Viešpats, draugiškai moja nuo kranto, Jis laukia viską paruošęs savo mylimiems bičiuliams. Tvyro ramybė, atrodo viskas aplink Jėzų prisipildo šios džiugios ramybės.

            O naktį viskas buvo kitaip. Mokiniai vis dar pasimetę, nežinantys, kaip toliau gyventi. Jie vėl grįžta prie to, ką geriausiai mokėjo, prie savo seno amato, prie savo senojo gyvenimo. Tačiau, kas iš to išeina? Jie visą naktį pluša, jie sunerimę, pavargę ir perpykę, nes taip nieko ir nesugavo. Atrodo, kad jų gyvenimas veliasi ir jie klampoja per nerimo pelkę naktyje. Tai visiškai priešingas vaizdas negu matome ryte. Tai toks akivaizdus kontrastas. O viskas pasikeičia tik tuomet, kai ateina Viešpats. Tai Jis atneša ramybę, tai Jo nurodymu apaštalai užmeta tinklus ir pagauna daugybę žuvies.

Ir iš tiesų, galime pastebėti tai ir savo gyvenime. Mes išvargę plušame, klampojame per gyvenimišką nerimo pelkę, mums reikia daugybės dalykų, o svarbiausių mes taip ir negauname. Nes savo jėgomis negalime užtikrinti sau ramybės, negalime perkeisti savo gyvenimo nakties į auštantį rytą. Ir tik su Dievu, su prisikėlusiu Kristumi mes galime būti pakviesti pusryčių ir gauti Jo malonių, kaip mylinčio bičiulio dovanų mums. Tereikia įsileisti Jėzų į savo gyvenimą, leisti, kad Jis keistų mūsų mąstymą, įsiklausyti į Jo siūlymą užmesti tinklą tokiu būdu, kaip Jis liepia. O tai reiškia gyventi pagal Evangeliją, burtis aplink Jį, kai Jo vardu laužoma duona – Eucharistijoje. Ir ieškoti bendrystės su Viešpačiu ir Jo mokiniais.

Šiandien dėkosiu Dievui už dovanojamą ramybę.
Šiandien prašysiu Dievo malonės įsiklausyti į Jo žodį ir jį vykdyti.
Šiandien prašysiu Jėzaus suteikti man tokios ramybės, kokią Jis dovanoja savo mokiniams.   

Populiarūs įrašai