„Kasdienė duona“ | Jn 20,1-9 (Šv. Velykos)

1 Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos. 2 Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo“. 3 Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo. 4 Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį. 5 Pasilenkęs jis mato paliktas drobules, tačiau į vidų nėjo.6 Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį ir mato paliktas drobules 7 ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis paliktą, bet suvyniotą ir atskirai padėtą. 8 Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo. 9 Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių.


            Po audringos ir įvykių kupinos savaitės, po baisios kančių dienos, po Paschos šventės išaušo tylus pirmosios savaitės dienos rytas. Mokiniai sutrikę, išsigandę, nusivylę ir sudaužytom širdim. Kažkas slepiasi, kažkas sielvartauja, kažkas jau susidėjęs daiktus skuba namo, kaip du iš Emauso. O moterys skuba prie kapo (šioje ištraukoje minima tik Marija Magdalietė, bet kiti evangelistai pasakoja, kad buvo daugiau moterų). Jos, kitaip nei vyrai, nesudėjo tiek vilčių į tai, ką turėjo padaryti Mesijas, jos tiesiog mylėjo Jėzų ir tebemyli. Moterų meilė kitokia, ji ne tokia praktiška kaip vyrų. Moterys eina pas Jėzų, nors ir mirusį. Ir šiais laikais moterų jautrumas lengviau matomas, jos eina ir artimųjų kapų lankyt dažniau nei vyrai ir bažnyčiose jų daugiau. Moterys buvo pirmosios gavusios tą didžią žinią, kad Jėzus prisikėlė, kad kape Jo nebėra.   

            Kokia neįtikėtina ši žinia. Nors Jėzus ne kartą apie save tai sakė, nors Rašte tai išpranašauta. Kaip sunku suprasti – Jis prisikėlė! Dabar, daugiau nei po dviejų tūkstančių metų, mes užaugame su šia žinia ir tai sunkiai ja tikime. O per pirmąsias Velykas tai buvo visiškai nesuvokiama. Staiga tai, kas buvo taip baisu, skausminga ir beviltiška, ta kančia ir mirtis pavirsta Prisikėlimu. Viskas nušvito kitomis spalvomis. Tačiau, tikrai ne iš karto, reikia laiko, kad mokiniai suvoktų, kas įvyko ir suprastų tą prisikėlimo džiaugsmą. Ir iš tiesų, be mirties nesuprasime prisikėlimo, be liūdesio nesuprasime džiaugsmo, be skausmo nesuprasime palaimos, be tamsos nežinosime, kas yra šviesa. Reikia patiri vieną, kad atpažintume kitą ir viskam reikia laiko. Velykos ne istorijos pabaiga, kaip ir bet kurio žmogaus mirtis nėra pabaiga,tai naujos, garbingos ir palaimintos Istorijos pradžia. Tai tikrasis Mesijo – Jėzaus Šlovės metas.

            Šiandien dėkosiu Dievui už Naują gyvenimą po Prisikėlimo.
            Šiandien pradėsiu džiaugtis gauta Viltimi.
            Šiandien prašysiu Dievo malonės kasdieną gyventi Prisikėlimo šviesoje.



Populiarūs įrašai