Vysk. Panaretas: „Dievo Motinos užmigimas – vasaros Velykos“
Mylimieji broliai ir seserys Kristuje!
Yra viena šventė, kurios tikintieji kasmet laukia su ypatingu džiaugsmu ir gilia meile. Neatsitiktinai ortodoksų tauta ją dažnai vadina „vasaros Velykomis“. Ne todėl, kad ji pakeistų vieninteles mūsų Viešpaties Velykas, bet todėl, kad šiandien Bažnyčia dar kartą skelbia: mirtis nėra pabaiga.
Šiandien Bažnyčia nešvenčia Dievo Motinos mirties. Ji švenčia jos Užmigimą – užmigimą Viešpatyje. Ta, kuri savo įsčiose nešiojo Gyvybės Kūrėją, negalėjo likti mirties valdžioje. Kaip giedame šiandienos šventės tropare: „Gimdydama Mergele likai, užmigdama pasaulio nepalikai, Dievo Gimdytoja. Iškeliavai pas Gyvasties Šaltinį, nes Gyvybės Motina esi, ir užtarimu savuoju nuo mirties vaduoji mūsų sielas.“
Tai ir yra didžioji šiandienos šventės žinia: Dievo Motina nepaliko pasaulio. Ji nepaliko Bažnyčios. Ji nepaliko savo vaikų. Stovėdama priešais savo Sūnaus sostą, ji ir toliau meldžiasi už visą pasaulį.
Mielieji broliai ir seserys! Kam iš mūsų niekada nereikėjo motinos glėbio? Vaikystėje, kai bijodavome, kai susižeisdavome ar verkdavome, instinktyviai bėgdavome pas motiną. Ji neužduodavo daugybės klausimų – tiesiog ištiesdavo rankas.
Galbūt todėl kiekvieno ortodokso širdyje skausmo valandą taip natūraliai kyla malda: „Švenčiausioji Dievo Gimdytoja, padėk man.“ Vos keli žodžiai, tačiau juose telpa visiškas vaiko pasitikėjimas motina.
Vargu ar rastume ortodoksų namus be Dievo Motinos ikonos. Vargu ar rastume ortodoksą, kuris niekada nebūtų stovėjęs priešais jos šventąjį atvaizdą su ašaromis, dėkingumu ar tyloje, kai žodžių jau nebeįmanoma rasti. O ji visuomet daro tą patį: nepasilieka mūsų sau, bet visada veda pas Kristų. Kaip ji sakė Kanoje: „Darykite, ką tik Jis jums lieps“ (Jn 2, 5). Toks ir šiandien tebėra jos kreipimasis į Bažnyčią.
Todėl ortodoksų pasaulis suteikė jai nesuskaičiuojamą daugybę vardų. Ne todėl, kad būtų daug Dievo Motinų, bet todėl, kad viena Motina nesuskaičiuojamais būdais apreiškė savo meilę ir globą. Graikijoje ją vadiname Greitai Išklausančiąja, Guodėja, Saldžiai Bučiuojančiąja, Visų Valdove, Vartų Sarge, „Tikrai verta“ ir Triranke – ir dar daugybe kitų mylimų vardų.
Čia, Lietuvoje, daugybė žmonių ateina prie šventosios Aušros Vartų Dievo Motinos ikonos prašydami gailestingumo, globos ir vilties. Mūsų broliai ir seserys Ukrainoje su meile meldžiasi prie Počajivo ikonos. Sakartvele, Rumunijoje, Serbijoje, Bulgarijoje ir visame ortodoksų pasaulyje kiekviena tauta brangina savo stebuklingąją Dievo Gimdytojos ikoną.
Kiekviena tauta su meile sako: „Ji – mūsų Motina.“ Ir iš tiesų ji tokia yra. Tačiau ji nepriklauso nė vienai tautai atskirai. Ji yra visos Bažnyčios Motina ir aplink savo Sūnų suburia visas tautas.
Šventasis Jonas Damaskietis, didysis Užmigimo šventės pamokslininkas, mums primena, kad Dievo Motiną šloviname ne todėl, jog jai reikėtų mūsų šlovinimo, bet todėl, kad mums reikia jos maldų. Jos Užmigimas nenutraukė jos meilės. Jos motiniška globa nesiliovė. Jos užtarimas nenutilo. Ir šiandien ji savo Sūnui neša Jo tautos ašaras, viltis, baimes ir maldas.
Galbūt šiandien tarp mūsų yra kas nors, nešantis sunkų kryžių: gedintis artimo žmogaus, besimeldžiantis už sergantį vaiką, slegiamas vienatvės, išgąsdintas karo ar jau nebežinantis, kur rasti viltį. Šiandien Bažnyčia nesiūlo teorijų – ji siūlo Motiną. Motiną, kuri pati stovėjo po Kryžiumi; Motiną, pažįstančią kančią ir ašaras. Būtent todėl, kad jas pažįsta, ji supranta ir mūsiškes.
Šiandien išeidami iš šios šventovės patikėkime jai savo vaikus ir šeimas, senolius ir ligonius, jaunimą, dėl karo kenčiančius žmones, priverstuosius palikti savo namus ir net tuos, už kuriuos nebėra kam melstis.
Ir su vaikišku paprastumu melskimės: Švenčiausioji Dievo Gimdytoja, niekada mūsų nepalik. Visada laikyk mus arti savo Sūnaus. Apgaubk pasaulį savo šventąja globa. Mokyk mus gyventi tikėjimu, viltimi ir meile. Ir nuvesk mus visus į savo Sūnaus Karalystės džiaugsmą.
Švenčiausioji Dievo Gimdytoja, užtark mus. Amen.
