Kun. G. Sungaila: Kai turtas turi žmogų: ko trūko turtingam jaunuoliui? | Pamokslas
Evangelijos skaitinys: https://www.ortodoksas.lt/2025/08/12-ojo-evangelijos-pagal-mata.html
Šiandien girdėjome Evangelijos skaitinį apie jaunuolį, kuris labai norėjo gyventi pagal Dievo valią. Jis atėjo pas Jėzų ir paklausė: „Mokytojau, ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Mt 19,16).
Šventasis Jonas Auksaburnis sako, kad nėra pagrindo nepasitikėti šiuo jaunuoliu ir manyti, jog jis mėgina Jėzų. Iš jo klausimų ir reakcijos matyti, kad amžinojo gyvenimo jis siekia nuoširdžiai.
Vis dėlto pats klausimas – „Ką turiu padaryti?“ – rodo, kad išganymą jaunuolis supranta gana išoriškai: tarsi instrukciją, kurią reikia tinkamai įvykdyti. Jis mano, kad galbūt kažką praleido, neatliko vieno būtino veiksmo, ir dabar Kristus nurodys tą trūkstamą punktą.
Kristus jam atsako: „Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų.“ Jaunuolis klausia: „Kokių?“ Tuomet Jėzus primena įsakymus: „Nežudyk, nesvetimauk, nevok, melagingai neliudyk; gerbk savo tėvą ir motiną; mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 19,17–19).
Jaunuolis šiuos įsakymus žino ir sako: „Aš viso to laikausi. Ko dar man trūksta?“ (Mt 19,20). Vadinasi, instrukciją jis lyg ir žino, bet vis tiek jaučia, kad kažko esminio nėra.
Galime atkreipti dėmesį, kad Kristus neišvardija visų Dešimties Dievo įsakymų. Jis nemini įsakymų, tiesiogiai kalbančių apie santykį su Dievu, bet išvardija beveik vien tuos, kurie kalba apie santykį su kitu žmogumi. Galiausiai viską apibendrina žodžiais: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“
Taip Kristus duoda jaunuoliui užuominą, kur slypi jo problema. Kartu Jis parodo, kad meilės Dievui neįmanoma atskirti nuo meilės artimui.
Šventajame Rašte sakoma, kad dvi akmeninės Sandoros plokštės buvo užrašytos Dievo pirštu. Viena sena žydų tradicija kviečia įsivaizduoti tas plokštes padėtas greta: penki įsakymai vienoje, penki – kitoje, ir kiekvieną įsakymą apie Dievą atitinka įsakymas apie žmogų.
Vienoje plokštėje parašyta: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas“, o greta, kitoje: „Nežudyk.“ Tarsi Dievas sakytų: negali išpažinti manęs kaip savo Dievo ir kartu naikinti žmogaus, sukurto pagal mano paveikslą. Įsakymą neturėti kitų dievų atitinka draudimas svetimauti, nes ir stabmeldystė, ir svetimavimas yra neištikimybė.
Taigi šių dviejų plokščių negalima atskirti. Žvelgdamas į įsakymą apie Dievą, žmogus kartu pamato ir savo artimą. O žvelgdamas į artimą, sutinka Dievo paveikslą. Negalime sakyti, kad mylime Dievą, jeigu mūsų meilė nepasiekia šalia esančio žmogaus.
Jaunuoliui vis dar nesuprantant, ko jam trūksta, Kristus atsako: „Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“ (Mt 19,21).
Tai labai griežti žodžiai. Pirmiausia jie yra asmeninis Jėzaus atsakymas konkrečiam jaunuoliui. Jėzus pamatė jo širdį ir atpažino būtent tą kliūtį, kuri neleido jam visiškai atsiduoti Dievui.
Jaunuolis turėjo daug turto, bet Kristus atskleidė, kad iš tikrųjų turtas turėjo jaunuolį. Ne jis valdė turtą – turtas valdė jį.
Jo gyvenimas nebuvo vientisas. Jis stengėsi siekti Dievo, laikytis įsakymų, išoriškai elgtis teisingai, ir visa tai buvo gera. Tačiau jam trūko pilnatviškos meilės ir nedalomos širdies. Todėl būti „tobulam“ čia reiškia ne niekada nesuklysti, bet tapti vientisam – visą gyvenimą, visus savo turtus ir gebėjimus nukreipti į Dievą.
Šventasis Bazilijus Didysis netgi klausia: jeigu jaunuolis iš tiesų mylėjo artimą kaip save patį, kaip jo meilė derėjo su tuo, kad, šalia esant stokojančiųjų, jis turėjo tokią turto gausybę? Šventasis sako: „Kiek pranoksti turtais, tiek atsilieki meile.“
Tai nereiškia, kad skurdas savaime yra dorybė ar kad kiekvienas krikščionis privalo nieko neturėti. Tačiau turtingo krikščionio santykis su daiktais negali būti toks pat kaip žmogaus, kuris viską laiko tik savo nuosavybe ir savo malonumų priemone.
Krikščionis supranta, kad visa, ką turi, yra Dievo dovana. Todėl jis pašauktas tuo dalytis ir viską įgalinti tarnystei: savo turtą, laiką, gabumus, žinias bei visuomeninę padėtį.
Šventasis Jonas Auksaburnis, komentuodamas šį Evangelijos skaitinį, sako, kad Kristus kaltina „ne turtus, bet tuos, kurie yra jų pavergti“. Tačiau jis taip pat priduria: „Neužtenka paniekinti turtą; reikia padėti vargšams ir, svarbiausia, sekti Kristumi.“
Todėl negalime šio Evangelijos skaitinio paversti vien abstrakčia kalba apie vidinius prisirišimus. Kristus iš tikrųjų kalba apie materialų turtą ir tikrus vargšus. Tačiau kartu kiekvieno žmogaus gyvenime gali būti savas „turtas“, kuris turi mus, užuot mums jį valdžius.
Kol žmogus dar nepasiekė šventumo pilnatvės, jo gyvenime lieka dalykų, kuriuos sunku atiduoti. Galime stengtis viską vykdyti, tačiau vienas didelis prisirišimas tebelaiko mūsų širdį ir neleidžia iki galo skleistis meilei Dievui bei artimui.
Kristus atpažino tokią kliūtį jaunuolio širdyje. Šiandien Jis kviečia ir mus atpažinti, kas laiko mūsų širdį.
Galėtume atsakyti: „Bet man per sunku iš to išsilaisvinti.“ Galėtume nuliūdę pasitraukti, kaip pasitraukė jaunuolis, išgirdęs žodžius: „Parduok, ką turi.“
Tačiau Kristus pokalbį užbaigia žodžiais: „Žmonėms tai negalimas daiktas, o Dievui viskas galima“ (Mt 19,26).
Šiuos žodžius papildo šiandien girdėtas apaštalo Pauliaus skaitinys. Buvęs krikščionių persekiotojas sako: „Dievo malone esu, kas esu, ir jo man suteiktoji malonė neliko bergždžia“ (1 Kor 15,10).
Būtent šito jaunuolis savo klausime dar nesuprato. Jis klausė: „Ką aš turiu padaryti?“, bet nemąstė apie tai, ką jame gali padaryti Dievas. Jaunuolis ieškojo dar vieno instrukcijos punkto, o Kristus kvietė į santykį ir sekimą: „Ateik ir sek paskui mane.“
Žinoma, žmogus turi veikti. Apaštalas Paulius sako daug triūsęs, tačiau iš karto priduria: „Ne aš, o su manimi esanti Dievo malonė.“ Malonė nepakeičia žmogaus pastangų, bet padaro įmanoma tai, ko žmogus negali pasiekti vien savo jėgomis.
Todėl, atpažinę savo širdyje turtą ar kitą prisirišimą, kuris valdo mus, prašykime Dievą išlaisvinančios malonės. Prašykime, kad Dievo malone galėtume tapti vientisi ir sekti Kristumi taip, kaip šiandien buvo pašauktas Evangelijos jaunuolis.
Amen.
