Mirtis nėra pabaiga: Dievo Motinos Užmigimo šventė Trinapolyje
Rugpjūčio 15-ąją Trinapolyje skambėjo maldos keliomis kalbomis. Į Dievo Motinos Užmigimo šventę susirinko ne tik Švenčiausiosios Trejybės parapijos žmonės, bet ir tikintieji iš kitų Vilniaus ortodoksų bendruomenių. Skirtingos kalbos ir skirtingos gyvenimo istorijos tą rytą susiliejo į vieną bendrą maldą.
Šventinei Dieviškajai Liturgijai vadovavo vyskupas Panaretas, Visuotinio patriarchato egzarchas Lietuvoje. Kartu su juo tarnavo kunigai V. Seliavko, G. Rojus, J, Jurčenko, A. Kuchta ir G. Sungaila, diakonai V. Miniotas bei P. Koničševas.
Dievo Motinos Užmigimas ortodoksų tradicijoje kartais vadinamas „vasaros Velykomis“. Tai šventė, liudijanti, kad mirtis nėra paskutinis žodis apie žmogų. Dievo Motina užmigo Viešpatyje, tačiau nepaliko nei pasaulio, nei Bažnyčios, nei savo vaikų.
Apie tai savo pamoksle kalbėjo ir vyskupas Panaretas. Jis priminė, kad skausmo ir sunkumų valandą žmogaus širdyje dažnai savaime gimsta labai paprasta malda: „Švenčiausioji Dievo Gimdytoja, padėk man.“
Kaip išsigandęs vaikas ieško motinos glėbio, taip ir žmogus ieško Dievo Motinos artumo. Tačiau ji nepasilieka mūsų sau. Kaip per vestuves Kanoje, ji visuomet rodo į Kristų ir sako: „Darykite, ką tik Jis jums lieps.“
Todėl prašyti Dievo Motinos užtarimo reiškia ne slėptis nuo gyvenimo, bet mokytis pasitikėti Kristumi. Jos globa nėra pažadas, kad nepatirsime skausmo. Tai pažadas, kad skausme neliksime vieni ir kad net mirtis negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės.
Baigdamas pamokslą vyskupas kvietė Dievo Motinos globai patikėti tuos, kuriuos nešiojamės savo širdyse: vaikus ir šeimas, senolius ir ligonius, jaunimą, karo siaubą patiriančius žmones, savo namus priverstus palikti pabėgėlius ir visus, už kuriuos, regis, nebėra kam melstis.
„Švenčiausioji Dievo Gimdytoja, niekada mūsų nepalik. Visada laikyk mus arti savo Sūnaus, apgaubk pasaulį savo šventąja globa ir mokyk mus gyventi tikėjimu, viltimi ir meile“, – meldėsi vyskupas Panaretas.
Po Liturgijos žmonės dar ilgai nesiskirstė. Šventė persikėlė prie bendro stalo, kur maldos bendrystė tęsėsi pokalbiais, vaišėmis ir buvimu drauge. Juk krikščioniška šventė nesibaigia paskutine giesme – tai, ką priimame bažnyčioje, esame kviečiami neštis į savo santykius ir kasdienį gyvenimą.
