Pamokslas: Taboro šviesa duodama tam, kad ją neštume į tamsą

Kun. Gintaro Sungailos pamokslas, sakytas 2026 m. rugpjūčio 9 d., dešimtąjį šv. Mato sekmadienį, skaitant 1 Kor 4, 9–16 ir Mt 17, 14–23.

Šiandien girdėjome skaitinius iš šventojo apaštalo Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams ir Evangelijos pagal Matą.

Apaštalas Paulius kreipiasi į susiskaldžiusią Korinto bendruomenę. Laiško pradžioje jis rašo, kad vienas bendruomenės narys sakė: „Aš – Pauliaus“, kitas – „Aš – Apolo“, dar kitas – „Aš – Kefo“. Be to, kai kurie korintiečiai labai didžiavosi savo dvasine patirtimi ir dovanomis. Bendruomenėje būta ir pasiturinčių žmonių, todėl kai kuriems galėjo atrodyti, kad jų materialinė gerovė, visuomeninė padėtis ar ypatingos dvasinės patirtys liudija jų pranašumą.

Žinodamas visa tai, apaštalas Paulius į savo Evangelija pagimdytus dvasinius vaikus kreipiasi ironiškai. Korintiečiai gyvena sočiai ir didžiuojasi savo padėtimi, o Paulius primena, kaip gyvena apaštalai: jie laikomi nieku, tampa pasaulio pajuoka ir sąšlavomis, kenčia alkį, troškulį, nuovargį, persekiojimus ir pažeminimus.

Šventasis Jonas Auksaburnis aiškina, kad Paulius taip kalba ne norėdamas korintiečius pažeminti ar išbarti kaip griežtas šeimininkas. Jis juos perspėja kaip tėvas, iš meilės trokštantis nukreipti savo vaikus teisingu keliu.

Apaštalas savo gyvenimu parodo, kad krikščioniškas kelias – tai ne troškimas, kad kiti mums tarnautų, bet pasiryžimas patiems tarnauti Dievui ir žmonėms.

Paulius nereikalauja, kad dėl apaštalo statuso visi jį garbintų, laikytų iškiliausiu žmogumi ir aprūpintų visomis materialinėmis gėrybėmis. Paskelbęs Evangeliją Korinte ir kituose miestuose, jis keliauja toliau, dirba savo rankomis, patiria vargą ir persekiojimus. Tačiau kartu jis gyvena džiaugsme, nes gyvena su Kristumi.

Paulius apie tai kalba ne tam, kad pasakytų: „Štai apaštalai gyvena blogai, o jūs – gerai.“ Skaitinio pabaigoje jis ragina: „Būkite mano sekėjai.“ Pasak šventojo Jono Auksaburnio, Paulius nenori žmonių nukreipti vien į save. Per savo pavyzdį jis rodo kelią į Kristų ir kviečia sekti juo taip, kaip jis pats seka Kristumi.

Todėl ir kiekvienam iš mūsų šis skaitinys primena: pirmiausia turime siekti ne to, kad kiti mums tarnautų, bet to, kad mes tarnautume Dievui ir žmonėms, kuriuos Dievas mums patikėjo.

Apaštalas parodo, kaip reikia tarnauti, o Evangelija atskleidžia, iš kur šiai tarnystei semtis jėgų.

Šiandien girdėtas Evangelijos pasakojimas eina iškart po Kristaus Atsimainymo. Jėzus buvo nusivedęs tris artimiausius mokinius – Petrą, Jokūbą ir Joną – ant kalno. Ten Jis jų akivaizdoje atsimainė: Jo veidas nušvito, o drabužiai tapo balti kaip šviesa. Apaštalai išvydo Viešpaties šlovę ir patyrė, kaip Dievo malonė perkeičia žmogiškąją prigimtį.

Jiems ten buvo taip gera, kad Petras siūlė pastatyti tris palapines ir pasilikti. Tačiau Kristus neleido mokiniams pasilikti ant kalno. Jis nusivedė juos žemyn.

Apačioje jų laukė visai kitokia tikrovė: žmonės su savo skausmu ir problemomis, tėvas su sunkiai sergančiu sūnumi, kuris krisdavo tai į ugnį, tai į vandenį, ir kiti mokiniai, negalėję jam padėti.

Šie mokiniai jau buvo patyrę, ką reiškia gydyti ligonius ir išvarinėti demonus. Tačiau šį kartą jie susidūrė su atveju, kai nieko negalėjo padaryti. Jie patyrė skaudžią tarnystės nesėkmę.

Nusileidimas nuo Taboro kalno primena ir mūsų dvasinį gyvenimą. Kai ateiname pas Kristų, kai priimame Jį Šventojoje Komunijoje, kai gauname Jo malonę ir šviesą, ji mums duodama ne tam, kad liktume užsidarę ant kalno. Taboro šviesą gauname tam, kad, jos sustiprinti, leistumės žemyn – į sudėtingą kasdienybę, į žmonių skausmą, į tas vietas, kuriose viešpatauja tamsa. Ten esame pašaukti skleisti Kristaus šviesą.

Kristus išgydo berniuką ir taip parodo, kad mokinių nesėkmė nėra Kristaus nesėkmė. Atskiri Bažnyčios nariai, jos tarnautojai ar institucijos gali pasirodyti silpni, suklysti ir nuvilti. Tai nepanaikina jų atsakomybės ir būtinybės taisytis. Tačiau mūsų tikėjimas remiasi ne žmonių neklystamumu, o Kristumi. Jis gali veikti ir ten, kur mes pasirodome nepajėgūs, o mus kviečia į gilesnį tikėjimą.

Negalvokime, kad abu šiandienos skaitiniai skirti tik apaštalams, dvasininkams ar kitiems tiesioginiams Bažnyčios tarnautojams. Kiekvienas pakrikštytas krikščionis yra pašauktas tarnauti ir liudyti Kristų. Kiekvienas turime savo dovanas, savo tarnystę ir žmones, kuriuos Dievas mums patikėjo.

Tėvams patikėti jų vaikai. Parapijoje kiekvienas galime prisiimti tam tikrą tarnystę. Darbe galime turėti bendradarbių ar pavaldinių, už kuriuos esame atsakingi. Visuose šiuose santykiuose nuolat renkamės: ar norime, kad kiti tarnautų mums, ar patys norime tarnauti Dievui ir artimui?

Todėl sekime apaštalo Pauliaus pavyzdžiu ir rinkimės tarnystę. Nuolat sugrįžkime pas Dievą, kad prisipildytume Taboro kalno šviesos, o tada, nusileidę nuo kalno ir sugrįžę į sudėtingą kasdienybę, galėtume tvirtai ir ištikimai skleisti šią šviesą.

Amen.