Pamokslas: Eidamas vandeniu Kristus apreiškia savo dievystę (Mt 14, 22-34)
Praėjusį sekmadienį girdėjome apie duonos padauginimą ir penkių tūkstančių žmonių pamaitinimą. Po šio stebuklo, artėjant nakčiai, Jėzus liepė mokiniams sėsti į valtį ir plaukti į kitą krantą. Jie pakluso, tačiau ežere juos užklupo stiprus priešingas vėjas, o valtį ėmė blaškyti bangos.
Svarbu atkreipti dėmesį: į ežerą mokiniai išplaukė Jėzaus paliepimu. Kartais mums atrodo, kad žmogus, vykdantis Dievo valią, neturėtų patirti didelių išbandymų, o jo gyvenimas turėtų klostytis kuo sklandžiausiai. Ši Evangelija parodo ką kita. Audra mokinius užklupo ne todėl, kad jie nusigręžė nuo Dievo, bet kaip tik tada, kai vykdė Kristaus žodį.
Dievas ne visada išgelbsti mus nuo audrų, tačiau Jis išgelbsti mus audrose.
Šventajame Rašte jūra dažnai yra chaoso, grėsmės ir žmogui neįveikiamos galybės simbolis. Jobo knygoje apie Dievą sakoma, kad Jis vienas „žengia jūros bangomis“ (Job 9,8), o psalmėje skaitome: „Per jūrą ėjo Tavo kelias“ (Ps 76 [77],20). Taigi Kristus, eidamas Galilėjos ežero paviršiumi, ne vien parodo nepaprastą galią. Jis daro tai, kas Šventajame Rašte būdinga pačiam Dievui: viešpatauja chaosui ir pasidaro kelią ten, kur žmogui kelio nėra.
Išvydę Jėzų, mokiniai išsigando, nes pamanė matą šmėklą. Tačiau Jėzus jiems tarė: „Drąsos! Tai Aš. Nebijokite!“ Graikiškame tekste skamba žodžiai egō eimi – „Aš esu“. Šiuose žodžiuose ataidi Dievo apsireiškimas Mozei prie degančio krūmo. Kristus ne tik nuramina išsigandusius mokinius. Jis apreiškia, kas yra: „Aš esu. Nebijokite.“
Petras supranta, kad tai nėra vien įspūdingas galios demonstravimas. Jis neprašo: „Išmokyk ir mane vaikščioti vandeniu.“ Jis sako: „Viešpatie, jei čia Tu, liepk man ateiti pas Tave vandeniu.“ Petrui rūpi ne pats stebuklas. Jis nori ateiti pas Kristų.
Jėzus taria: „Eik!“ Petras išlipa iš valties ir iš tiesų pradeda eiti vandeniu. Tačiau pamatęs smarkų vėją išsigąsta ir ima skęsti. Tuomet sušunka: „Viešpatie, gelbėk mane!“ Jėzus tuojau ištiesia ranką ir jį sugriebia.
Šventasis Jonas Auksaburnis Kristaus veiksmą palygina su paukšte, kuri sugrąžina į lizdą per anksti iš jo išskridusį paukštelį. Kristus leido Petrui žengti, tačiau nepaliko jo tada, kai šis išsigando ir pradėjo skęsti. Jis ne tik parodė Petrui jo silpnumą, bet ir savo ranka jį išgelbėjo.
Kartais ir mes prašome dalykų, kuriems dar nesame pasirengę. Dievas gali leisti mums žengti pirmuosius žingsnius, kad pažintume ir savo tikėjimą, ir savo silpnumą. Tačiau suklupus mūsų išgelbėjimas priklauso ne nuo to, ar mūsų tikėjimas buvo tobulas. Jis priklauso nuo Kristaus, kurio šaukiamės: „Viešpatie, gelbėk mane!“ Silpnas tikėjimas vis dar yra tikėjimas, jeigu jis tiesia rankas į Kristų.
Anksčiau, kai Jėzus kartu su mokiniais buvo valtyje ir nutildė audrą, jie stebėjosi: „Kas Jis toks, kad net vėjai ir marios Jo klauso?“ O dabar, Kristui įlipus į valtį ir vėjui nurimus, mokiniai jau nebeklausia, kas Jis yra. Jie parpuola prieš Jį ir išpažįsta: „Tikrai Tu Dievo Sūnus!“
Tai ir yra šios Evangelijos kelias: nuo baimės – į tikėjimą, nuo klausimo – į išpažinimą, nuo mėginimo išsilaikyti savo jėgomis – į ištiestą Kristaus ranką.
Todėl ir mes išpažinkime: Kristus tikrai yra Dievo Sūnus. Prašykime, kad Jis palaikytų mus taip, kaip palaikė apaštalą Petrą. O jeigu išdrįsime žengti per anksti ir pradėsime skęsti, tegu Jis, kaip paukštė savo paukštelį, saugiai sugrąžina mus į valtį.
