Patriarchas Baltramiejus: naikindama kūriniją žmonija griauna savo ateitį | Žinia Maldos už kūriniją dienai

 Visuotinio patriarcho žinia bažnytinių metų pradžios ir iškilmingos Maldos už kūriniją dienos proga

2026 m. rugsėjo 1 d.

† BALTRAMIEJUS

DIEVO MALONE

KONSTANTINOPOLIO–NAUJOSIOS ROMOS ARKIVYSKUPAS

IR VISUOTINIS PATRIARCHAS

VISAI BAŽNYČIAI –

MALONĖ, RAMYBĖ IR GAILESTINGUMAS

NUO VISOS KŪRINIJOS KŪRĖJO –

MŪSŲ VIEŠPATIES, DIEVO IR GELBĖTOJO JĖZAUS KRISTAUS

---

Garbingiausieji ir brangūs broliai hierarchai, palaimintieji vaikai Viešpatyje!

Dievo, visų gėrybių Davėjo, malone šiandien įžengiame į naujuosius bažnytinius metus, jų pradžioje psalmėmis, himnais ir dvasinėmis giesmėmis pagerbdami ir švęsdami Maldos už kūriniją dieną.

Įvairialypė šiuolaikinė ekologinė krizė yra žmogaus laisvės, mūsų religijos ir filosofijos, mūsų etoso ir kultūros krizė. Pirmiausia įvyksta pragaištingas mūsų laisvės iškreipimas – atsiskyrimas ir susvetimėjimas su Gyvybės Šaltiniu, – o paskui kyla gamtinę aplinką naikinantis elgesys.

Jaučiame didžiulį dėkingumą, kad novatoriškos Visuotinio patriarchato iniciatyvos ir pastangos, be pertrūkio tęsiamos nuo 1989 metų, ne tik atskleidė dvasinius ekologinės problemos aspektus, bet ir atvėrė naujus jos sprendimo kelius bei perspektyvas.

Ekologiniai simpoziumai, su jais susiję dialogai tarp krikščionių ir religijų, konkrečios Konstantinopolio Didžiosios Bažnyčios nuostatos aplinkosaugos klausimais, dėmesys ekologinės krizės socialiniams matmenims ir padariniams bei kitos panašios pastangos drauge sudaro nuoseklią ir tvirtą ekologinę programą. Ja pabrėžiama neatidėliotina būtinybė įvykdyti „kopernikišką posūkį“: pakeisti mūsų pažangos sampratą, žmonijos santykį su gamta, politinio, ekonominio ir visuomeninio gyvenimo veikėjų, Bažnyčių ir religijų, mokslo ir technologijų atstovų bei už jaunosios kartos ugdymą atsakingų žmonių veiklą.

Žodžiais ir darbais toliau skleisime Šventosios Didžiosios Kristaus Bažnyčios ekologinę viziją ir aplinką tausojančią eucharistinio, asketinio bei doksologinio santykio su kūrinija galią. Sykiu nuolat pabrėšime, kad, siekiant kūrinijos, kuri yra „labai gera“, gerovės, būtinas kruopštus teologinis darbas, padedantis atskleisti autentišką ekologinę mūsų ortodoksų tikėjimo ir Tradicijos žinią.

Esame įsitikinę, kad religinio ir etinio ekologinės grėsmės matmens išryškinimas padės suvokti lemiamą „ekologinės atsakomybės“ reikšmę. Žmonija pagaliau turi nustoti elgtis taip, tarsi nežinotų, ir galutinai atsisakyti iliuzijos, kad Žemės planeta gali neribotą laiką atlaikyti žmogaus veiklos jai užkraunamą naštą ir naikinimą arba kad gamta pajėgia savaime atsinaujinti.

Atsakomybės už gamtinės aplinkos apsaugą etosas turi reikštis pasauliniu, nacionaliniu, vietos ir asmeniniu lygmenimis. Dar kartą kartojame, kad ekologinės atsakomybės ugdymas yra žmonijos „kategorinis imperatyvas“, jai susidūrus su didžiausia grėsme, kokią tik jai yra tekę patirti per visą savo istoriją.

Visiškai akivaizdu: kol vyraujantį antropologinį modelį įkūnys Evangelijos „neprotingas turtuolis“ (Lk 12, 17–21), sakantis: „Nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir ten sukrausiu visus javus ir visas gėrybes“, o savo sielai tariantis: „Siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk“, tol žmonija ir toliau griaus savo ateitį ir naikins savuosius „namus“. „Modernybės nuodėmės“ sukūrė ir tebekuria naujas perskyras bei plyšius tarp žmogaus ir gamtos.

Šiuolaikinis „žmogus-dievas“ ir toliau vykdo geocidą, nepaisydamas jokio saiko ir jokių ribų – dėl geopolitinių sumanymų ir ekonominių interesų, vartotojiškumo ir iš esmės nepasotinamų poreikių tenkinimo, bet dar giliau – dėl vidinio patyrimo ir vertybių apvertimo. Visame pasaulyje įsigalėjusio siekio valdyti, paversti įrankiu ir išnaudoti gamtą padariniai gyvybei mūsų planetoje bus tragiški.

Vis platesnis rugsėjo 1-osios pripažinimas ir oficialus įtvirtinimas visame krikščioniškajame pasaulyje kaip Gamtinės aplinkos apsaugos dienos šiandien įgyja ypatingą reikšmę: tai krikščionių vienybės simbolis ir konkretus jos stiprinimas.

Be to, mūsų liturginėje tradicijoje indikto pradžioje skambantis „visos kūrinijos Kūrėjo“ šlovinimas yra brangus paveldas, kviečiantis ir raginantis gerbti kūriniją, kenčiančią nuo nederamo žmogaus pasikėsinimo padarinių.

Garbingiausieji broliai ir brangiausieji vaikai!

Pagarba pagrindiniams ekologinės civilizacijos ramsčiams gali pažaboti aplinką naikinančias tendencijas ir atverti „vienintelį ekologinį kelią“ – darnaus vystymosi kelią. Žvelgiant plačiau, žmonija turi sutarti dėl bendrų pamatinių vertybių visumos, kuri konfliktų ir susiskaldymo paženklintame pasaulyje taptų kelionės į ateitį kelrodžiu.

Šios vertybių visumos ašimi laikome solidarumo principą: solidarumą kaip bendros atsakomybės, dialogo ir nuoširdaus abipusiškumo šaltinį, drauge prisiimant kolektyvinę atsakomybę už gamtinės aplinkos apsaugą.

Krikščioniškuoju požiūriu pagarba žmogaus asmens šventumui, įgyvendinama konkrečiais darbais, ir rūpinimasis kūrinijos vientisumu yra gyvybiškai svarbios eucharistinio Bažnyčios būvio ir žmogaus pašaukimo tapti kūrinijos „kunigu“ išraiškos.

Šia dvasia, melsdami, kad naujieji bažnytiniai metai būtų palankūs ir vaisingi gerais bei Dievui patinkančiais darbais, Švenčiausiosios Dievo Gimdytojos Pammakaristos užtarimu ir tarpininkavimu – jos švenčiausiąją ikoną pagarbiai saugome garbingojoje Patriarcho šventovėje ir bučiuojame „lūpomis, širdimi ir valia“ – šaukiamės jums visiems mūsų Viešpaties, Dievo ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus malonės bei gailestingumo. Jo švenčiausiasis vardas tebūna laiminamas ir šlovinamas dabar ir visados, ir per nesibaigiančius amžius.

Amen!

2026 m. rugsėjo 1 d.

† Konstantinopolio Baltramiejus

Karštai už jus besimeldžiantis Dievui