Vysk. Panaretas: „Bažnyčioje jūs niekada nesate svetimi“

2026 m. rugpjūčio 30 d., tryliktąjį šv. Mato sekmadienį, Tamiso vyskupas Panaretas, Visuotinio patriarchato egzarchas Lietuvoje, Vilniaus baltarusių Apreiškimo parapijoje sakė pamokslą apie namus, kuriuos žmogus nešiojasi širdyje, naujas šaknis svetimoje žemėje ir Kristų, kuris niekada mūsų nepalieka. Skelbiame visą pamokslo tekstą lietuvių kalba.

Dievas niekada nepalieka savo vynuogyno

Vyskupo Panareto pamokslas, sakytas 13-ąjį sekmadienį po Sekminių. Evangelijos skaitinys – Mt 21, 33–42.

Brangūs mano broliai ir seserys!

Šiandienos Evangelijoje Kristus pasakoja apie žmogų, kuris įveisė vynuogyną. Jis aptvėrė jį tvora, juo pasirūpino, įrengė visa, ko reikėjo, o paskui patikėjo jį žmonėms, kad šie vynuogyną prižiūrėtų.

Paprastai, klausydamiesi šio palyginimo, dėmesį kreipiame į vynininkus ir jų poelgius. Tačiau šiandien norėčiau daugiau pakalbėti apie šeimininką ir patį vynuogyną.

Tas žmogus su meile įveisė vynuogyną. Jis juo rūpinosi. Jo nepaliko. Jis norėjo matyti, kaip vynuogynas auga ir duoda vaisių.

Šis vaizdinys šiandien mums gali pasakyti kai ką labai paprasto, bet labai svarbaus:

Dievas niekada nepalieka tų, kuriuos myli. O Dievas myli žmogų.

Jis myli žmogų ne tik tada, kai gyvenime viskas klostosi gerai, bet ir tada, kai viskas netikėtai pasikeičia. Jis myli žmogų ne tik tada, kai šis yra savo namuose, tarp artimų ir brangių žmonių, bet ir tada, kai gyvenimas nuveda jį toli nuo namų ir viską tenka pradėti iš naujo.

Daugelis jūsų puikiai žino, ką reiškia palikti tėvynę. Atsisveikinti su brangiais žmonėmis. Palikti savo namus. Pažįstamas gatves. Vietas, kuriose užaugote. Tuos paprastus kasdienius dalykus, kurie kadaise atrodė visiškai savaime suprantami. Ir staiga atsidurti naujoje vietoje, kur daug ką tenka pradėti iš pradžių.

Gyvenimas atvedė jus čia, į svetingą Lietuvą, kuri jus priėmė ir tapo nauja jūsų gyvenimo vieta. Tačiau tai nereiškia, kad žmogus pamiršta savo tėvynę. Tėvynę nešiojamės širdyje. Širdyje saugome artimus žmones, prisiminimus, savo kalbą, visa, kas mums brangu, ir net tai, ką kartais sunku paaiškinti kitiems.

Galbūt šiame naujame gyvenime žmogaus širdyje kartais kyla klausimas:

„Kur dabar mano namai? Kur mano vieta?“

Šiandien Bažnyčia nori jums duoti labai paprastą atsakymą:

Čia jūs nesate svetimi.

Bažnyčioje niekas neturėtų jaustis svetimas. Nes pirmiau už šalį, iš kurios atėjome, pirmiau už kalbą, kuria kalbame, pirmiau už vietą, kurioje šiandien gyvename, yra kai kas daug giliau, kas mus vienija: mes visi esame vieno Dievo vaikai.

Todėl Bažnyčia turi būti vieta, kurioje žmogus vėl gali pajusti turįs namus. Namus, kuriuose gali melstis. Namus, kuriuose bus išklausytas. Namus, į kuriuos gali atsinešti savo džiaugsmą, bet ir savo skausmą. Namus, kuriuose jam nereikia nuolat aiškinti, kas jis ir iš kur atėjo. Nes Bažnyčioje atsakymas jau žinomas: tu esi Dievo vaikas. Tu esi mūsų brolis, mūsų sesuo. Čia yra tavo namai.

Čia šiandienos Evangelijos vynuogyno vaizdinys tampa dar gražesnis. Kai augalas persodinamas į naują žemę, jam reikia laiko. Jis neįleidžia šaknų per vieną dieną. Jam reikia rūpesčio. Reikia kantrybės. Reikia vandens ir saulės. Iš pradžių jis gali atrodyti silpnas. Tačiau pamažu vėl įleidžia šaknis ir vieną dieną vėl pradeda duoti vaisių.

Taip nutinka ir žmogui. Kartais jam tenka palikti mylimą vietą ir atsidurti kitur. Iš naujo kurti savo gyvenimą. Susirasti naujų draugų. Mokytis naujos kalbos. Priprasti prie kitos visuomenės. Kurti naujus namus. Tačiau tai nereiškia, kad visas ankstesnis gyvenimas prarastas. Juo labiau tai nereiškia, kad Dievas žmogų paliko.

Dievas gali duoti mums naujas šaknis nereikalaudamas pamiršti senųjų. Galime mylėti savo tėvynę ir kartu pamilti vietą, kuri mus priėmė. Galime širdyje saugoti toli likusius žmones ir kartu atverti savo širdį žmonėms, kuriuos Dievas šiandien mums siunčia čia.

Gyvenimas tęsiasi! Ir Kristus toliau eina šalia mūsų!

Gali pasikeisti šalis. Gali pasikeisti namai. Gali pasikeisti kalba, kurią kasdien girdime aplink save. Gali pasikeisti daugybė dalykų, kurie kadaise atrodė nekintami. Tačiau Kristus nesikeičia. Ir tai tikriausiai yra viena didžiausių mūsų tikėjimo paguodų. Kad ir kur atsidurtume, Jis jau yra ten. Mums nereikia Jo ieškoti tik tėvynėje, kurią palikome. Kristus buvo ten su mumis ir Jis yra čia su mumis.

Todėl šiandien noriu jums tarti dar keletą žodžių iš širdies: Bažnyčia yra šalia jūsų.

Norėčiau, kad jūsų bendruomenė niekada nesijaustų vieniša. Norėčiau pažinti jūsų džiaugsmus, sunkumus, šeimas, tai, kas jums kelia nerimą ir rūpestį. Ne visada galime išspręsti visas žmogaus problemas. Tačiau kartais žmogui reikia labai paprasto dalyko – žinoti, kad kažkas yra šalia. Žinoti, kad yra durys, kurias galima atverti. Kad yra šventovė, į kurią galima ateiti. Kad yra bendruomenė, kuri tave priims. Kad yra žmogus, kuris išklausys, kas guli tavo širdyje.

Stovėdami priešais Šventąją Taurę pamatysime gražiausią atsakymą į klausimą: „Kur mano vieta? Kam aš priklausau?“

Mes priklausome Kristui!

Priešais Šventąją Taurę nėra svetimųjų. Nėra pabėgėlių ir vietinių. Nėra pirmos ir antros rūšies žmonių. Yra vieno Dievo vaikai, kurie ateina prie vieno Stalo ir priima tą patį Kristų. Štai kas yra Bažnyčia! Tai viena didelė šeima, kurioje žmonės gali kalbėti skirtingomis kalbomis, turėti skirtingas istorijas ir skirtingas tėvynes, bet kurioje yra vienas Kristus, vienas tikėjimas ir viena viltis.

Todėl, brangūs mano broliai ir seserys, norėčiau, kad šiandien širdyse išsineštumėte vieną paprastą mintį:

Nepraraskite vilties.

Net jeigu jums teko viską pradėti iš pradžių. Net jeigu dabar kas nors sekasi sunkiai. Net jeigu kartais jūsų širdis grįžta į tėvynę, pas artimus ir brangius žmones. Dievas jūsų nepamiršo. Jūsų gyvenimo vynuogynas tebėra Jo rankose. Ilgainiui, su kantrybe, tikėjimu ir meile, jis vėl gali išauginti naujas šakas ir duoti naujų vaisių.

Saugokime tėvynę savo širdyje! Būkime dėkingi svetingai Lietuvai, kuri daugeliui tapo nauja gyvenimo vieta! Palaikykime vieni kitus! O svarbiausia – išsaugokime Kristų tarp mūsų!

Žmogus gali atsidurti kitoje vietoje, bet Dievas niekada nekeičia savo meilės žmogui. O ten, kur yra Kristus, visuomet yra kelias pradėti iš naujo.

Amen.