Vysk. Panaretas: „Dievui viskas įmanoma“

 

2026 m. rugpjūčio 23 d. Jo Ekscelencija Tamiso vyskupas Panaretas, Visuotinio patriarcho egzarchas Lietuvoje, tarnavo Dieviškąją Liturgiją Mažojoje Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje Kaune ir pasakė šį pamokslą.

„Ko man dar trūksta?“

Mylimi broliai ir seserys,

šiandienos Evangelijoje vienas jaunas žmogus prieina prie Kristaus ir užduoda Jam turbūt svarbiausią klausimą, kokį žmogus gali užduoti savo gyvenime: „Gerasis Mokytojau, ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?“

Tai nėra Dievui abejingas žmogus. Tai nėra nuo tikėjimo nutolęs žmogus. Priešingai – jis stengiasi: laikosi įsakymų, gerbia Dievo Įstatymą, stengiasi gyventi teisingai. Ir vis dėlto kažkas jo viduje nerimsta. Todėl, kai Kristus jam primena įsakymus, jis atsako: „Viso to laikiausi… Ko man dar trūksta?“

Ko man dar stinga? Broliai ir seserys, galbūt tai yra ir mūsų gyvenimo klausimas. Galime daug ką turėti: darbą, šeimą, mus mylinčių žmonių. Galime lankyti bažnyčią, uždegti žvakę, melstis, stengtis niekam nepakenkti. Ir vis dėlto būna akimirkų, kai širdis tyliai kužda: „Man kažko trūksta.“

Kodėl? Todėl, kad žmogus buvo sukurtas ne vien tam, kad būtų „geras žmogus“. Jis buvo sukurtas gyventi bendrystėje su Dievu. Todėl Kristus pažvelgia į jaunuolį ir atskleidžia jam tai, ko šiam iš tikrųjų trūksta: „Ateik ir sek paskui mane.“ Šiuose žodžiuose glūdi visa Evangelija.

Kristus prašo ne vien jo pinigų. Jis prašo jo širdies. Šiam žmogui gausūs turtai buvo tapę pančiais. Kitam žmogui tokiais pančiais gali tapti visai kas kita: ambicijos, egoizmas, poreikis visada būti teisiam, sena nuoskauda, kurios nenorime paleisti, valdžia, visuomeninė padėtis ar net baimė. Kiekvienas turime savo „turtą“, kurio mums sunku atsisakyti.

Kristus mums nesako: „Nenoriu, kad ką nors turėtum.“ Jis mums sako: „Neleisk niekam tavęs turėti.“ Neleisk niekam tavo širdyje taip išaugti, kad joje nebeliktų vietos Dievui ir žmogui.

Tačiau šiandien prieš mus stovi ir kitas nuostabus asmuo – Švenčiausioji Dievo Gimdytoja. Šiandien Bažnyčia užbaigia didžiosios Jos Užmigimo šventės laikotarpį. Galėtume sakyti, kad Dievo Motina yra atsakymas į Evangelijoje nuskambėjusį klausimą: „Ko man dar trūksta?“

Turtingas jaunuolis išgirdo Dievo kvietimą ir nuliūdo, nes negalėjo palikti to, prie ko buvo prisirišęs. O Švenčiausioji Mergelė, išgirdusi Dievo kvietimą, atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė.“ Ji nežinojo, kas Jos laukia. Nežinojo, koks sunkus bus Jos kelias. Nežinojo, kad vieną dieną turės stovėti po Kryžiumi ir matyti kenčiantį savo Kūdikį. Ir vis dėlto Ji pasitikėjo.

Tai ir yra didžioji Dievo Motinos stiprybė: ne žmogiška galia, bet visiškas pasitikėjimas Dievu. Todėl ir mes prie Jos glaudžiamės. Prie Jos glaudžiasi dėl savo vaiko nerimaujanti motina, ligonis, kuris bijo, gedintis žmogus, svetimas žmogus, esantis toli nuo tėvynės, tas, kuris prarado savo namus, ir tas, kuris nežino, ką atneš rytojaus diena. Bažnyčia mus moko stoti prieš Jos atvaizdą ir tarti: „Švenčiausioji Dievo Gimdytoja, neapleisk mūsų.“

Šiandien ši malda mums įgyja ir ypatingą prasmę. Šiomis dienomis Ukrainos žmonės mini savo tėvynės nepriklausomybę. Ir šiemet ši sukaktis dar kartą pasitinka daugybę karo sužeistų žmonių. Ukrainos Bažnyčios ir religinės bendruomenės kreipėsi į tarptautinę bendruomenę, kviesdamos rugpjūčio 24-ąją skirti maldai už taiką Ukrainoje.

Šiandien nenorime Bažnyčioje užsiimti politika. Norime daryti tai, ką Bažnyčia moka daryti jau du tūkstančius metų: melstis.

Melskimės už vaikus, augančius tarp karo garsų; už laukiančias motinas; už tuos, kurie neteko savo mylimųjų; už sužeistuosius; už pabėgėlius ir iš gimtųjų vietų išvarytus žmones; už visus, kurie gyvena baimėje. Melskimės už mirusiuosius. Melskimės, kad Dievas apšviestų tuos, kurių rankose yra sprendimai, galintys nuvesti nuo karo į taiką, nuo neapykantos į susitaikymą.

Krikščioniui neturi būti priimtina, kad kuris nors vaikas priprastų prie karo ar kuri nors motina imtų laikyti savaime suprantamu dalyku savo vaiko laukimą iš fronto.

Čia vėl sugrįžtame prie paskutinių šiandienos Evangelijos žodžių. Išgirdę Kristų, mokiniai išsigando ir paklausė: „Tai kas galės būti išgelbėtas?“ Jis atsakė: „Žmonėms tai neįmanoma, bet Dievui viskas įmanoma.“ Tai turbūt labiausiai paguodžianti šio sekmadienio žinia.

Mūsų gyvenime yra dalykų, kurie atrodo neįmanomi: iširę santykiai, liga, klystkelį pasirinkęs vaikas, negyjanti žaizda, karas, kuris, regis, niekada nesibaigs, kenčianti tėvynė. Dažnai žmogus sako: „Jau nieko nebeįmanoma padaryti.“ Tačiau Kristus šiandien mums atsako: „Dievui viskas įmanoma.“

Tai nereiškia, kad viskas įvyks taip, kaip norime mes. Tai reiškia, kad nėra jokios padėties, kuri būtų anapus Dievo galios, meilės ir išganingojo artumo.

Todėl, broliai ir seserys, išeikime šiandien iš bažnyčios ne kaip turtingas jaunuolis – nuliūdę, nes Kristus paprašė pernelyg daug. Išeikime kaip Dievo Motina: pasitikėdami, atvira širdimi, su tais paprastais žodžiais: „Tebūna man, kaip tu pasakei.“

Šiandien ypatingai prašykime Švenčiausiosios Dievo Gimdytojos:

Švenčiausioji Kristaus Motina,
globok mūsų šeimas.
Paguosk gedinčiuosius.
Sustiprink tuos, kurie bijo.
Saugok vaikus.
Globok kenčiančius Ukrainos žmones.
Paguosk kiekvieną laukiančią motiną.
Suteik atilsį karo sūkuryje žuvusiesiems.
Užtark mus savo Sūnui ir Dievui,
kad Jis dovanotų taiką Ukrainai,
taiką mūsų tautoms
ir taiką visam pasauliui.

O kai mums atrodys, kad nebeturime jėgų, visuomet prisiminkime Kristaus žodžius: „Žmonėms tai neįmanoma, bet Dievui viskas įmanoma.“

Amen.