Vysk. Panaretas: „Didžiausias stebuklas – Dievo malonės perkeista žmogaus širdis“
2026 m. rugpjūčio 9 d., dešimtąjį sekmadienį po Sekminių, Tamiso vyskupas Panaretas, Visuotinio patriarchato egzarchas Lietuvoje, Vilniaus ukrainietiškoje Šv. apaštalo Andriejaus parapijoje sakė pamokslą apie gyvą tikėjimą, maldą ir pasninką bei vidinius kalnus, kuriuos žmogaus širdyje gali pajudinti tik Kristus. Skelbiame visą pamokslo tekstą lietuvių kalba.
„Tikiu, Viešpatie! Padėk mano netikėjimui!“Pamokslas apie Mt 17, 14–23
Mylimieji broliai ir seserys,
Šiandienos Evangelija mus nuveda į Taboro kalno papėdę. Netrukus po Atsimainymo Viešpats sutinka skausmo prislėgtą tėvą. Jis neprašo nei turtų, nei šlovės. Jis prašo išgydyti savo vienintelį sūnų, kurį žiauriai kankina demoniška jėga.
Jis jau buvo kreipęsis į Kristaus mokinius, tačiau šie nepajėgė berniuko išgydyti. Vėliau, mokiniams paklausus Viešpaties, kodėl jiems nepavyko, Jis atsakė viena fraze:
„Dėl jūsų netikėjimo.“
Šis atsakymas skirtas ne tik mokiniams. Jis skirtas ir mums visiems. Juk dažnai klausiame savęs, kodėl mūsų širdyje nėra ramybės, kodėl nesikeičia mūsų gyvenimas, kodėl mūsų malda atrodo bevaisė. Ir galbūt atsakymas yra tas pats: mūsų tikėjimas yra, tačiau jis nėra gyvas. Tai tikėjimas, kuris dažnai lieka tik žodžiuose ir netampa visišku pasitikėjimu Dievu.
Šventasis Jonas Auksaburnis pastebi, kad Kristus nepasakė, jog mokiniams nepavyko todėl, kad jie neturėjo galios arba nežinojo, ką turėtų daryti. Jis atskleidė jiems, kad tikroji priežastis buvo jų tikėjimo silpnumas. Juk stebuklai nėra žmogaus galios padarinys. Jie yra Dievo malonės vaisius, o ši malonė veikia tyroje, nuolankioje ir tikėjimo kupinoje širdyje.
Todėl Viešpats tęsia:
„Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: ‘Persikelk iš čia į tenai’, ir jis persikeltų.“
Garstyčios grūdelis yra mažas ir niekam nekelia įspūdžio. Tačiau savyje jis turi gyvybę ir galią išaugti į didelį medį. Toks yra ir tikėjimas. Dievas nereikalauja iš mūsų milžiniško tikėjimo. Jis prašo tikro tikėjimo – tikėjimo, gyvenančio maldoje, nuolankume, meilėje ir klusnume Jo valiai.
Tačiau kokius kalnus pašauktas pajudinti krikščionis? Tai ne vien išorinės problemos. Tai kalnai, esantys mūsų širdyje: puikybės, savimeilės, netikėjimo, nevilties ir negebėjimo atleisti kalnai. Tai sunkiausiai pajudinami kalnai. Ir tik Kristus gali juos pajudinti.
Evangelijos pabaigoje Viešpats atskleidžia dar vieną didžią tiesą:
„O šita veislė kitaip neišvaroma, kaip tik malda ir pasninku.“
Nėra dvasinės pergalės be kovos. Nėra tikėjimo be maldos. Nėra dvasinės laisvės be askezės. Malda sujungia žmogų su Dievu, o pasninkas išlaisvina širdį iš aistrų tironijos. Kai visa tai susijungia su tikėjimu, tuomet veikia Šventosios Dvasios malonė.
Broliai ir seserys,
Gyvename laikais, kai žmogus pasitiki beveik viskuo, išskyrus Dievą. Jis pasitiki mokslu, technologijomis, turtais, galia ir savo paties gebėjimais. Visa tai yra vertinga, kai naudojama tinkamai. Tačiau tai negali išgydyti žmogaus širdies. Tai gali tik Kristus.
Todėl šiandien Bažnyčia kviečia mus atnaujinti savo tikėjimą. Ne tik tikėti, kad Dievas yra, bet patikėti Jam visą savo gyvenimą – kaip šiandienos Evangelijos tėvas.
Evangelistas Morkus išsaugojo vieną frazę, kurios niekada neturėtume pamiršti. Tas žmogus parpuolė ant kelių prieš Kristų ir tarė:
„Tikiu, Viešpatie! Padėk mano netikėjimui!“
Kokia didi malda! Jis nesigiria savo tikėjimu ir neapsimeta esąs stiprus. Jis išpažįsta savo silpnumą ir atiduoda ją Dievui. Tai ir yra tikrasis, nuolankus tikėjimas – tikėjimas, žinantis, kad be Kristaus negali nieko nuveikti.
Broliai ir seserys,
Šiandien ir mes tarkime šios maldos žodžius už savo šeimą, savo vaikus, Bažnyčią ir pasaulį, kenčiantį nuo karų, neapykantos bei susiskaldymų. Prašykime Viešpatį sustiprinti mūsų tikėjimą, apšviesti mūsų protą, suteikti ramybę mūsų širdžiai ir padaryti mus vertus gyventi pagal Jo šventąją valią.
Tuomet atrasime, kad didžiausias stebuklas nėra žemės kalnų pajudinimas. Didžiausias stebuklas – Dievo malonės perkeista žmogaus širdis.
„Tikiu, Viešpatie! Padėk mano netikėjimui!“
Amen.
